Todėl didelės ir ambicingos, plačią visuomenę apimančios idėjos yra tikrai svarbios – ir tam, kad geresnio gyvenimo viltis nenumirtų, ir tam, kad valstybėje, nepaisant griūvančių valdžios koalicijų, judėtume aiškesne kryptimi link didesnių tikslų. Apie tai daugelis, ir aš pats, esame rašę ne vieną kartą.
Tačiau toli ieškoti kokių nors ypatingų ar negirdėtų idėjų taip pat nėra didelės prasmės, nes labai nesunku, atitrūkus nuo realybės, pasidaryti panašiais į kokį nors „fantastų klubą“.
Todėl visa apimančia, ilgalaike idėja Lietuvai geriausia būtų paskelbti labai praktišką „europietiškos gerovės Lietuvoje“ idėją ir sutartinai siekti jos maksimaliai greito realizavimo, net jeigu tai ir reikš artimiausių 15–20 metų laikotarpį. Kas yra „europietiška gerovė“ taip pat galime greitai sutarti: tai ir europietiško lygmens konkurencinga ekonomika, tai ir europietiškos darbo vietos ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, tai ir europietiškos pensijos bei valstybės paslaugos. Šį sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, bet esmė yra viena – svarbiausia šiame sąraše – tai europietiško lygio konkurencinga ekonomika. Savo ekonominiu išsivystymu nepasiviję Airijos, Švedijos ar Vokietijos, mes ir jų gerovės lygio nepasieksime.
Norėdami suprasti, ką turime daryti, kad pasiektume Airijos ar Švedijos ekonomikos lygį, turime aiškiai suprasti, su kokiais svarbiausiais ilgalaikiais iššūkiais mūsų ekonomika jau šiandien susiduria, tada galėsime tartis, kokias konkrečias ekonomikos vystymo idėjas reikia neatidėliojant imtis įgyvendinti tam, kad eitume užsibrėžto tikslo – europietiškos gerovės link.
Trys ekonomikos problemų „banginiai“
Nuo pat 90-ųjų vidurio, ar tiksliau, – nuo integracijos į Europos Sąjungą pradžios iki dabar, Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos bei Centrinės Europos šalių, ekonomika demonstravo pakankamai spartų augimą. Lietuva, pagal BVP/capita dydį 2004 metais siekė tik 45 proc. ES vidurkio, dabar pagal šį parametrą Lietuva jau pasiekė 75 proc. ES vidurkio, apskaičiuoto pagal perkamosios galios paritetą. Lietuva, kaip ir Estija, yra aplenkusios kaimynines Lenkiją ar Vengriją, pasivijo Graikiją ir priartėjo prie Portugalijos (1 pav.) Tačiau iš to paties 1 pav. akivaizdžiai matosi, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonomikų spartaus augimo periodas artėja į pabaigą: pastaraisiais metais atstumas iki ES vidurkio nebemažėja taip sparčiai, kaip kad mažėjo iki šiol. Atsakymas, kas lemia tokį tendencijų pasikeitimą, yra paprastas – nustoja veikti ligšiolinį spartų augimą garantavusi „konvergencijos spyruoklė“.
Tokioms šalims kaip Lietuva, išsiveržusioms iš sugriuvusios sovietinės ekonomikos gniaužtų ir įsijungus į ES bendrąją rinką, pradiniu etapu gana spartų augimą garantavo „susijungusių indų“ dėsnis – silpnesnė, maža ekonomika konverguoja ir sparčiai auga tempiama stipresnės ir didesnės. Panašų spartų augimą demonstravo ir kitos naujos ES narės. Kažkada panašiai augo ir Graikija ar Portugalija, įsijungdamos į ES ir dėl to patyrusios spartų pradinį ekonomikos augimą. Tačiau ta pati Graikija ar Portugalija demonstruoja ir Lietuvą perspėjančią patirtį – kai šalies BVP/capita pasiekia 80–90 proc. ES vidurkio, konvergencinė augimo spyruoklė nustoja veikti (1 pav.). Graikija ir Portugalija taip ir įstrigo ties šia riba, nes jokių naujų ekonomikos augimo variklių neatrado, o augant atlyginimams augęs vidaus vartojimas netapo ilgalaikiu ekonomikos augimo varikliu.
