aA
Nepaisant to, kad Lietuvoje mokestinės pajamos sudaro 29,4 proc. bendrojo vidaus produkto, palyginti su 40 proc. ES vidurkiu, tarptautiniai tyrimai rodo, kad ir su mažesniais mokesčiais galima sumažinti pajamų nelygybę.
Gintarė Skaistė
Gintarė Skaistė
© Asmeninio albumo nuotr.

Svarbu valstybės išmokas ir lengvatas skirti būtent tiems, kam jų labiausiai reikia. Tuo pačiu atsisakant visų perteklinių ir į turtingus asmenis nukreiptų skatinamųjų priemonių. Atrodo, nieko sudėtingo, tačiau situacija per pastaruosius 5 metus tik blogėjo. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių žmonių lėšų skirtumas mūsų šalyje išaugo nuo 5 iki 7 kartų.

Todėl nusprendžiau viename dokumente apibendrinti įvairių tarptautinių organizacijų tyrimus bei rekomendacijas ir išskirti kelis esminius valstybės prioritetus pajamų nelygybei mažinti. Šiame straipsnyje pateiksiu glaudesnį šių prioritetų apibūdinimą, daugiau argumentų besidomintiems pateikta studijoje, kurios nuorodą rasite straipsnio pabaigoje.

1. Investicijų į regionus skatinimas. Užsienio investicijos yra itin svarbios norint spartaus darbo užmokesčio augimo. Ateidamos jos kartu su savimi atneša papildomą naudą: technologines naujoves, tarptautinių organizacijų kultūrą, kuria papildomas darbo vietas. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad investicijų nauda ilguoju laikotarpiu išplinta ir į regionus, didindama atlyginimus motinines įmones ir jų darbuotojus aptarnaujančiuose sektoriuose ir taip mažindama pajamų nelygybę.

2. Darbo pajamų apmokestinimo mažinimas. Kelių socialdemokratų siūlomi progresiniai mokesčiai nieko vargstančiam tiesiogiai pasiūlyti negali: jo pajamos tiesiogiai nepasikeis, o talentingam dirbančiam žmogui – paprasčiausiai sumažės. Todėl turėtume šį kelią pradėti nuo mažesnio darbo pajamų apmokestinimo mažus atlyginimus gaunantiems gyventojams. Tokiu būdu daugiau lėšų piniginėje liktų sąžiningai dirbantiems, bet mažai uždirbantiems žmonėms. O kartu būtų skatinamas naujų darbo vietų kūrimas ir dabartinių ištraukimas iš šešėlio.

3. Motyvuojanti dirbti socialinė politika. Vienas iš svarbiausių prioritetų yra socialinė politika, skatinanti dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi kitų dirbančiųjų sąskaita. Tuo tarpu šiandien valdančiųjų siūlomas išmokų pririšimas prie poreikių krepšelio, nekeičiant pašalpų suteikimo principų, iš esmės nieko nesprendžia. Jei vienam iš šeimos narių pradėjus dirbti, visi kiti netenka savo pašalpų, tuomet ne tik kad darbo neieškos jo nenorintys, bet ir skatins nedirbti kitus.

4. Tvari ir kartų solidarumą užtikrinanti pensijų sistema. Šiandien vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra vos 288 Eur, o trečdalis pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Taigi pastaruoju metu skurdžiausia visuomenės dalimi tapo nuo stagnuojančių pensijų priklausantys pensininkai. Jų pajamos jau daugelį metų auga gerokai lėčiau nei atlyginimai ar pajamos iš turto. Prognozės dar liūdnesnės. Jei nieko nekeisime „Sodros“ sistemoje, 2030 metais 3 darbuotojai turės išlaikyti 2 pensininkus. Norint užtikrinti padorias pensijas, atlyginimus reikėtų apmokestinti iki begalybės. Kaip neseniai ekonomikos konferencijoje „Pajamų nelygybė Lietuvoje“ vaizdžiai apibūdindamas situaciją dėl mažėjančio užimtųjų skaičiaus pasakė centrinio banko valdybos pirmininkas V. Vasiliauskas – „liepto galas jau nebetoli“.

