Nes pažinti žmogų ir visuomenę yra didžiulių proto pastangų reikalaujantis darbas. Taip prieš metus, prieš pat Seimo rinkimus, sakė profesorius Alvydas Jokubaitis. Reikėtų Lietuvoje naujos tradicijos - protingų ir išmintingų žmonių žodžiais išrašinėti durų staktas ar išdažyti niūrias sienas. Ir politikai perskaitytų, ir mes, jų rinkėjai, dažniau pasuktume smegenis.
Dabar jau ne tik Seimo rinkimai, bet ir jų rezultatai pamiršti. Pamiršti net ir pažadai. Tenkinamės visi tąja realybe, kurią demonstruodami susirūpinimą mums perša valdantieji. Man regis, mes juos ir jų poreikius bandome pažinti gerokai atsakingiau, nei jie mūsiškius.
Tik dabar ne apie Seimą. Dabar ant liežuvio visiems – Prezidento rinkimai. Nauja, net seksualizuojanti, aktualija. Bet kai visose apklausose ta pati išvada, kad Prezidento institucija yra daug svarbesnė nei Seimas, tai ir turime vaizdelį: daug tuščių kalbų, paslapčių, išsisukinėjimų, vajaus, įgaunančio isterijos požymių, o blaivaus proto – nulis.
Kolega Edmundas Jakilaitis, įtakingiausias žurnalistas, klausiamas apie jo paties galimą dalyvavimą Prezidento rinkimuose, kalba, kad nesąs toks tuščiagarbis ir tokių norų neturįs. Bet jei kokia senolių taryba jo labai prašytų gelbėti Lietuvą, tai jis eitų. Pasiaukotų.
Ech, žaltys, yra manančių, vis tiek kartais pasvajoja už vadelių visus patampyti.
Jis apie tai kalba kito ne mažiau įtakingo žurnalisto Andriaus Tapino televizijoje, kurio kiekvieną išvyką į mokyklą ar viešą renginį budrios akys ir rankelės sega prie rinkimų kampanijos strategijos lentos, o socialinių tinklų žvaigždės prieš mėnesį teisinosi: „važiuoju į Laisvės pikniką, nes netikiu, jog A. Tapinas galėtų taip imti ir paminti visuomenės pasitikėjimą juo ir eiti į Prezidento rinkimus“. O dar toji Dalia Grybauskaitė – vis šalia A.Tapino, vis jį dėmesiu pamalonina....
Taip ir tampo vienas kitą už ūsų, E.Jakilaitis ir A.Tapinas.
Vis tik potencialių kandidatų, kurių juokai byloja apie kiek rimtesnius ketinimus nei tik vienadieniai pablevyzgojimai, daugiau. Esą jie stebės kandidatų sąrašą ir jei nebus tinkamo, eis patys. Gitanas Nausėda taip juokauja, Vygaudas Ušackas irgi žaidžia pelę su kate: „dalyvausiu rinkimuose, juk mes visi dalyvaujame, renkame“. Ir Kauno meras jau lygina Kauną su Lietuva. Nusibodo Visvaldui Matijošaičiui netvarka Kaune, atėjo merauti. Nusibos netvarka Lietuvoje, tada eis į Prezidentus.
Yra ir tokių, kuriuos kas nors nori matyti prezidentais. Tada jau sudie, jaunyste. Susisiekimo ministras Rokas Masiulis net pasitikrina, kad toks klausimas užduotas nebūtų. Neduokdie, dar kas pagalvos apie jį blogai, kad labai jau garbėtroškos pilnas. O aplink pasitraukusį iš „Lietuvos energijos“ posto Dalių Misiūną mitas apie kandidatavimą buvo tiek kurtas, kad, ko gero, žiūrėk, bus užrūstinę geradariai premjerą Saulių Skvernelį. Nejaugi šis leis, kad potencialus kandidatas jam po akimis subręstų ir netikėtai iššūkį mestų? Jis, premjeras, kol kas vienintelis iš visų, savo rankose laiko vadinamąjį administracinį resursą, kurį protingai (tai skiriasi nuo kito žodžio – teisingai) išnaudojant iš esmės esi nenugalimas.
Vienintelis Žygimantas Pavilionis nesigėdija savo ambicijos.
Tad jei Algirdas Mykolas Brazauskas Prezidento ir visus kitus rinkimus laimėdavo dėl jo alpstančių posovietinių moterų balsų, tai šįkart, atrodo, pasirinkimas bent šia prasme – absoliučiai atitinkantis visus skonius.
Juokinga ši smėlio dėžė su garbingais vyrais, it berniūkščiais. Bet apie ką mes čia juokaujam?
Praėjo aštuoneri metai nuo Prezidento rinkimų, kai nėra dominuojančio kandidato, bet diskusijos lygiai tokios pat seklios, it tų dešimties metų nė nebūtų buvę. Ir vedančios tiesiai į tą patį akligatvį.