Jeigu Lietuvos ekonomikos į viršų nebetrauks nusilpusi „konvergencijos spyruoklė“ ir nebeveiks šis „išorinis“ augimo faktorius, tai turime patys sau atsakyti į klausimą, kaip ekonomikos augimą veiks pagrindiniai „vidiniai“, klasikiniai, augimą lemiantys faktoriai: darbo jėgos kiekis, kapitalo kiekis ir abiejų produktyvumas.
Ir čia susiduriame su trimis ekonomikos problemų „banginiais“, kurių nesprendžiant negalima bus tikėtis ir kokio nors spartesnio artėjimo prie išsvajoto tikslo – europietiškos gerovės. Galima įvardinti tris pagrindines problemas, kurios, viską palikus tik natūraliai eigai, darysis vis skausmingesnės ir sunkiau sprendžiamos:
1. Darbo jėgos kiekis mažės: dėl emigracijos, žemo gimstamumo ir senėjančios visuomenės neišvengiamų tendencijų produktyviai dirbančių skaičius Lietuvoje toliau tik mažės. Valstybės Kontrolė, vertindama ilgalaikį šalies finansų tvarumą, pateikia tarptautinių demografų prognozę Lietuvai, kuri yra pakankamai niūri – 2045 metais Lietuvoje liks tik 2 mln. gyventojų (2 pav.). Akivaizdu, kad taip drastiškai mažėjant gyventojų, traukiasi ir jų pagamintas BVP, o tuo pačiu ir šalies biudžetas. Situaciją šiek tiek gali amortizuoti pigesnės darbo jėgos imigracija iš rytinių kaimynų, bet, kaip rodo kitų šalių patirtis, tai neišsprendžia esminių struktūrinių šalies ekonomikos problemų. Taigi galima konstatuoti, kad jeigu niekas nesikeis Lietuvos ekonomikos politikoje, darbo jėgos situacija bus ne augimą skatinantis, o jį ryškiai stabdantis veiksnys.
2. „Vidutinių pajamų spąstai“ darysis vis gilesni. Dėl situacijos darbo rinkoje Lietuvoje atlyginimai ir toliau augs labai sparčiai, nes šiuo metu jie siekia tik apie 30 proc. ES vidurkio. Toks skirtumas lemia vis dar didelius emigracijos srautus, o tuo pačiu toks skirtumas lemia ir tai, kad Lietuvoje atlyginimai šiuo metu auga po 8 proc. per metus (sparčiausiai tarp ES valstybių) ir auga sparčiau nei auga ekonomikos produktyvumas. Kai produktyvumo augimas atsilieka nuo atlyginimų augimo, ekonomika praranda gebėjimą konkuruoti eksporto rinkose, o tai savo ruožtu lemia, kad ekonomikos augimas sulėtėja ir ilgam įstringa stagnacijos dešimtmečiuose. Tai gerai žinoma XX amžiaus antros pusės Graikijos ar Portugalijos patirtis. Taigi palikta natūraliai savieigai, „no policy change“ scenarijaus atveju, ekonomika nepajėgs išsiveržti iš „vidutinių pajamų spąstų“ ir jos konkurencingumas kris. Tai prognozuoja Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Lietuvos ekonomistai; apie tai mes patys kalbėjome jau prieš 2 metus, bet, kaip sakoma, – „vežimas vis dar ten pat“.
