Vyriausybė siūlo visas šiuo metu veikiančias 42 urėdijas ir Generalinę miškų urėdiją kartu su Valstybiniu miškotvarkos institutu konsoliduoti į vieną įmonę su 25 padaliniais regionuose. Tiesa, šie padaliniai būtų ne atskiri juridiniai vienetai, bet vienos konkrečios įmonės filialai. Tačiau tam urėdai nepritaria ir niekada nepritars. Jiems svarbiausia išsaugoti savarankiškumą. Dabartinis reformos variantas jiems reikštų statuso praradimą ir kas žino, kiek nukristų urėdo posto vertė jį įgyvendinus. Kaip žinia, Utenos urėdo kėdė kainavo 100 tūkst. tuometinių litų. Šią sumą įvardijo STT, atskleidusi urėdo sosto pirkėjus ir pardavėjus.
Dauguma urėdų nenaudoja feisbuko, todėl jie savo tiesas ne taip ir dažnai gina viešojoje erdvėje. Bet to šiems ponams visai ir nereikia. Jie turi užtarėjų, kurie savomis lūpomis išsako urėdų mintis. Būtent taip nutiko ir penktadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitete. Posėdį stebėjusiems urėdams nereikėjo nė žodelio ištarti. Už juo tai padarė liberalas Simonas Gentvilas ir konservatorius Paulius Saudargas.
Bet jei šie du jauni politikai komitete tik kalbėdami gintų urėdų įtakos sferą, tai būtų tik menkniekis. Jie pateikė alternatyvą Vyriausybės siūlomai reformai. Ir dėl savo pataisų turinio feisbuke šie politikai jau užsidirbo bebrų etiketes. Bebrų, tarnaujančių urėdams, etiketes.
Kaip teigė patys pataisų iniciatoriai, jų pasiūlytas variantas yra kompromisinis. Bet ar tikrai? Mano manymu, tai yra tiesiog reformos imitacija. Opozicijos atstovų pataisa, kuriai pritarė Aplinkos apsaugos komitetas, numato, kad iki 2019 metų pabaigos urėdijų plotas turėtų būti nuo 30 tūkst. iki 70 tūkst. hektarų, o nuo 2020 metų jų plotą nustatytų Vyriausybė. Liberalas ir konservatorius spėjo suskaičiuoti, kad iki 2020 metų Lietuvoje turėtų likti 25-15 urėdijų. O jau tada esą prasidėtų antras reformos etapas.
Bravo! Urėdai šiais politikais gali didžiuotis. Jie ir patys siūlė, kad reforma turėtų būti tokia: reikia tiesiog sumažinti urėdijų skaičių. Dabar kaip tik tokia pataisa ir gimė. Bet gal vis dėlto Vyriausybė turėtų įgyti teisę pati spręsti, kiek urėdijų ir kiek urėdų Lietuvai reikia.
Suprantu, kompromisų reikia ir jie būtini, jei Seime nėra politinės valios steigti vieną valstybinę įmonę. Tokiu atveju yra alternatyva – iš Miškų įstatymo išbraukti 42 urėdijų skaičių, kuris praeitoje Seimo kadencijoje iš esmės įtvirtintas socialdemokratų, o dar tiksliau Algimanto Salamakino, pastangomis. Jei šio magiško skaičiaus nebelieka, Vyriausybei atsiriša rankos pačiai reguliuoti valstybinių miškų sektorių.
Bet vietoje to Aplinkos apsaugos komitetą pasiekia pataisa, kuri vietoje reformos siūlo nustatyti, kiek hektarų miško gali aptarnauti viena urėdija. Komiteto nariai pritarė, kad iki 2019 metų pabaigos urėdijų plotas turėtų būti nuo 30 tūkst. iki 70 tūkst. hektarų. Jei S. Gentvilo ir P. Saudargo pasiūlymui pritartų ir Seimas, čia reforma ir baigtųsi. Jau girdžiu, kaip ploja urėdai ir kaip jų taurėse putoja šampanas!
Tačiau galbūt Seimo posėdžių salėje atsiras suprantančių, kad tokių pataisų priėmimas reikštų ne tik urėdų, bet ir socdemų pergalę, kurie visomis išgalėmis bandė stabdyti miškų reformą ir kurie kažką panašaus visuomet ir siūlė. Už šią pataisą komitete balsavo ir ištikimas urėdų draugas A. Salamakinas. Bet įdomiausia ne tai, kad jis lieka ištikimas savo požiūriui, bet tai, kaip jis komitete atsidūrė. Kaip žinia, šis politikas šioje kadencijoje Aplinkos apsaugos komitete jau nebedirba. Bet kaip tik tą urėdams lemtingą dieną nuo balsavimo nusišalino jo partijos bičiulis Rimantas Sinkevičius. Ir kaip tik tada savo paslaugas pasiūlė uolus reformos priešininkas A. Salamakinas.
