aA
Kažin, ar kas nors Lietuvoje klausosi saldžių, patetiškų sveikinimų Rugsėjo 1-osios proga? Tikiuosi, kad ne. Nes net jei beveik visos proginės kalbos būna valdiškos blogąja ta žodžio prasme, tai mokslo metų pradžiai skirtosios apskritai šiuo požiūriu ypatingos.
Indrė Makaraitytė
Indrė Makaraitytė
© DELFI / Andrius Ufartas

Na, nebent Premjeras, Ministrė, taip pat ir Prezidentė, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas pradėtų, pavyzdžiui, tokiais keliais akcentais. Kad Laimutės Anužienės benefisas ir jos tolesnis darbas sistemoje yra mūsų visų gėda ir prisieks, kad tai paskutinis toks gėdingas atvejis Lietuvos švietimo istorijoje. Ir prisipažins, kad nežino, ką daryti su Lietuvos švietimu.

Bet jūs gi suprantate, kad to niekada nebus. D. Grybauskaitė gali aštriai pasisakyti, bet jos rankos iki reformos juk neprieina. Tad kalbos ir lieka tik kalbomis… O visi kiti? Geriausia, ką galima dabar išgirsti iš politikų, yra mantra, kad reikia pokyčių, kad visi jiems pribrendome ir kad matome šviesią ateitį.

Gal, sakau sau, toji kiekviena proga kartojama mantra yra užprogramuojamoji?

Bet kol kas jei kas ir programuojasi, tai – didžiulė atskirtis tarp elitinių vaikų ir tų, kurie gimė ne tokiose sėkmingose šeimose. O su tuo gilėja praraja tarp dviejų Lietuvų. Nors gal tų Lietuvų net ne dvi, o visos keturios, kaip sako filosofas Liutauras Degėsys? Bet kuriuo atveju viskas vyksta priešingai, nei planavo ir žadėjo valstiečiai.

Nėra taip, kad žmonės nesupranta, kas vyksta. Mano vaiko klasėje šiuo aspektu jau yra dvi Lietuvos. Nereikia niekur važiuoti už Vilniaus ribų. Ir kiekvienos klasės paveikslas rodo tą patį ar panašų vaizdelį.

Ir turbūt nėra taip, kad Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nesuprastų, kuo problemos Lietuvos bendrojo lavinimo sistemoje pavirs vos po kelerių metų. Gal uždaruose pokalbiuose viskas išsakoma atviriau, tačiau sprendimai vėluoja, jie apveliami sunkiai suvokiamais argumentais ir galiausiai, vietoje sisteminės reformos, štai kokia ministrės žinutė prieš Rugsėjo 1-ąją.

Jūs irgi paskaitykite.

Švietimo ir mokslo ministrė prieš pat rugsėjį skelbia, kad nuo naujų mokslo metų yra naujienų, kurios susijusios ne tik su pailgėjusiais mokslo metais. Karinio parengimo pamokos – pasirenkamos, finansinis raštingumas integruojamas į mokymo programas. Puiku. Ir štai dar viena naujiena: dešimtyje(!) Lietuvos mokyklų vyks eksperimentas – pradinukams atsiranda programavimo pamokos. Jei šis eksperimentas pasiteisins, tuomet jau gal ir visi Lietuvos vaikai galės paragauti šio mokslo nuo pat pradinio suolo.

Programavimo pamokos pradinukams yra tik pavyzdys, kokie netolygumai visuomenėje toliau gilėja. Ir toks ne pats skaudžiausias pavyzdys.
Indrė Makaraitytė

Man reikėjo kelis kartus skaityti, kol galiausiai (bet nežinau, ar tikrai) supratau, kodėl programavimas yra tokia išskirtinė disciplina, kad jai reikia eksperimento keliu ateiti į Lietuvos mokyklas. Kodėl tik kelios Lietuvos mokyklos šiame eksperimente dalyvauja. Tada dar paskaičiavau ir supratau galiausiai, kad kol eksperimento rezultatus įvertins atsakingi Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertai, prabėgs dar keleri metai, kol visi Lietuvos vaikai galės išmokti programavimo pagrindų. Šiame, technologijų, amžiuje, kai vaikai telefoną ar planšetę į rankas gauna dar vežime gulėdami.

Kur čia dvi Lietuvos? Vaikų turintys tėvai jas iškart identifikuoja. Jei nori, kad tavo vaikas gyventų ir gautų adekvatų išsilavinimą, visų kitų būtinų dalykų be kalbos ir matematikos, kurių nemokoma mokykloje, ieškai užklasinėje veikloje. Ir vaiko maniją griebtis telefono, jei tik jis turi laisvą valandėlę, bandai nukreipti naudinga linkme – kad jis ne tik žaisti mokėtų, bet ir sukurti žaidimą.

O būrelių… būrelių būna pačių įvairiausių.

Bet gyvenimas štai ir parodo keletą grimasų. Ne mums, suaugusiems, o vaikams.