3. Kapitalo (investicijų) ilgalaikės prognozės neguodžia. Ir trečiojo, klasikinio augimo faktoriaus – finansinio kapitalo (tai yra investicijų, pinigų kiekio ekonomikoje) perspektyvos nerodo jokių požymių, kurie leistų galvoti, kad per artimiausią dešimtmetį Lietuvos ekonomika demonstruos spartų augimą. Valstybės Kontrolė, pateikdama savo įžvalgas apie ilgalaikes Lietuvos ekonomikos perspektyvas, prognozuoja, kad investicijų į ekonomiką srautai per artimiausią laikotarpį faktiškai nesikeis (3 pav.). O tai reiškia, kad ir šis faktorius nepakeis natūralios Lietuvos ūkio tendencijos – stagnacijos.
Akivaizdu, kad trys Lietuvos ekonomikos problemų „drambliai“ – mažėjanti darbo jėga, stagnuojančios kapitalo įplaukos ir dėl „vidutinių pajamų spąstų“ (lėto produktyvumo augimo) prarandamas ekonomikos konkurencingumas yra pagrindinės ilgalaikės kliūtys pakeliui link mūsų išsvajoto „europietiškos gerovės“ tikslo.
Taigi – turi būti aišku, kad jei valstybės politikoje elgsimės taip, kaip elgėmės iki šiol, tai niekas ir nepasikeis ir šių probleminių „dramblių“ neįveiksime.
Analogiškas išvadas apie esminių reformų būtinybę yra padaręs ir analitinis centras „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP), vadovaujamas prof. K. Manioko, Vyriausybės užsakymu 2017 metais atlikęs tyrimą „2014–2020 m. ES fondų investicijų poveikio Lietuvos ūkiui ir plėtros prioritetų 2021–2027 m. vertinimas“. Šiame tyrime yra pateikiama tokia niūroka prognozė:
„Apibendrinant ekonomikos ekspertų prognozes galima teigti, kad laikotarpiu po 2020 m. ekonomikos augimo nebus, jeigu nebus vykdomos reformos. Evoliuciniai, nedideli pokyčiai (tokie kaip kiek liberalesnė darbo rinka, aukštojo mokslo sistema labiau orientuota į verslo poreikius) užtikrintų 1–2 proc. BVP augimą. Esminiai pokyčiai (ryžtinga viešojo sektoriaus pertvarka, konkurencingumo šuolis) galėtų lemti 5 proc. metinį realaus BVP augimą. Šį – didesnį – BVP augimą galėtų užtikrinti reformos, nukreiptos į tris pagrindinius BVP augimą lemiančius veiksnius: užimtumo / darbo jėgos didinimą, investicijų skatinimą bei efektyvumo prielaidų sukūrimą“.
Taigi galime patys sau pasidaryti nelabai paguodžiančią išvadą – jeigu nieko nedarysime ir nekeisime, mūsų laukia ilgas ekonominės stagnacijos laikotarpis: lėtas ekonomikos augimas, europietiška gerovė kaip niekada nepasiekiamas horizontas, ir viso to nulemta nemažėjanti lietuvių emigracija svetur.
Jeigu suprantame, kad toliau taip tęstis nebegali, tada turime ieškoti atsakymo į klausimą – ką ir kaip reikia keisti?
Pozityvių ekonominės politikos „banginių“ poreikis
Lietuvos ekonominė politika kenčia dėl dviejų esminių ilgalaikių problemų: „pozityvios“ paradigmos ekonominėje politikoje stokos ir institucinio silpnumo, generuojant tokios paradigmos kaitą ir ją įgyvendinant, – valstybės politinėje sistemoje trūksta intelektinio kapitalo tokią ekonominės politikos kaitą parengti ir trūksta politinės valios koncentruotis į esminius tokios kaitos prioritetus.
