Miškai ne tik gelbsti mus nuo taršos, kas šiandien itin aktualu, bet ir nuo seno susijęs su lietuvio savimone, su pajauta ir meile supančiai aplinkai, su meile gimtajam sodžiui. Kodėl šiandien nyksta mūsų kaimas? Ar nesusiję tai su mūsų požiūriu į mišką? Ar pakankamai gauna vaikai mokyklose to kas turėtų būti prigimtiniai dalykai – gyvųjų gamtos pamokų?
Miškas – ne vien mediena
Tik pradėjęs darbą Seime ir nusimetęs visus ūkinius miškininko rūpesčius, aš pamačiau tikrąjį miško grožį. Supratau, kad daug metų dirbęs miške, paties miško lyg ir nemačiau.
Juk miškas – tai ne vien gaunamos pajamos už parduotą medieną, o visa ekosistema su daugybe gyvūnijos ir augalų paslapčių, kurios pasakiškai traukia jame apsilankiusius – neatsitiktinai išsivysčiusiose šalyse miškus globoja ir jais rūpinasi valstybė.
Tik atsilikusios, daugiausia Lotynų Amerikos ir Afrikos, taip vadinamos „trečiojo pasaulio“ šalys mėgina užkamšyti valstybės biudžeto skyles, negailestingai eksploatuodamos miškus ir kitus savo gamtos turtus. Civilizuotų šalių visuomenei svarbi ne tik ūkinė, bet ir miško rekreacinė, jo egzistencinė vertė.
Daugeliui vien galimybė pabūti medžių apsuptyje suteikia ne tik teigiamas emocijas, bet ir tokį sveikatos antplūdį, kuris neprilygsta jokiems pinigams, o kai kurie mokslininkai net pamėgino ir tai įvertinti pinigine išraiška. Pavyzdžiui, Merilendo (JAV) universiteto mokslininkai, kaip teigia Šarūnas Laužadis straipsnyje „Ar reikalingi Lietuvai valstybiniai miškai“ (DELFI, 2011), norėdami įvertinti rekreacinę ir egzistencinę miško vertę, įvykdė gyventojų nuomonių apklausą.
Paaiškėjo, kad už malonius pojūčius, patiriamus poilsio miške metu, ar tiesiog už galimybę ten bet kada apsilankyti jie pasiruošę mokėti pinigus ir tokia kompensacija už miško išsaugojimą net viršytų pelną, gaunamą iškirtus atitinkamo ploto mišką.
Kita vertus, kaip mes išnaudojame miško teikiamą ūkinę naudą? Ne paslaptis, kad į kitas šalis eksportuojame didelę dalį neapdirbtos arba mažai apdirbtos medienos. Tokiu būdu, iš parduotos medienos gauname tik minimalias pajamas. Tačiau jei tinkamai organizuotume medienos perdirbimo pramonę, pirminį medienos apdirbimą vietoje ir eksportuotume gaminius ar bent jau pusgaminius, mes ne tik gautume kur kas didesnę naudą, bet ir sukurtume nemažai darbo vietų regionuose.
Taip pat, siekiant išgauti iš miško maksimalią naudą, svarbu žvelgti į perspektyvą. Juk Lietuva nėra turtinga iškasenomis, neturi gamtinių sąlygų statytis hidroelektrines ar išgauti energiją iš vėjo, saulės.
Todėl miškai yra ne tik garantas užsitikrinti pajamas valstybei, bet apsirūpinti energijos ištekliais, tame tarpe palaikyti biokuro katilinių veikimą. Mes privalome gyventi ne šia diena ir vykdyti ne priverstinį, o planinį ir naudingą miškų iškirtimą, jį tausojant ir užtikrinant perspektyvinį miškų išlikimą.
Kodėl tuštėja kaimai
Ir pagaliau vienas aktualiausių nūdienos klausimų – Lietuvos kaimų tuštėjimas. Žvelgiant paviršutiniškai, kaimų tuštėjimas siejamas su gyventojų emigracija ir gimstamumo mažėjimu. Iš tiesų – tai kur kas platesnis klausimas, turintis labai gilias šaknis.