Todėl šiandien visi specialistai skambina varpais, kad ilgiau delsti negalima. Pensijų sistemos tvarumui užtikrinti būtina reforma. Vienas iš sprendimų – bazinės pensijos dalies iškėlimas į Valstybės biudžetą, kurį galima papildyti ir kitomis mokestinėmis pajamomis. Tuo pačiu reformuojant papildomų pensijų sistemą taip, kad ji skatintų pačius žmones apsispręsti ilgiau likti darbo rinkoje ir reikalautų iš darbdavių skaidriai mokėti atlyginimą.

5. Lygios teisės į kokybišką švietimą ir sveikatą. Šiandien technologiniai pokyčiai sparčiai didina produktyvumą ir automatizuoja darbą, todėl nekvalifikuotas darbas tampa vis mažiau reikalingas. Siekiant darbo rinkoje rasti vietą iš jos iškrentantiems žmonėms, kvalifikacijos ir gebėjimų lygio didinimas tampa kritiniu veiksniu. Tik kokybiško vidurinio išsilavinimo ir profesinio mokymo užtikrinimas, aukštojo mokslo pertvarka, efektyvi ir plataus masto perkvalifikavimo programa gali suteikti galimybę didesnei daliai jų keisti profesiją ir kurti paklausesnes prekes ar paslaugas, gaunant už tai natūraliai didesnį atlygį.

6. Didesnis mokesčių ir išmokų progresyvumas bei efektyvus įgyvendinimas. Atlikus pajamų nelygybės tyrimą, paaiškėjo, jog perskirstomasis valstybės poveikis Lietuvoje labai menkas, mokesčių sistema pajamų nelygybę mažina gerokai menkiau nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Todėl reikėtų labiau koncentruotis į gyventojų pajamų mokesčio landų užkaišymą ir lengvatas nepasiturintiems nei į vartojimo mokesčius, tokius kaip PVM. Daugelis ekspertų teigia, kad populistiški siūlymai mažinti PVM maistui papildytų ne gyventojų, o gamintojų ir pardavėjų kišenes. Galų gale PVM lengvatomis pasinaudoja ne tik vargingai gyvenantys asmenys. Surinkus tas pačias lėšas į biudžetą būtų galima mažinti apmokestinimą vaikų turinčioms šeimoms ar vienišiems tėvams.

7. Kova su šešėliu ir korupcija. Ir galiausiai ne tik dėl žmogiško teisingumo, bet ir dėl realaus poveikio gyventojų ekonominei gerovei, itin svarbus prioritetas – kova su šešėliu ir korupcija. Štai, pavyzdžiui, daugiau kaip pusę valstybės biudžeto pajamų Lietuvoje sudaro surenkamas pridėtinės vertės mokestis (PVM). Tačiau jei ES šalyse vidutinis PVM nesurinkimo lygis yra 15 proc., tai Lietuvoje jis sudaro net 37 proc.! Šis skirtumas sudaro nei daug, nei mažai – 1 mlrd. eurų valstybės biudžetui papildomai. Palyginimui: visas Lietuvos švietimas gauna 1,8 mlrd. Eur per metus arba, trumpai tariant, turint tokią sumą, pensijas galėtume padidinti po beveik 100 Eur/mėn. kiekvienam pensininkui.

Svarbu suderinti paskatas ekonomikos augimui ir pajamų nelygybės mažinimui

Todėl Vyriausybei dėliojant prioritetus, planus ir biudžetą ateinantiems metams, svarbu turėti omenyje ne tik šalies ekonominio augimo ir konkurencingumo veiksnius. Norint turėti vieną Lietuvą, o ne dvi, privaloma suderinti augimą skatinančius veiksnius su oraus gyvenimo sąlygomis didžiajai daliai piliečių. Ir šie tikslai neprieštarauja vienas kitam, tiesiog reikėtų padėti į šalį senus stereotipus ir imtis konkrečių veiksmų visos Lietuvos žmonių gerovei.

Visą studiją „7 prioritetai pajamų nelygybei mažinti“ galite rasti čia.