Nuo pat 1990-ųjų pradžios Lietuva mokėsi įgyvendinti tai, ką būtų galima pavadinti „negatyviąja“ ekonomine politika: valstybė mokėsi, kaip pasitraukti iš sovietinio ekonomikos valdymo, kaip mažinti savo vaidmenį ir kaip tokiu būdu sudaryti erdvę rinkos ekonomikai plėstis, todėl valstybė privatizavo įmones ir funkcijas, mažino administracinius barjerus ir mokestinę naštą. Valstybė tvarkėsi ir garantavo, kad tinkamai veiktų esminė ekonomikos infrastruktūra finansų sistemos, energetikos, transporto, aplinkosaugos srityse, tačiau valdžia praktiškai nesirūpino, kaip įgyvendinti „pozityvią“ ekonominę strategiją, kai ieškoma, kaip valstybės instrumentais padėti vienam ar kitam sėkmingam ekonomikos sektoriui veržtis į priekį, į dar didesnę sėkmę. Išmokome, kaip valstybė gali padėti bankrutuojančiai įmonei, bet kaip konsoliduoti resursus į kelias sėkmės ekonomikos kryptis, taip ir neišmokome. Ir net nebandome. Vien MMA didinimas ar naujas Darbo kodeksas nesukuria pozityvios ekonominės plėtros strategijos. Tuo tarpu sėkmingų Pietryčių Azijos šalių ar Airijos „ekonominio stebuklo“ esmė ir buvo tai, kad valstybės sugebėjo įgyvendinti pozityvias „ekonominės plėtros“ strategijas ir tai buvo jų sėkmės, kuriant gerovę savo piliečiams, pagrindas.
Kaip airiai sukūrė savo ekonomikos stebuklo „banginį“?
Daug kartų yra tekę kalbėti ir aiškinti apie tai, kaip Airija per 10–15 metų (1990–2005) sugebėjo iš Europos ekonominės atsilikėlės tapti viena iš pirmūnių. Bet verta dar kartą prisiminti keletą esminių jų „pozityvios“ strategijos bruožų. Pirmiausia verta prisiminti tai, kad iki pat 1985-ųjų Airija kentėjo nuo ekonominės stagnacijos, vidutinių pajamų spąstų ir to lemtos didelės ir ilgalaikės emigracijos.
Kaip airiai išlipo iš šių bėdų?
1987 m. airių politikai ir socialiniai partneriai susitarė dėl iš esmės kitokios, „pozityvios“ ekonominės politikos ir pradėjo ją įgyvendinti. Naujos politikos esmė – 1) valstybės resursų koncentracija į keletą „sėkmės“ krypčių, pirmiausia produktyviose aukštosiose technologijose, kuriose šalis turi daugiausiai galimybių tapti globaliai konkurencinga (Airijoje 1990–2000 metais buvo koncentruojamasi į 3 sritis: informacinės technologijos, farmacija ir biotechnologijos bei finansinės technologijos); 2) valstybės mokslinių tyrimų ir studijų potencialo koncentracija į tas pačias „sėkmės“ kryptis, siekiant sukurti pakankamus kvalifikuotos darbo jėgos ir inovacijų potencialo resursus; 3) stambių tarptautinių užsienio kapitalo investicijų pritraukimas į pasirinktas aukštųjų technologijų „sėkmės“ kryptis, nes tokios investicijos atsineša aukšto produktyvumo technologinį „know-how“, didelį inovacinį potencialą bei globalias eksporto rinkas (airiai savo šalies ekonomikos modernizacijos procesą 1990–2000 metais akademinėje literatūroje („Irish Economic Development“, E. O'Leary, 2015) yra pavadinę „modernizacija pasikviečiant“ (angl. – „modernization by invitation“), pabrėždami, kokią svarbą šalies ekonomikos modernizacijoje suvaidino „pasikviestos“ užsienio kapitalo investicijos.
Tokiu būdu airiams pavyko išspręsti kelias esmines ekonomikos augimo problemas: orientuodamiesi į „sėkmės“ sritis aukštosiose technologijose jie koncentravo resursus ir pasiekė ženklų ekonomikos produktyvumo augimą; taip pavyko išlipti iš vidutinių pajamų spąstų; užsienio įmonės atsinešė daug augimui būtino produktyvaus ir inovatyvaus kapitalo; auganti ekonomika sukūrė daug naujų kvalifikuotų darbo vietų ir airiai pradėjo masiškai grįžti atgal į Airiją. Šiandien Airija nebėra emigracijos šalis, dabar Airija – rojus imigrantams. Taip airiai per 15 metų sau sukūrė europietišką gerovę.
