aA
Kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iškovojo pergalę Seimo rinkimuose, laimėtoja pradėjo derybas dėl koalicijos – su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais ir su Lietuvos socialdemokratų partija.
Algirdas Raslanas
Algirdas Raslanas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Konservatoriai šio proceso net nevadino derybomis, tik konsultacijomis. Per tokias „konsultacijas“ iškeltas klausimas apie Ramūno Karbauskio verslo ryšius su Rusija, reikalavimai gauti VSD leidimą darbui su aukščiausio slaptumo dokumentais, ukrainietiška „pažyma“ ir daug kitų dalykų.

Nenuostabu, kad santykiai nesusiklostė: kas galėtų dirbti su žmonėmis, kurie nenori koalicijos ir visaip diskredituoja potencialų partnerį? Tiesa, konservatoriškieji krikdemai labai stipriai norėjo bendrauti su valstiečiais žaliaisiais, taip labai, kad net sklido kalbos apie vieno krikdemo pasirengimą užimti ministro pareigas.

Tuomet valstiečiai žalieji pasirinko sudaryti koaliciją su Lietuvos socialdemokratų partija, kuri po Seimo rinkimų susilpnino savo pozicijas ir kuri turi darbo koalicijoje patirties.

Deja, net ir turint patirties bendradarbiavimas, žvelgiant iš šiandieninių pozicijų, nepasirodė vaisingas: darbas su ypač dideliu koalicijos partneriu vyko stichiškai, informacija nebuvo dalinamasi, į pasiūlymus neįsiklausoma, bendri posėdžiai rengiami tik tada, kai yra problemų, reformų ir pertvarkų gairės slepiamos iki paskutinės minutės, koalicijos posėdžiuose šių gairių ne neleidžiama pačiupinėti.

Galutiniu akordu tapo valstiečių raštiškas susitarimas su konservatoriais dėl paramos Miškų pertvarkos reformai mainais į PVM lengvatos sugrąžinimą. Tai, kad socialdemokratai jau seniausiai siūlė grįžti prie PVM lengvatos, niekam nepasirodė įdomu, nes kam derėtis su partneriais, kai yra opozicija.

Šitokia įvykių eiga paskatino socialdemokratus pradėti diskusijas partijos viduje – ar yra prasmė dirbti tokioje koalicijoje? Ir kai klausiama „kodėl“, atsakymas trivialus: nes nebuvo ir nėra bendro darbo.

Mašina įsibėgėjo: Prezidiumas paprašė skyrių nuomonės, skyriai ėmė balsuoti, o galutinį sprendimą po 2017 m. rugsėjo 20 d. priims partijos Taryba. Normali demokratiška diskusija, kuriai pradžią davė naujasis socialdemokratų pirmininkas Gintautas Paluckas, šiose pozicijose pakeitęs Algirdą Butkevičių.

Iš praktikos matyti, kad su opozicija Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga linkusi tarti rūpestingiau.
Tačiau konservatorių atstovas Kęstutis Masiulis čia kažkur mato kovas dėl įtakos, nevalstybišką požiūrį, grėsmes Vyriausybės stabilumui, baiminasi dėl Lietuvos reputacijos tarptautinėje erdvėje. Bet parlamentaras skaudžiai klysta.

Pirma, jeigu socialdemokratai apsispręstų išeiti iš koalicijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga bus laisva sudaryti koalicija su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais. Tikėkimės, kad konservatoriai pademonstruos „valstybišką požiūrį“ ir sutiks padėti valstiečiams žaliesiems, nors paprastai ši politinė jėga laukia manieringo pakvietimo deryboms arba R. Karbauskio nusilenkimo.

Tiesa, iš konservatorių vadovybės kaip tik sklinda priešingi signalai – esą sudaryti koaliciją Tėvynės sąjungai būtų nenaudinga ir neverta, nes valstiečiai yra priešininkas, „nunešęs“ konservatorius per antrąjį rinkimų turą vienmandatėse apygardose. Tai kur tas valstybinis požiūris?

Antra, socialdemokratai, net ir nutarę išeiti iš koalicijos, tikrai neketina elgtis destruktyviai ir kaip tik sieks priimti valstybei naudingus sprendimus. Kaip minėjau, praktika rodo, jog iš opozicijos pateikiami pasiūlymai vertinami labiau – tą liudija PVM lengvatos atvejis.

Trečia, tik socialdemokratai turi mažumos Vyriausybės patirties ir, neabejotina, kad buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ja pasidalins su premjeru Sauliumi Skverneliu, jei tik pastarasis panorės.

Ketvirta, ne G. Palucko komanda kalba apie išėjimą su skirtingomis datomis. Jeigu K. Masiulis pasidomėtų, jam atsivertų akys: socialdemokratų Prezidiumo prašymas skyriams buvo pateikti savo nuomonę iki rugsėjo 20 d.

Ši data niekada nesikeitė. Ją pakeisti bent keletą kartų bandė premjeras Saulius Skvernelis, reikalaudamas sprendimo tai rugsėjo 10 d., tai spausdamas įsipareigoti remti koaliciją iki Naujų metų, nepaisant socialdemokratų Tarybos sprendimo.

Penkta, kai klausiama, kas toliau – atsakymas, jeigu bus nutarta nutraukti koaliciją, labai paprastas: darbas opozicijoje. Ilgalaikėse demokratinėse valstybėse opozicija, kartu su žiniasklaida, kontroliuoja valdančiuosius, užtikrina politinių procesų skaidrumą ir yra tokia pat svarbi kaip valdančioji dauguma arba mažuma. Neabejotina, kad ilgalaikes demokratijos tradicijas puoselėjantys socialdemokratai mokės dirbti valstybei visose pozicijose.