Pirma, išskirkime pagrindinį pokyčių valstybėje tikslą. Įsivardinus jį banaliai, kad Lietuvos žmogui būtų geriau, viskas stos į savo vietas. Supratus, kad Vyriausybė siekia ne „atlikti reformą“, „suvesti balansą“ ar „valdyti viską iš Vilniaus“, bet skubiai pagerinti kiekvieno Lietuvos piliečio būvį, jos veiksmų logika pasidarys kur kas akivaizdesnė. Tikslo siekiame ne vaikydamiesi atskirų pareigūnų, politikų ar institucijų interesų, bet optimaliais kaštais užtikrindami geriausias paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje. Tam reikia sumaniausių valstybės tarnautojų ir biudžetininkų, kuriems būtų mokami konkurencingi atlyginimai.
Urėdijų, aukštųjų mokyklų ir kitų reformų metu atsirasią sutaupymai pirmiausia ir bus skirti dėstytojų, urėdijų darbuotojų atlyginimams pakelti. Tai – profesionalesnis sprendimas, nei tiesiog didinti algas, tempiant aukštyn viešojo sektoriaus išlaidas. Jeigu lankėtės Valstybės pažinimo centre ir ten tampėte Lietuvos biudžetą, žinote, kad skiriant papildomai lėšų vieniems, neišvengiamai tenka atimti iš kitų.
Antra, atkreipkime dėmesį į tai, kokia yra objektyvi, o ne kiekvieno iš mūsų įsivaizduojama realybė. Vyriausybės daromi sprendimai nėra laužti iš Skvernelio ar Verygos piršto. Tai – atsiliepimas į ilgamečius raginimus padaryti proveržį keliose srityse, stabdančiose Lietuvos augimą.
Sugretinkime skambiausius Vyriausybės pirmojo pusmečio veiksmus (valstybės tarnybos ir įmonių efektyvinimas, mokesčių pakeitimai, aukštojo mokslo pertvarka, kova su alkoholizmu) su Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei Europos Komisijos rekomendacijomis Lietuvai (efektyvesnis viešasis valdymas, socialinės nelygybės mažinimas, rinkos poreikius atitinkantis švietimas, sveikesnė visuomenė). Pamatysime, kad profesionalų vyriausybė vadovaujasi ne paskiromis vizijomis ar utopijomis, bet ekspertų išvadomis. Pirmiausiai veikia ten, kur ragina veikti tarptautinės organizacijos.
Trečia, pagal visą Švento Rašto, senolių ir gerosios valdymo praktikos išmintį, į senus vynmaišius nepilamas jaunas vynas, vežimas nestatomas prieš arklį, o efektyvi veikla neįmanoma ten, kur žioji sisteminės skylės: nepotizmas, perteklinių funkcijų raizgalynė ir išteklių švaistymas. Kaip šią situaciją yra įvardijęs Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys: „panašu, kad tarybinė planinė ekonomika iš Lietuvos dar neišėjo“. Neatlikus būtinų pertvarkų, didelė gerų permainų dalis galbūt nusėstų kieno nors stalčiuose ar kišenėse. Todėl ir vyksta konsolidacija. Vyriausybė pirmiausia imasi Heraklio žygio lietuviškose Augėjo arklidėse, finansuojamose mokesčių mokėtojų pinigais. Išsaugant gerus darbuotojus ten, kur jie ir dirbo, optimizuojamas sistemos valdymas. Tai – būtina sąlyga siekiant įgyvendinti svarbias reformas, tame tarpe ir regionų gaivinimo programą, kurios naudą pajus ne šiltų postų užtūpėjai, bet kiekvienas Lietuvos žmogus. Su konkurencingai specializuotais regionais ir lengvatinėmis būsto paskolomis ne didmiesčiuose (jau 2018 m.), su privačiomis investicijomis ne tik Vilniuje (jau 2019 m.) ir stipria savivalda, kurios valdyme dalyvauja visi aktyvūs piliečiai.
Taigi profesionalų vyriausybės vizitinė kortelė: orientacija į žmogų, ekspertinės išvados ir geroji valdymo praktika. Visgi vien tik to neužteks sėkmei. Kiekviena vyriausybė yra pajėgi veikti tiek, kiek jai padeda piliečiai. Todėl visos pirmosios žinios apie planuojamus pokyčius yra ne paskutinis verdiktas, bet kvietimas diskutuoti ir veikti kartu. Visos naujovės bus pasmerktos žlugti, jeigu jas simuliuos ar trintį didins valstybės tarnautojai, akademinė bendruomenė, verslas arba nevyriausybinės organizacijos. Pasakę „A“ rinkimuose, „B“ interneto komentaruose, pasakykime ir „C“ savo ryžtingais darbais valstybės labui. Tai – mūsų visų galimybė tapti Lietuvos kūrimo profesionalais.