Trys „banginiai“ pozityvioje Lietuvos ekonomikos strategijoje
Kadangi (jeigu nieko nekeisime) ir darbo jėgos, ir kapitalo parametrų tendencijos, reikšmingos ekonomikos augimui, per artimiausią dešimtmetį Lietuvoje bus neigiamos, tai akivaizdu, kad norint radikaliai keistis, galime pakeisti tik kapitalo tendencijas. Jeigu kaip Airijoje pavyktų pritraukti daug produktyvių investicijų į kelias „sėkmės“ kryptis, kapitalo resursų augimas pats savaime lemtų ne tik spartesnį ekonomikos augimą, tačiau ir spartesnį produktyvumo kilimą (išlipsime iš vidutinių pajamų spąstų) ir dėl to sustabdysime darbo jėgos emigraciją. Taigi neigiamą svarbiausių ekonomikos faktorių natūraliąją tendenciją galime pakeisti į teigiamą trajektoriją tik tuo atveju, jeigu įgyvendinsime išmintingą „pozityvią“ ekonominę strategiją, pradėdami nuo produktyvių investicijų pritraukimo strategijos. Tokia strategija turi remtis į tris „banginius“:
a) kelių „sėkmės“ sektorių išskyrimas, plėtojant Lietuvoje produktyvias aukštųjų technologijų pramonės šakas ir sutelkiant juose valstybės resursus. Tai reiškia Vilniaus ir Kauno pavertimą viso Nordic/Baltic regiono sėkmingiausiais hub'ais šiose išskirtose aukštųjų technologijų srityse. Tai galima pasiekti tik sutelkiant didelius resursus į stambių multinacionalinių korporacijų investicijų pritraukimą šiose srityse;
b) 10-ies regioninių pramonės centrų ekonominio potencialo išvystymas, pritraukiant į šiuos centrus tradicinės pramonės produktyvias investicijas iš kaimyninių Skandinavijos ar Vokietijos valstybių;
c) aukščiausius pasaulinius standartus atitinkančios švietimo sistemos bei dviejų pasaulinio lygio universitetų sukūrimas Vilniuje ir Kaune: kvalifikuotos darbo jėgos pakankama pasiūla ir aukščiausio lygio moksliniai tyrimai išskirtose aukštųjų technologijų srityse yra būtinos sąlygos tam, kad būtų galima įgyvendinti a) ir b) punktus.
Apie šios trijų „banginių“ ekonominės strategijos b) punktą, skirtą regionų ekonominei plėtrai, esu rašęs ir dar parašysiu; apie c) punkte iškeltą užduotį – sukurti pasaulinio lygmens universitetus rašiau neseniai, apie naujos švietimo strategijos poreikį – šiek tiek anksčiau, tačiau šiame tekste noriu dar kartą pakartoti keletą papildomų akcentų apie tai, kokios aukštųjų technologijų ekonominės plėtros politikos reikia Lietuvai. Nors apie tai taip pat esu ir anksčiau, ir dabartiniu metu nemažai rašęs, tačiau šios srities plėtra Lietuvoje (kaip ir sukuriant Airijos stebuklą) yra ypatingos svarbos mums siekiant savo svarbiausio tikslo – europietiškos gerovės čia, Lietuvoje. Jeigu plėtojant aukštųjų technologijų „sėkmės“ kryptis nepasieksime „airiško“ proveržio, reiškia nepasieksime proveržio ir kuriant airiško lygio gerovę.