Tačiau tai dar ne vienas įdomus sutapimas penktadienio komiteto posėdyje. Lemtingas buvo valstiečio Kęstučio Bacvinkos balsas. „Valstietis“ lyg ir žadėjo nusišalinti, nes anksčiau yra dirbęs valstybinių miškų sektoriuje. Nusišalindavo jis ir anksčiau, tik ne šį kartą. Šį politiką buvo pasirengęs pakeisti politinis bendražygis Kęstutis Smirnovas. Tačiau to neprireikė. Posėdyje balsavo pats buvęs girininkas K. Bacvinka ir balsavo taip, kad reformą pasiūliusių „valstiečių" galvos tikrai nedžiūgauja: palaikė dviejų opozicijos atstovų pateiktas pataisas.
Už opozicijos atstovų siūlymą balsavo 6 komiteto nariai – K. Bacvinka ir po vieną socialdemokratą, liberalą, tvarkietį, konservatorių ir Mišrios Seimo narių grupės narį, o prieš – 4: trys „valstiečiai“ ir konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Verta atkreipti dėmesį, kad komitete iš viso dirba 4 „valstiečiai“ ir jeigu K. Bacvinka savo balsą būtų atidavęs už Vyriausybės siūlomą reformą, komiteto sprendimas būtų kitoks – balsai būtų pasiskirstę po lygiai. Tuomet opozicijos atstovų pataisų likimą būtų lėmęs komiteto pirmininko „valstiečio“ Kęstučio Mažeikos balsas – jis balsavo prieš opozicijos siūlymą.
Kaip bebūtų, dabar K. Bacvinkai gali tekti aiškintis Seimo Etikos ir procedūrų komisijoje. Tačiau tai reformos baigties jau nenulems. Paskutinį žodį dar šią savaitę tars Seimas.
Kad reforma stringa ne tik dėl politinių oponentų klastos, „valstiečiams" turėjo būti aišku dar jos pirmojoje stadijoje, kuomet į atlapus premjerui kibo Seimo „valstietė" Virginija Vingrienė. Ji buvo arši reformos priešininkė, savo feisbuke kasdien surasdavo vis daugiau priežasčių, kodėl valstybinių miškų sektoriuje nereikia nieko keisti. Bet blogiausia ne tai, kad ji abejojo reforma. Ji aplink save frakcijoje subūrė reformos oponentų ratą. Valstiečių galvos tuomet visa tai matė, bet nepajėgė ponios Virginijos sustabdyti.
Tiesa, dabar ji jau pakeitė plokštelę. Reformą palaiko ir žada už ją balsuoti. Neoficialių šaltinių teigimu, sutarta, kad V. Vingrienė palaikys reformą mainais į pritarimą jos siūlomiems įstatymų pakeitimams atliekų sektoriuje. Tačiau kas iš to, kai dabar reikštis pradėjo jos pasekėjai? Tokie kaip K. Bacvinka. Ir ne per vėlai padirbėta su keliančiais maištą laive per audrą?
Kaip bebūtų, jei norime realios ir ne popierinės reformos, būtinas susitelkimas ir pagalvojimas ne apie asmeninius, o valstybės interesus. Kol kas viršų ima politikavimas. Štai konservatoriai iškėlė idėją, kad palaikytų reformą mainais į PVM lengvatos centriniam šildymui grąžinimą. Kaip į tai bežiūrėsi, tačiau tai yra du tarpusavyje nederantys dalykai. Bendro vardiklio tarp urėdijų reformos ir PVM lengvatos šildymui, nepykit, bet nematau.
Taip, opozicija gali nepalaikyti valdančiosios daugumos reformų. Jai tai nėra būtina. Tačiau ar tai valstybinis požiūris? Akivaizdu, kad iš socdemų lemiamo balsavimo metu naudos nebus. Jie greičiausiai nepalaikys tokios reformos, kokią siūlo Vyriausybė. Taigi belieka kliautis opozicija. Tik nuo jos priklauso, ar pagaliau valstybiniuose miškuose atsisveikinsime su korupcija ir atsiras daugiau skaidrumo, ar vėl kaip visada urėdai iššaus šampaną.