Būrelių tinklas yra tankus, siūloma nemenka įvairovė, nes rinkos juk neužkimši tuščiais argumentais. Kai mokykloje vaikai vis dar nemokomi technologijų ar meno, taip pat sportas apsiriboja pasivaikščiojimu po mokyklos kiemą, jų tėvai ieško kitur. Ir, kaip taisyklė, anksčiau ar vėliau randa.. O jei šeima gyvena ne didmiestyje? Jei šeima nepasiturinti, ne iš asocialios, o iš skurdo Lietuvos? O jei vaikai yra iš asocialių šeimų? Kas apskritai rūpinasi, kokius būrelius jie lanko ir kokie jiems padėtų gyvenime? Ir ar valstybės skiriamas 15 eurų kiekvienam vaikui krepšelis išlygina skirtumą tarp to, kokiose šeimose gimsta vaikai?

Ekspertai sako, kad įstojusiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas, į prestižines specialybes, portretai rodo lygiai tas pačias tendencijas – yra elitinė Lietuva iš gerųjų mokyklų didmiesčiuose. Ir toji kita Lietuva, kurios vaikų tėvai arba neturi pinigų papildomoms vaikų pamokoms pasirengti egzaminams, arba ten nebėra gerų specialistų, galinčių dirbti su vaikais.
Indrė Makaraitytė

Programavimo pamokos pradinukams yra tik pavyzdys, kokie netolygumai visuomenėje toliau gilėja. Ir toks ne pats skaudžiausias pavyzdys. Jis tiesiog iš naujos ministrės, daug kalbėjusios apie reformą, naujienų krepšelio.

Ekspertai sako, kad įstojusiųjų į Lietuvos aukštąsias mokyklas, į prestižines specialybes, portretai rodo lygiai tas pačias tendencijas – yra elitinė Lietuva iš gerųjų mokyklų didmiesčiuose. Ir toji kita Lietuva, kurios vaikų tėvai arba neturi pinigų papildomoms vaikų pamokoms pasirengti egzaminams, arba ten nebėra gerų specialistų, galinčių dirbti su vaikais.

Prieš pat Rugsėjo 1-ąją taip pat pasirodė dar keli pranešimai. Kad privačių mokyklų skaičius auga, į kai kurias, neva pačias prestižiškiausias, iš gatvės patekti jau nebėra šansų ir mokslas jose taip pat brangsta. Negana to, jų poreikis vis dar didžiulis.

Bet juk tai pavojaus signalas Švietimo ir mokslo ministerijos politikams ir valdininkams. Nes tik iš pirmo žvilgsnio žiūrint privačių mokyklų steigimąsi galima vertinti kaip įrodymą, kokie štai verslūs yra lietuviai. Ne verslūs, o nuleidę rankas ir nusivylę valstybine švietimo sistema. Jie ja nebetiki, o Lietuva – ant dviejų bėgių. Geriausios privačios mokyklos yra finansiškai neįkandamos didžiajai daliai dirbančiųjų, ypač jei šeimoje auga daugiau nei vienas vaikas. Į kai kurias geriausias privačias mokyklas patekti galima tik baigus jų ikimokyklines įstaigas, taigi šeimos turi uždirbti nemenkas pajamas jau kurį laiką, vos tik gimus vaikui.

Ar supranta valstiečiai, apsišaukę svieto lygintojais, kad kol jie trypčioja nuo vienos kojos ant kitos, auga nauja nelygybė, kuri su jų planuojama mokesčių korekcija išvis nelabai turi ką bendra?
Indrė Makaraitytė

O tiems, kurie neįperka privačių mokyklų, žinoma, lieka valstybinės. Štai ir dažo, tapetuoja klases tėvai prieš rugsėjo pirmąją. Perka tualetinį popierių, įvairias ugdymo priemones. „Suveikinėja“ kompiuterius mokytojams. Ir toliau naiviai tikisi, kad galbūt tokie – jau paskutiniai metai.

Nėra taip, kad privačių mokyklų mokytojai visada geresni už tuos, kurie dirba valstybinėse. Bet padėčiai nesikeičiant juk kitaip ir nebus. Štai Panevėžyje, skaičiuojama, po kelių metų reikės iš kažkur gauti 400 pedagogų. Vienos geriausių Lietuvos mokyklų Vilniuje direktorius anądien pasakojo, kad vos pavyko rasti matematikos mokytoją. Gerą, o ne šiaip sau, kad tik būtų mokytojas. O žinote, ką kalba švietimo valdininkai? Kad trūkstant mokytojų, ypač regionuose, jie tikisi perkvalifikuoti Lietuvos kariškius, išėjusius į atsargą ir galbūt taip „prigamins“ naujų mokytojų, nes naujų jaunų mokytojų nėra. Tiesiog nėra.

Ar supranta valstiečiai, apsišaukę svieto lygintojais, kad kol jie trypčioja nuo vienos kojos ant kitos, auga nauja nelygybė, kuri su jų planuojama mokesčių korekcija išvis nelabai turi ką bendra? Jei ir liks keli papildomi eurai skurstančios šeimos biudžete, kuriuos sutaupys keli pakoreguoti mokesčiai, ar jie bus išleisti vaiko programavimo būreliui? Ar išdegę akis tėvai lakstys po rajoną vaikui korepetitoriaus? Jūs gal įsivaizduojate, kad taip galėtų būti, bet aš manau, kad tokie vaikai – šviežia mėsa emigracijai.

Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.