Trys valstybės politikos „banginiai“ plėtojant aukštųjų technologijų ekonomiką Lietuvoje
Trys dalykai, kuriuos valstybė turi padaryti, jeigu norime, kad Lietuva taptų sėkminga aukštųjų technologijų, produktyvios ekonomikos šalimi:
1. Garsūs Vakarų ekonomistai sako, kad valdžia aukštųjų technologijų reikaluose turi elgtis kaip geras sodininkas: sudaryti galimybes valstybės ekonomikos sode sėti ir auginti įvairiausius „aukštųjų technologijų“ augalus, daržoves ar vaisius. Tačiau, kai pasirodo, kad tik kai kurios iš pasodintų kultūrų sparčiai auga ir duoda gausų derlių, sodininkas į šių kultūrų auginimą turi sutelkti didelius papildomus resursus (trąšų, vandens, priežiūros ir globos). Taip ir su aukštosiomis technologijomis ir jomis pagrįsta ekonomine plėtra – valdžia turi sutelkti ženklius papildomus resursus į tas sritis, kuriose jau yra susikūrusi stipri akademinė tyrimų mokykla ir šioje srityje jau matosi sukurta ekonominė sėkmė. Toks kelių sričių išskyrimas nėra paprastas dalykas, nes pasipriešinimas iš kitų sričių visada būna didelis. Tačiau to nepadarius valstybės resursai yra nesutelkiami į kelias sritis ir pasklinda taip plačiai ir plonai, kad jie niekur nesukuria kritinės masės kokybiniam virsmui.
2. Išskirtose aukštųjų technologijų šakose valstybė turi sugebėti įgyvendinti efektyvią industrinės plėtros strategiją. Tai ir yra ta „pozityvioji“ ekonominė strategija, dėl kurios trūkumo Lietuva kenčia. Tai nėra kažkas visai nepažįstamo Lietuvoje: 2008–2012 metais, remdamiesi tokia ekonominės plėtros filosofija, ieškojome būdų, kaip Lietuvą paversti pasaulinių IT paslaugų centrų koncentracijos vieta, ieškojome būdų, kaip padėti mūsų sėkmingoms biotechnologijų kompanijoms tapti dar sėkmingesnėmis ir globaliomis. Ir mums (bent iš dalies) pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ko reikia šiandien – tai žymiai didesnės ir intensyvesnės strategijos, kuri turi apimti viską: nuo inovacijų pavertimo industriniais produktais, žymiai efektyvesnio sukurtų aukštųjų technologijų „slėnių“ inovatyvaus potencialo išnaudojimo iki start-up ekosistemos sukūrimo, nuo žymiai intensyvesnės globalių kompanijų pritraukimo strategijos iki aiškios strategijos, kaip bent keliose aukštųjų technologijų srityse Lietuvą paversti pasaulyje žinomu, Nordic/Baltic regione pirmaujančiu hub'u.
3. Norint Lietuvai bent keliose išskirtose aukštųjų technologijų srityse tapti pasaulyje konkurencingu hub'u, patrauklia vieta globalioms investicijoms, ypatingas vaidmuo tenka valstybės politikai mokslinių tyrimų ir studijų reikaluose. Ir čia reikia pasiekti aukščiausios, pasaulinio lygio kokybės bent jau išskirtose srityse. Norint sukurti sėkmingą industrinę plėtrą bent keliose aukštųjų technologijų srityse, tose srityse privalome turėti ir išlaikyti pasaulinio lygio mokslinių tyrimų mokyklas ir turime sugebėti ruošti aukščiausios kokybės darbo jėgą. Nes tai yra svarbiausias faktorius įtikinant globalią kompaniją susidomėti galimybe investuoti Lietuvoje. Todėl be gebėjimo išskirti aukštųjų technologijų „sėkmės“ kryptis, be gebėjimo šiose kryptyse turėti „pozityvią“ industrinės plėtros strategiją, valdžia privalo turėti ir kompleksinę šių sričių mokslinio potencialo bei studijų plėtros strategiją, kurioje turime ambicingai numatyti stipendijas studijoms ir moksliniams tyrimams geriausiuose pasaulio universitetuose, specialias stipendijas susigrąžinti į Lietuvą svetur subrendusią profesūrą su visomis jų laboratorijomis, Nobelio premijos laureatų viliojimą padirbėti Lietuvoje ir t. t.