Viena svarbiausių priežasčių kodėl tuštėja kaimai, mano manymu, yra darbo vietų trūkumas. Suprantama, išsilaikyti ir sukurti darbo vietas smulkiam verslui Lietuvoje kuo toliau, tuo sudėtingiau, nes mūsų ekonomiką ir politiką veikiant globaliems procesams, orientuojamasi į stambųjį kapitalą.
Tačiau nemažai tai priklauso ir nuo valdžios vykdomos politikos. Manau, kad ir iki šiol vykdytos miškų valdymo reformos buvo pernelyg skubotos ir nepakankamai apgalvotos. Iš miškų urėdijų buvo atimtos miško ruošos, pirminio miško apdirbimo funkcijos.
Tiesa, gal ir racionaliau, kai plynus kirtimus atlieka specializuotos įmonės, bet yra dar ugdomieji, retinamieji, šviesinamieji, sanitariniai kirtimai, kurių niekas geriau neatliks kaip tik miškininkai. Šie darbai, taip pat tvorų nuo kanopinių žvėrių tvėrimas yra nepelningi, todėl kone visi rangovai vengia tokių nepelningų darbų, o jei ir atlieka juos, tai dažnu atveju atmestinai.
Prisiminkime, kokia lentpjūvių sistema buvo miškų urėdijų pavaldume Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o dabar didžioji pelno dalis, gaunama iš pirminio medienos perdirbimo nuplaukia į privatų sektorių.
O svarbiausias dalykas, kuriuo niekas nesigiria, darbo vietų sumažėjimas kaimo vietovėse. Jei 1992 m. miškų sektoriuje buvo užimta apie 24 tūkst. žmonių, tai dabar – tik apie keturi. Šiems procesams progresuojant, kaimo žmonėms yra sunku atsilaikyti prieš laikmečio iššūkius.
Mokykloms – gamtosaugines programas
Kodėl taip masiškai palieka Lietuvos kaimą jaunimas? Šis klausimas gana platus, bet manau, kad taip pat susijęs su mūsų požiūriu į mus supančią aplinką ir vieną svarbiausių jos dalių – miškus. Todėl kaip viena iš galimų kaimų tuštėjimo priežasčių gali būti per silpnas vaikų gamtosauginis auklėjimas ir nepakankamas kultūrinio gyvenimo lygis kaime. Įgyvendinant švietimo reformą, vienu užmoju buvo uždaryta nemaža dalis nepakankamą mokinių skaičių turėjusių kaimo mokyklų.
Galimai buvo vadovautasi vien ekonominiu išskaičiavimu, sutaupyti nenorint išlaikyti mokyklų patalpas ir didesnį mokytojų skaičių. Tačiau niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad už Europos Sąjungos lėšas suremontuotuose mokyklose vyko ir kultūrinis gyvenimas.
Tiesa, panaikinus mokyklas, daugelyje kaimų į jų patalpas suskubo įsikelti bendruomenės, bet joms per sunku tas patalpas išlaikyti... Visai kitaip tokie klausikai sprendžiami kitose šalyse.
Pavyzdžiui, Norvegijoje niekas neuždarinėja provincijos mokyklų, kurias telanko vos 3 ar 4 vaikai, kai didesnė mokykla yra tik už 5 km. Galimai norvegai žiūri į ateitį ir pirmumą teikia genofondo išsaugojimui, meilės gimtajam kraštui skiepijimui.
Gali būti, kad vykstant gyventojų grįžimo į kaimą skatinamo politikai kitose Europos Sąjungos šalyse, pasikeis ir mūsų mąstymas. Gal suprasime, kad pagrindinis ramstis, ant kurio laikosi valstybė laikosi, yra ne vien pinigai, bet ir tai kas sukuria jos ateitį – pilietinis entuziazmas, švietimas ir kultūra.
Tiesa, jau neretai miesto žmonės, pavilioti gamtos, keliasi į kaimus nebodami patirti sunkumų, bet ar pakankamai jie rūpinasi savo vaikų ryšiu su gamta? Juk vaiko vystymąsi daug nulemia jo ryšis su gamta, su aplinka, kurioje jis auga.
