aA
O ne, meno cenzūruoti negalima (mes juk ne barbarai), bet argi tokie neteisingi filmai – menas? Čia propaganda! – teigia TS-LKD frakcija, neseniai atvirai ir aiškiai pareikalavusi kino cenzūros. Perklausta, suvaidino nuostabą: na, ką jūs, kokia cenzūra – tik filtravimas, argi drausti arba riboti filmų platinimą yra draudimas?
Nida Vasiliauskaitė
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI / Domantas Pipas

Juk jei tiesa, ko mus mokė universitetuose – kad žodžiai kuria realybę, o faktai priklauso nuo interpretacijos – tai draudimo niekas ir nepatirs kaip draudimo, o cenzūros neatpažins kaip cenzūros, jei tik nevadinsime taip, jei tik parinksime kitus žodžius, o šiuos, kartu su visais nebarbarais, karštai pasmerksime (mirkteli, patenkinti nuosavu gudrumu).

Triukšmo pakanka keletui savaičių: rimtai svarstoma „reikia cenzūros ar nereikia“. Dauguma, žinoma, sako, kad nereikia, bet ko dar labiau nereikia (ir ko niekas taip ir nepasako) – tai leidimosi į pačią šio tipo diskusiją, sudarymo sąlygų jai vykti, pasidavimo anos frakcijos intencijai tokią diskusiją primesti, nes frakcijai reikia eterio – ir taip ji jo gauna, tampa rato centru, priversdama kitus reaguoti ir taip, pačiu reagavimo faktu, sustoti aplink iniciatorius. Viešųjų ryšių pamokyti, pastarieji bando „skleisti pozityvą“ (jie #kažkądaro), jų oponentams belieka būti oponentais – piktintis, baisėtis, kritikuoti (Viešieji ryšiai remiasi teorija, kad publika tokia kvaila, kad šito jos simpatijoms laimėti ir pakaks. Regis, nepakako.)

„Meną“ nuo „propagandos“ skiria ne „ištikimybė faktams“, o kokybė: gera, įtikinama, paveiki propaganda visada yra menas, o meną visada galima panaudoti propagandiniais tikslais (nors ir Siksto koplyčią ar M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką“).
Nida Vasiliauskaitė

Nutikimas ne pavojingas, o komiškas. Iniciatoriai vienareikšmiškai leido suprasti: meną nuo nemeno skiria tai, kad menas vaizduoja pasaulį taip, kaip liepia šalies, kurioje jis sukurtas, politinis režimas. T.y. išsakė kriterijų, pagal kurį net labiausiai propagandinis rusiškas filmas jų pačių, cenzūros iniciatorių, supratimu, kaip tik ir turėtų būti menas. Na, o ne jų, bet žodynų ir enciklopedijų supratimu, menas, apibrėžtas kaip valstybinės oficialios tiesos skleidimo ruporas, ir yra ne kas kita, kaip propaganda (tik prastas kaip propaganda ir prastas kaip menas). Tai viena. Antra (šiaip jau): „meną“ nuo „propagandos“ skiria ne „ištikimybė faktams“, o kokybė: gera, įtikinama, paveiki propaganda visada yra menas, o meną visada galima panaudoti propagandiniais tikslais (nors ir Siksto koplyčią ar M. K. Čiurlionio „Karalių pasaką“).

Sergejus Garmašas, Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Sergejus Garmašas, Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© Organizatorių nuotr.