Šiame skyrelyje užsimenu tik apie kontūrus tokios strategijos, kuri Lietuvai yra būtina, norint išvengti liūdnos ekonominės stagnacijos. Tokioje strategijoje reikia nevengti didelių ambicijų, nes mums reikia kardinalių permainų valstybės ekonomikos politikoje.
Trys lietuviški aukštųjų technologijų „drambliai“, kurie turi išvežti užstrigusį ekonomikos vežimą
Airijos „stebuklą“ sukūrė vadinamasis „modernization by invitation“ fenomenas, kai keliose aukštųjų technologijų šakose Airija sugebėjo tapti globaliu hub'u, tose srityse pritraukdama garsių tarptautinių kompanijų investicijas. Tokios investicijos savo ruožtu pozityviai įtakojo Airijos industrinės politikos plėtrą, padarė įtaką mokslinių tyrimų ir aukštojo mokslo politikos modernizacijai, o pozityvios permainos atvėrė duris vis naujoms investicijoms. Verta prisiminti, kad airiai turėjo tris prioritetines aukštųjų technologijų sritis, kurių industrinė plėtra ir sukūrė visą Airijos „stebuklą“: informacinės technologijos, farmacija ir biotechnologijos bei finansinės technologijos.
Jeigu Lietuvoje tarp aukštųjų technologijų ieškotume tokių trijų „banginių“, kuriuose jau šiandien yra gera mokslinių tyrimų mokykla, studijų infrastruktūra, yra sukurti pagrindai industrinei plėtrai su globaliai konkurencinga produkcija, ir kur dabartinė jau pasiekta ekonominės „sėkmės“ koncentracija gali tapti anksčiau aprašytų hub'ų branduoliais, tai galime išskirti: 1) informacines technologijas ir su tuo susijusias sritis; 2) biotechnologijas ir sveikatos technologijas; 3) fotoniką ir lazerines technologijas.
Kai kam gali pasirodyti, kad tai yra tik nišinės industrijos. Tačiau jeigu atidžiau pažiūrėtume į pasaulines tendencijas, tai galime aiškiai pasakyti, kad šiose srityse yra didžiulis rinkos potencialas. Galų gale, mes kitų sričių, kur su aukštosiomis technologijomis galėtume globaliai konkuruoti, nelabai ir turime. Tuo tarpu diskutuojant su tos srities profesionalais paaiškėja, kad, pavyzdžiui, Lietuva tikrai galėtų pasiekti, kad per artimiausius 5–8 metus Lietuvoje įsikurtų dar 5–6 stambios multinacionalinės biotechnologijų įmonės (panašios į jau veikiančias „Teva“ ar „ThermoFisher Scientific“) su tūkstančiais naujų darbo vietų ir milijardiniu indėliu į Lietuvos BVP. Taip Lietuva tikrai įsitvirtintų kaip globaliai konkurencingas biotechnologijų hub'as. Po to neišvengiamai prasidėtų „sniego gniūžtės“ efektas, kokį matėme su globaliais IT Paslaugų centrais – su Vyriausybės parama įsikūrus keliems pirmiesiems (su globaliais „Barclay“ ar „Western Union“ brandais), kiti skubėjo įsikurti Lietuvoje patys.
Kodėl vežimas nejuda? Kur rasti „dramblių“ varovą?
Taigi trijų „dramblių“ ekonominė strategija Lietuvai yra pakankamai aiški – yra aišku, kokių probleminių „dramblių“ reikia išvengti, aišku kokiais trimis principų „drambliais“ reikia remtis, kuriant „pozityvią“ Lietuvos industrinės plėtros strategiją, ir yra akivaizdu, kokie trys aukštųjų technologijų „drambliai“ gali ištraukti stagnacijoje stringantį mūsų ekonomikos vežimą.