Ta aplinka stimuliuoja ir formuoja stebėjimo, dėmesio sutelkimo gebėjimus, kitaip tariant, formuoja asmenybę. Daugelis įžymių žmonių, analizuodami visuomenės vystymąsi, jos ateitį matė tik artimame ryšyje su gamta.
Daugiau nei prieš 100 metų žinomas Sankt Peterburgo profesorius Dmitrijus Kaigorodovas vienoje savo knygų pranašavo, kad tolimoje ateityje, vos tik ant medžio pasirodžius pirmajam žaliam lapeliui, mokyklų klasėse visos pamokos bus nutraukiamos ir bent porai savaičių perkeliamos į Didžiąją auditoriją po atviru dangumi, kurioje paskaitą skaito didysis profesorius Gamta. Juk žmogus yra gamtos dalis ir jį veikia tie patys veiksniai, todėl žmonijai ir patikėta pati svarbiausia misija – saugoti, globoti gamtą.
Tik artimame santykyje su gamta mes galime pasisemti iš jos išminties ir to išmokyti savo vaikus. Tą žinojo mūsų tėvai ir protėviai, todėl senovėje meilė gamtai buvo skiepijama vadovaujamasi papročiais, vėliau gamtos pažinimo mokymas persikėlė į mokyklas. Daugelis Lietuvos mokyklų turi jau gana senas gamtosaugines tradicijas.
Dar tarpukaryje prof. Tado Ivanausko ir Juozo Tumo - Vaižganto autoriteto ir iniciatyvos dėka Lietuvos mokyklose buvo pasėta puiki gamtosauginė sėkla, davusi gerus vaisius. Jų dėka net sovietmečiu, kai mokyklose buvo uždrausta Vaižganto draugija Lietuvai pagražinti, to meto ideologijos mašina nesugebėjo palaužti gamtosauginės mokyklų dvasios. Šį darbą tęsė šimtai gamtos mylėtojų – mokytojų entuziastų, tyliai dirbusių mokyklose svarbų gamtosauginį darbą.
Todėl šiandien mums nereikia nieko naujo išradinėti, o tik pritaikyti mokyklas prie natūralių šiandieninių poreikių, prie tradicijų tęstinumo. Tačiau pavienių entuziastų pastangų jau darosi mažoka.
Reikėtų į šį darbą įtraukti platesnį žmonių ratą, reikėtų ir atsakingesnio valdžios institucijų požiūrio šiuo klausimu. Šiandien mokyklose dėstomas gamtos pažinimas, bet ekologinis ir gamtosauginis ugdymas nėra reikiamo lygio, o biologijos ir kitų gamtos mokslų pamokos daugelyje mokyklų vyksta uždarose klasėse ir visiškai nesinaudojama natūralios gamtos privalumais.
Tiesa, būta šiuo klausimu reikšmingų žingsnių ir iš valdžios institucijų. Kiek žinau, buvusi Kultūros ir švietimo ministerija dar 1993 m. patvirtino Miškų ūkio ministerijos specialistų parengtą naujo pasirenkamo dėstomo dalyko mokykloms – „Lietuvos miškai“ – programą.
Tai buvo viena populiariausių grįžimo į gamtą programų, kuri apėmė ne tik požiūrį į mišką, bet ir daugelį kitų mokyklose mažai nagrinėjamų sričių – tautos papročių ir tradicijų formavimąsi, ekologiją, etnologiją. Tad nekelia nuostabos, kad šis dalykas buvo dėstomas daugiau nei pusšimtyje mokyklų. Kartu daugelyje jų veikė ir jaunųjų miško bičiulių būreliai.
Šiandien „Lietuvos miškų“ programa jau primiršta, bet mokytojų ir miškininkų rūpesčiu, dar daugelyje šių mokyklų išliko jaunieji miško bičiulių būreliai, sutraukiantys nemažai moksleivių. Tai džiugina, nes niekas taip nesieja žmogaus su gimtąja žeme kaip savo rankomis pasodintas medelis ar gėlė, kaip betarpiška pažintis su augalų ar gyvūnijos pasauliu.
Supraskime, kad gamtosauginis vaikų auklėjimas – tai pirmas ir be galo svarbus žingsnis sulaikant juos nuo galimų emigracijos vilionių, o Lietuvos kaimą nuo tolesnio tuštėjimo.