Pagal „ištikimybės faktams“ kriterijus, visi iki vieno istoriniai filmai yra daugiau ar mažiau istoriškai netikslūs ir propagandiniai, ne tik rusų: tuo, kaip atrenka faktus, ką renkasi rodyti, kaip rodyti, ką akcentuoti, ką nutylėti, ir t.t. Taip atsivertų neribotos galimybės, panorėjus, apkaltinti „propaganda“ ne tik tokio tipo produkciją, kokia konkrečiai užkliuvo cenzūros iniciatoriams, bet absoliučiai bet ką (tas nepaminėta, akcentas ne ten, šitas herojus nepakankamai heroiškas, anas neherojus pernelyg patrauktus ir t.t.). Jau nekalbant apie tai, kad cenzūra ne tik padidintų cenzūruotos produkcijos vertę ir (taip!) propagandinį paveikumą (šiaip beveik ir nepastebėta liktų), bet tuo pačiu dar ir kurtų įspūdį, kad neuždrausti filmai yra gryna fakto tiesa kiekvienu kadru, t.y. padidintų ir šių propagandinį efektą, paskatintų tokią žiūrėjimo perspektyvą, iš kurios dabar beveik niekas jokių filmų nežiūri.

O į klausimą „Kuo blogai propaganda?“ tektų atsakyti: „Tik tuo, kad svetima, kad ne mūsų“. Atvirai ciniškai priduriant, kad mūsų (kaip ir, šiuo požiūriu, kiekvienos) valstybės funkcija ir paskirtis – turėti monopolinę teisę į savų piliečių galvas ir tą teisę išdidžiai priešinti kaip „laisvę“ kitų valstybių „totalitarizmui“, toliau porinant poną pakeitusiems baudžiauninkams pasaką, kad jie dabar laisvi, nes poną pakeitė (todėl gali didžiuotis prieš ano, buvusio pono baudžiauninkus). Tad ne, meno cenzūrai minėtoji frakcija nepritaria ne todėl, kad nepritaria, o nes nedrįsta garsiai pritarti ir/arba nesupranta, kad jau seniai pritarė.

Taip atsivertų neribotos galimybės, panorėjus, apkaltinti „propaganda“ ne tik tokio tipo produkciją, kokia konkrečiai užkliuvo cenzūros iniciatoriams, bet absoliučiai bet ką.
Nida Vasiliauskaitė

Bet gal verta paaukoti menką laisvę vardan visos valstybės išlikimo? (sako iniciatyvos šalininkų balselis). Menka – realiai apimanti viso kino, visos literatūros ir viso meno kontrolę? Pardon, kokią platesnę laisvę lieka išsaugoti, jei nebėra laisvės savoj galvoj? Ir ne, tikras cenzūrą pasiūliusios TS-LKD frakcijos motyvas – anaiptol ne tyras rūpestis valstybės išlikimu. (Jai ką, grėsmė dėl nuotykinių filmų iškilo? Pasižiūrės gyventojai ir Rusijon užsinorės? Ne į JAV, UK ar Ispaniją, o Rusijon?) ar piliečių apsauga nuo priešo propagandos, o precedento cenzūrai sukūrimas, ir saviškių pozicijai kaip visagalių cenzorių (sprendžiančių, kas menas, o kas ne, kas tiesa, o kas ne, kam kalbėti galima, o kas verčiau tepatyli – maža nepasirodytų). Ne, jie nėra nei kvaili, nei naivūs, o kraštutiniai cinikai, ieškantys naivių kvailių sąmoningų piliečių tarpe.

Sąmoningų? Paprastai manoma, kad valstybinės propagandos auka, taikinys ir nesusivokiantis agentas, aklas bet kurio režimo ramstis yra tamsus, kvailas, niekuo, išskyrus nuosavą buitį, nesidomintis asmuo. O ne, šiam tikslui kur kas labiau tinka vadinamasis „sąmoningas pilietis“, aktyvus, neabejingas, išsilavinęs: tai jis, tikėtina, karštai agituos „Refugees, welcome!“, reikalaus ratifikuoti Stambulo konvenciją (jeigu yra kairysis) arba (jei dešinysis) parems iniciatyvas „apginti mus nuo Rusijos propagandos“ cenzūruojant žiniasklaidą, mokslą, menus ir kultūrą. Nes išsilavinęs jis būna tiek, kad taptų geru, iniciatyviu, „pasikausčiusiu“ imtuvu, bet per mažai, kad netaptų.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.