„Rašiklio herojus“ – taip lietuviškai skambėtų pseudonimas, kuriuo save ir savo veiklą pristato trisdešimtmetis Ž. Mažeikis, jau kurį laiką besiverčiantis renginių iliustravimu. Iš Kauno kilęs vyras linksmais piešiniais ir spalvingomis schemomis gyvai konspektuoja svarbiausias konferencijose, seminaruose ar įmonių derybose išsakytas mintis.
„Tai gali būti ne tik pagalba suprantant sudėtingą turinį, bet pagalba, atvaizduojant skirtingas nuomones, taip pat galima tokiu būdu surinkti žmonių nuomonę apie tai, kas vyksta renginio metu – tai reiškia, ne tiktai pranešėjo nuomonę atvaizduoti, bet ją papildyti ir kontra-argumentais, ir auditorijos nuomone. Taip pat atvaizduoti žmonių poreikius, kai jie renkasi į renginį – žodžiu, daugybė panaudojimo galimybių“, – sako Ž. Mažeikis.
Žilvino gyvenimo posūkiai stebina – prieš kelerius metus jis baigė medicinos studijas, studijuodamas svarstė rinktis psichiatriją, bet galiausiai, kaip pats sako, „nusivylė sistema“ ir pasuko visiškai kitokiu keliu. Piešti mėgo nuo mažumės ir šiek tiek mokėsi to privačiai, bet savo ateities su kūryba nesiejo ir dailės mokyklos nelankė – sako, gal dėl šios priežasties piešimas jam vis dar teikia malonumą.
„Aš mokykloj piešdavau sąsiuvinių paraštėse ir kaip mokytojai pykdavo, sakydavo „kuo tu čia užsiimi, tu turi klausyti, konspektuoti“, bet konfliktai su mokytojais baigdavosi po kontrolinio, kai jie suprasdavo, kad aš puikiai viską atsimenu, aš puikiai žinau, suprantu. Aš niekada nebuvau tas, kuris lenda į detales ir bando išmokti viską – aš tiesiog bandydavau suprasti, tai, kur čia yra esmė, kokia yra struktūra, bandydavau pasidaryti tokį minčių žemėlapį, kad man būtų aišku, apie ką yra kalbama“, – prisiminė renginių iliustruotojas.
Piešiniais Ž. Mažeika konspektavo viską – net kai dar nebuvo girdėjęs, kad žmogus prisimena tik dešimtadalį to, ką išgirsta. Kad 90 proc. informacijos į smegenis perduodama vizualiai, o vaizdai apdorojami 60 tūkst. kartų greičiau nei tekstas, tyrimais įrodė ne vienas mokslininkas, bet Ž. Mažeika tuo pernelyg nesidomėjo – sako, tiesiog visada tą žinojo ir taikė praktiškai.
„Medicinos studijose aš irgi tokiu būdu atsimindavau labai daug dalykų. Pavyzdžiui, kai reikėdavo išmokti per savaitę kaulų pavadinimus lotyniškai, o tie žodžiai man iš tikrųjų nieko nesako. Tai aš irgi bandydavau nusipiešti schemą, sąskambiai – jeigu kažkoks kaulo pavadinimas panašus į kažką, aš iš karto piešinyje, pavyzdžiui, išreikšdavau ir atsimindavau“, – tikino Ž. Mažeikis.
Renginių iliustravimo pradininkai buvo amerikiečiai – jie tuo užsiima jau tris dešimtmečius. Renginių iliustruotojas irgi dažnai dirba ne Lietuvoje, nes bendradarbiauja su kitokį braižą turinčiu renginių iliustruotoju iš Italijos. Lietuvio piešiniai naudojami ir kaip renginių turinio anonsai, ir kaip įmonių naujienlaiškiai, ir, žinoma, kaip aiškinančios santraukos, piešiamos gyvai renginių metu – būtent tokiame renginyje jis kažkada ir pagalvojo, kad pomėgis gali virsti darbu.
„Pagalvojau tada, kai aš buvau vienoje farmacininkų konferencijoje ir ten buvo labai sudėtinga tema kalbama, nes ten buvo ir apie teisinius dalykus kalbama, ir farmacinių terminų daug, ir žmonės kažkaip nelabai susikalbėjo, nes ten buvo tokia diskusija ir jie sunkiai vieni kitus suprato. O aš kaip visą laiką – turėjau užrašų knygutę, nes tiesiog sėdėjau, klausiausi, ir piešiau – aš markerių visada turiu su savimi. Vienas žmogus tiesiog pradėjo žiūrėti į mano piešinį ir sako man – „aš dabar suprantu, ką jie nori pasakyti“ “, – prisiminė Ž. Mažeikis.
Žiūrovai vyro piešinį panoro nusifotografuoti kaip paaiškinimą ir priminimą, o kai iliustracija pasiekė organizatorius, jie nutarė jį samdyti ir kitiems renginiams. Taip prasidėjo jau daugiau kaip metus trunkanti kelionė tarp skirtingų renginių, miestų, šalių ir net žemynų, o sudėtingas temas tenka iliustruoti vis dažniau – nuo politikos ir ekonomikos, iki chemijos ir aviacijos.
„Aš stengiuosi atvaizduoti tai, kas vyksta. Visą laiką, pristatydamas savo veiklą, sakau, kad tai nebus gražus piešinys, nėra tai, kad aš sukursiu Picasso kažkokį darbą – tai apie procesą, kuris ten buvo. Ir kadangi piešinys yra apie tai, kas ten įvyko, apie autentišką vyksmą, tai rezonuoja, žmonės atpažįsta ten save, jie atpažįsta savo mintis, savo metaforas kažkokias pasakytas, ir tada yra sunku sakyti, kad „ne, tas yra negražu ir nepatinka“, nes jie patys tai pasakė“, – sakė renginių iliustratorius.
Ž. Mažeikis neslepia – pasitaiko situacijų, kai savo piešiniais turi paaiškinti tai, ko ir pats nelabai supranta – tada tenka skubiai ieškoti specifinių terminų paaiškinimų internete. O kartais būna, kad piešti paprasčiausiai neturi ko.
„Buvo tokių situacijų, kai tiesiog man buvo bloga diena ir aš buvau pavargęs, išsiblaškęs, ir buvo tokių situacijų, kur tiesiog pranešėjas nelabai turėjo turinio arba buvo nepasiruošęs. Kartais žmonės atkreipia dėmesį, kad aš, pavyzdžiui, stoviu ir nepiešiu, ir sako „kas yra?“ Ir aš sakau „jūs 20 minučių kalbat apie tą patį““, – teigė Ž. Mažeikis.
Renginių iliustravimas – ne vienintelė iliustratoriaus veikla. Jam artimi ir socialiniai projektai. Jis stengiasi, kad kuo daugiau skurdžiau gyvenančių vaikų ne iš sostinės galėtų pamatyti Vilnių bei padeda burti mažų miestelių bendruomenes, kad jos pačios aktyviau spręstų vietos problemas, nelaukdamos valdžios pagalbos. Ž. Mažeikis juokiasi, kad tai tapo jo hobiu po to, kai ankstesnysis – piešimas – perėjo į darbo sritį. Kuo domėsis po kelerių metų, renginių iliustratorius nežino. Jis sako, kad jam gyvenimas – tarsi spontaniška kelionė, tad nieko neplanuoja ir nenumano, kur kelias nuves.