Viena vertus, kandidatuoti yra tuščiagarbiška, kita vertus, mes laukiame žmogaus, kuris bus it teisingasis karalius ir kažkodėl paaukojęs savo asmeninį gyvenimą, jį sukurs mums, baudžiauninkų tautai, niekaip nesugebančiai susitvarkyti elementarių kasdienių reikalų be niolikos parašų ar keliolikos procentų „otkato“.
Mes patys uždėjome karūną Prezidentui, juk mums mūsų Konstitucijos niekas neatnešė per prievartą. Prezidentas vos tik išrinktas akimirksniu tampa viršpartiniu lyderiu, tautos motina ar tėvu.
Tai reiškia, kad, kaip sako E.Jakilaitis, išminčių senolių grupelės taip ir migruoja ratais: nuo jo prie Nausėdos, nuo Nausėdos prie Tapino, užsuka pas Dargį, pakelia uodegą Ušackui ir Pavilioniui, o galiausiai pašnibžda Matijošaičiui į ausį – ir tu gali. Jie neina pas Baką ar pas Smirnovą ar kokį nors dar, kuris neturi nė mažiausios galimybės būti pamiltas tautos.
O garsiose kalbose vis po rimtą pastraipą apie partijų vaidmenį, apie jų neįgalumą, apie jų korupciją ir intelektualinį menkumą...
Ir kam gi partijai augintis Prezidentą? Juk ji praranda lyderį arba lyderis, formaliai atkirstas nuo jį išauginusios partijos, apeina įstatymus ir vis tiek padaro taip, kad šalia – jo žmonės ir jo aplinka. Kitaip buvo tik tada, kai nebuvo jokių partinių ryšių, bet tokiu atveju mes visada per Prezidento rinkimus perkame katę maiše. Kaip dirbs visuomenės lyderis, su kuo dirbs, kas bus jo komanda?
Mažoje Lietuvoje, jei tu esi Ušacko komandoje, tai turbūt pas Nausėdą jau nepateksi....Kita vertus, o kaip pamatuoti, kada Prezidentas gerai dirba? Kai jis aštriai pasisako, jau čia geras darbas? Ir kiek gi tu gali padaryti, kai esi su dešimčia žmonių prieš visą Seimo ir Vyriausybės aparatą, kuris juk toks korumpuotas, toks baisus, kad tik visagalis Prezidentas gali mus, tautą, nuo visiškos pražūties išgelbėti.
Šis institucinis antagonizmas kol kas tik priešina. Juk taip užprogramuota kariauti.
Žinoma, atsvara uždumblėjusiai dar vis bebrų sistemai nuo partinių batalijų atskirta Prezidento institucija yra, bet irgi su rimtomis išlygomis. Šis postas yra kertinis gyvybiškai svarbiais užsienio politikos ir gynybos klausimais, bet tuo pačiu berankis vidaus politikoje. Galima trepsėti, pykti, laidyti replikas, kaltinti ar reikalauti, o galiausiai gausi didelį guzą. Kaip kad D.Grybauskaitė iš S.Skvernelio, kai reaguodamas į labai aiškią pastabą apie Darbo kodeksą ir rinkiminius pažadus, šis pratrūko: „Pastaruosius aštuonerius metus buvo pasirinkta pozicija stebėti iš šalies, vertinti, kritikuoti – tačiau realiai nieko iš esmės nedaryti“. Labai daug Valdo Adamkaus sprendimų vidaus politikoje buvo bergždi ir net blogi, nes kai neturi savų patikimų žmonių komandos, tenka kliautis tais, kurie nėra nei sąžiningi, nei dori, nei geranoriški.
O kai mes vis dar klupdami ir keldamiesi bandome įpūsti gyvybės šiai sudėtingai surėdytai institucijai, gimusiai tikrai ne iš gyvenimo patirties, tai ir Prezidento darbas yra jungas.
Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje jau beveik trisdešimt metų, bet darbas, kasdienis darbas vis dar suvokiamas kaip aukojimasis. Čia tik neseniai S.Skvernelis dejavo, kad nejaugi manote, kad jam nėra sunku, kai kiaurai sėdi darbe, aria, o namie – žmona ir mažas vaikas laukia. Vienas po kito skundžiasi, kad aukoja buvimą su savo vaikais darbui ir kiti politikai. Tai ką tuomet kalbėti apie instituciją, kuri pakylėta virš visų? Manote, ten lengva? Oho...ten tai išvis parduotas gyvenimas.
Ir koks teisus E.Jakilaitis vis dėlto. Aukojimasis anksčiau ar vėliau atgimsta pykčiu dėl nerealizuotų svajonių. O kam reikia tokio Prezidento, kurio fizionomija kasdien mums bylotų – jūs manęs šiukštu nekritikuokite, nes aš aukojuosi dėl jūsų.
Dabar gi grįžkime prie minties darbo. Proto balso. Ką mums sako mūsų protas, kai padėtis tokia ir tokie kandidatai? Bent maniškis man primena, kad padėtis nėra normali ir reikėtų kalbėti, kaip atsikratyti iš esmės baudžiauninkiško siekio savo problemas perkelti vienai vieno žmogaus institucijai.