Tiesą sakant, šios tiesos jau senai yra žinomos tiems, kas tuo domisi. Kalboms apie žinių ekonomikos, apie aukštųjų technologijų ekonomikos svarbą Lietuvoje jau daugiau kaip 15 metų. Ir, atrodo, niekas nesiginčija dėl tokiose kalbose keliamų tikslų. Tačiau toliau kalbų vežimas labai sunkiai pajuda į priekį.
Šioje vietoje lengviausia būtų pasakyti, kad kaltos yra tiesiog netinkamos valdžios. Tai nebūtų labai toli nuo tiesos.
Tačiau tai būtų labai lengvas ir paviršutiniškas atsakymas. Problemos yra giliau. Gyvename valstybėje, kurioje strateginių apsisprendimų ir jų įgyvendinimo kultūra yra silpnai išvystyta. Kitaip sakant, turime gilią institucinę problemą. Čia ir slypi sudėtingiausias iššūkis: kaip nuo kalbų pereiti prie darbų, kai, atrodo, kad visi dėl visko sutaria, Vyriausybė „mušasi į krūtinę“, kad ji tai jau įgyvendina, tačiau ir toliau viskas teka sena vaga: prioritetinės sritys nėra išskiriamos, resursai jose nesukoncentruojami, aukštųjų technologijų valdymas ir finansai lieka išbarstyti per daugybę valdžios institucijų, o politinės ambicijos bent keliose srityse prasiveržti į globalius lyderius nesimato. Ir vežimas iš stagnacijos dumblo nepajuda. Kartais ir neviltis jau apima, kad taip ir nepajudėsime.
Štai tokiomis aplinkybėmis mes su kolegomis ir parengėme įstatymo projektą su sudėtingu pavadinimu: „Prioritetinių aukštųjų technologijų sričių vystymo įstatymas“. Jį netrukus pateiksime Seimui. Jo visa filosofija aprašyta šiame straipsnyje. Bet jo esminis tikslas yra atskleistas šiame skyrelyje – užpildyti tą tuščią institucinį tarpą, kuris šiuo metu taip negailestingai atskiria žodžius nuo darbų: vienoje pusėje visi sutinka, kitoje pusėje – niekas nevyksta. Niekas nevyksta, nes kaita dažnai būna skausminga, o nieko nedarant – yra ramiau ir patogiau. Įstatymas konsoliduotų politinę valią ir priverstų įgyvendinti būtinus pokyčius valstybės ekonominėje politikoje.
Įstatymo projektas galėtų suvaidinti ir dar vieną svarbų vaidmenį – galėtų tapti virtualiu apskritu diskusijų stalu, suburiančiu Seime ir platesnėje visuomenėje „Idėjų koaliciją“, kuri ir ieškotų būdų, kaip tokią idėją pradžioje paversti įstatymu, o po to ir mūsų gyvenimo kitokia realybe. Nes šiandien iš esmės nėra tiek svarbu, kas yra kokioje nors valdančios daugumos ar mažumos koalicijoje, o kas opozicijoje, kas yra ištikimi kairiosioms, o kas dešiniosioms ideologinėms vertybėms – žymiai svarbiau yra kas nori realių, svarbių ir didelių permainų, o kam užtenka ir tokių permainų imitacijos ar nieko nedarymo stagnacijos. Realūs dideli darbai prasideda nuo aiškiai suvoktų didelių idėjų, didelių svajonių, nes kitaip lieka tik smulki kasdienybė, neišvengiamai paskandinanti visas viltis žudančioje stagnacijoje.
Šimonas Peresas (1923–2016), litvakas, Izraelio valstybės kūrėjas, Prezidentas, prieš mirtį spėjo užbaigti savo autobiografiją, kurios pavadinime skamba įkvepiantys žodžiai – „nėra vietos smulkioms svajonėms“ („no room for small dreams“ – angl.). Izraelį į priekį vedė didelės svajonės ir telkianti lyderystė, būtina tokių svajonių įgyvendinimui.
Pasimokykime iš Izraelio sėkmės. Ir Lietuvoje turi įsivyrauti nuostata – no room for small dreams. Tik tada vežimas ir pajudės...
