Pavyzdžiui, vienas iš 20-ies lietuvių šiuo metu gyvena D.Britanijoje, o vienas iš 15-os estų – Suomijoje. Beveik 70 000 estų gyvena ir dirba Suomijoje, yra apdrausti suomiškų pensijų draudimu. Dar 30 000 estų nuolat gyvena Estijoje, bet dirba Suomijoje. Lietuvių migracinis kelias, žinoma, veda ne į Suomiją, o pirmiausia į D.Britaniją, kur, paskutiniais oficialiais duomenimis, gyvena 150 tūkst. Lietuvoje gimusių žmonių arba ketvirtadalis visų emigrantų. Latvių Britanijoje yra du kartus mažiau (66 000), o estų – 16 kartų mažiau (vos 9300).
Na taip, lenkų yra 853 000. Bet, žinoma, jų ir šiaip Europoje dešimteriopai daugiau, tad galime ir nesilygiuoti. Vis tik tai rodo, kad migracinius procesus šalys patiria panašiai, bet išgyvena juos nevienodai. Estai net sumaniai įvaldę statistiką – jų šaltiniuose porą metų vyrauja teigiamas migracijos procentas, nors kaip kiekvienais metais 1 proc. estų išvyko, taip ir išvyksta. Tačiau panašus skaičius ir sugrįžta. Pagaliau, estai tyliai nemini, kad 70 tūkst. į Rusiją išvykusių žmonių be pilietybės jie nenorėtų susigrąžinti. Lietuvoje iš 100 tūkst. prieš ketvirtį amžiaus išvykusių į Rusiją, papildžiusių emigracijos balansą, dalis taip pat sugrįžta. Lietuvoje emigracijos santykiniai mastai 1,5-2 kartus intensyvesni ir sugrįžtantys kol kas nekompensuoja gyventojų netekties. Panašiai yra ir Latvijoje.
Ar šalys, į kurias emigruoja lietuviai, gyvena be emigracijos? D.Britanija, kurioje nuolat gyvena daugiau kaip 8 milijonai gimusių už jos ribų (3,5 mln. jau turi britiškus pasus), 2013 metais turėjo beveik 3 milijonus savų emigrantų JAV, Australijoje, N.Zelandijoje, Kanadoje, P.Afrikoje ir Airijoje. Šimtai tūkstančių britų gyvenamąja vieta pasirinko Ispaniją ir Vokietiją.
Tas pats būtų kalbant ir apie kitas lietuvių pamėgtas darbo emigracijos šalis – Airiją ir Norvegiją. Airiai įsileido pusę milijono emigrantų iš Rytų Europos (ir 36 000 lietuvių), o iš Airijos 750 tūkst. emigravo į D.Britaniją, Australiją, JAV, Kanadą ir kitas šalis. Norvegija 2013 metais buvo atidariusi duris 320 000 emigrantų (dešimtadalis buvo lietuviai), o du kartus mažiau iš šalies buvo emigravę: 42 000 – į Švediją, 30 000 – į JAV, 20 000 – Daniją ir t.t.
Migracija – nesustabdomas procesas tiek turtingoms, tiek ir ne tokioms turtingoms valstybėms. Todėl reikia labai tiksliai kelti klausimą dėl migracijos iš Lietuvos ar į Lietuvą, dėl mūsų piliečių padėties kitose šalyse (ypač po „Brexito“). Ko mes norime? Gal mes norime susigrąžinti visus 100 tūkst. į Rusiją prieš ketvirtį amžiaus išvykusių, tarp kurių buvo susijusių su komunistinio saugumo struktūromis, sovietine armija ar kariniu-pramoniniu kompleksu ir jiems tuo metu buvo ne pakeliui su atgimusia Lietuvos valstybe? Ar norime sustabdyti bet kokią kitokio gyvenimo būdo, didesnių pajamų ir kitokio (dažnai ir geresnio) išsilavinimo paiešką Europos Sąjungos bei kitose šalyse? Ar norime, kad išvykstantys visada turėtų kur sugrįžti, jaustų valstybės paramą, jaustųsi Lietuvos piliečiais, kur bebūtų?
Jei atsakome į šiuos klausimus, tai tuomet žinome, ko ir kaip norime bei kaip migracijos procesus vertinti, valdyti ir prognozuoti. Pagaliau, kaip juos panaudoti savo naudai. Kasmet užsienyje gimsta daugiau kaip 2000 mūsų emigrantų vaikų, dažnai – ir mišriose šeimose. Mes norime jiems pasiūlyti Lietuvos pilietybę? Spręskime šį klausimą.
Tik keldami aiškius klausimus (kol kas to aiškumo formuojant valstybės politiką migracijos srityje yra nedaug), matydami bendrą vaizdą ir siūlydami sprendimo būdus, o ne nuolat burbėdami apie emigracijos baubą, galiausiai pasieksime, kad daugiau žmonių atvyks ar sugrįš į Lietuvą, o ne išvyks.
