Neapgalvotas, mokslo bei praktiniais rezultatais neparemtas Baudžiamojo kodekso pataisas dažnai lemia ir tai, kad nauji Seimo nariai savo teisėkūros veiklą pradeda nuo šio kodekso pataisų, kuriomis pirmiausia griežtinamos baudžiamosios sankcijos. Taip ne tik išderinama baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema, pažeidžiamas sankcijų už padarytas nusikalstamas veikas suderinamumo principas, bet ir sukuriamos šalutinės problemos.
Baudžiamoji teisė, kaip ir bet kuri kita reguliavimo sritis, įstatymo prasme nėra statiška. Ji kinta priklausomai nuo visuomeninių santykių ir šios evoliucijos negali išvengti nė viena teisinė valstybė. Lietuva – taip pat ne išimtis. Šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą turime nuo 2000 metų (pradėtas taikyti 2003 metais). Per 14 kodekso taikymo metų jis buvo pakeistas jau 71 kartą ir akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga, nes kasmet atsiranda vis naujų iniciatyvų, kaip galima būtų jį patobulinti. Vien per penkis šių metų mėnesius kodeksas keistas jau 2 kartus.
Lietuvoje nėra sisteminio požiūrio į bausmių sistemą
Ar tokie pakeitimai užtikrina visos baudžiamosios teisinės sistemos tobulėjimą? Deja, bet tikrai ne, nes Lietuvoje baudžiamosios teisės vystymasis įstatymo prasme vyksta stichiškai, be jokios sistemos bei dažniausiai dėl populistinių priežasčių.
Puikus pavyzdys – neseniai pasirodęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovo siūlymas keisti Baudžiamąjį kodeksą numatant, jog nusikaltimus padarę asmenys galėtų būti nuteisiami lygtinai (atidedant bausmės vykdymą) tik už nesunkius ir apysunkius tyčinius nusikaltimus, o asmenys, padarę sunkius nusikaltimus, bausmės vykdymo atidėjimo tikėtis negalėtų, kai tuo tarpu Seimas dar 2015 metais Baudžiamojo kodekso pakeitimais įtvirtino, jog bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir padarius sunkų nusikaltimą.
Griežtų, ypač laisvės atėmimo, bausmių taikymas Lietuvoje įsišaknijęs labai seniai, jam darė įtaką ir Sovietų Sąjungos okupacija. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) bei sulaukus kritikos dėl per griežtų bausmių ir didelio kalinių skaičiaus, baudžiamoji politika dėl ES įtakos ėmė keistis, tarsi link švelnesnės baudimo sistemos.
Tačiau tas švelninimas būna tik momentinis, kai, gavus ES institucijų pastabą dėl per giežtos bausmės, tenka sušvelninti vieną ar kitą Baudžiamojo kodekso nuostatą. Tuo tarpu ilgalaikėje perspektyvoje tokia politika pamirštama, nes tik įvykus atgarsio sulaukusiam nusikaltimui, iškart imama kalbėti apie poreikį griežtinti baudžiamąją atsakomybę.
Tad realybė rodo, kad Lietuvoje iš esmės nėra jokio bendro požiūrio į bausmių sistemą ir baudžiamoji teisė įstatymo prasme nesuvokiama kaip sistema, ji prarado vientisumą ir nuoseklumą, kurių privalu laikytis. Deja, baudžiamojo įstatymo vystymasis vyksta savieiga – svarstomi bei priimami įvairiausi pakeitimai, nekreipiant dėmesio, kaip jie paveiks bendrą baudžiamąją politiką, ir ar jie apskritai su ja dera. Tai labai ryškiai atsispindi Baudžiamajame kodekse.
Kaip nustatomas nusikaltimo sunkumas?
Baudžiamajame įstatyme yra labai daug sunkių nusikaltimų, tačiau nėra jokios logikos, pagal ką jie priskiriami sunkiems. Akivaizdu, kad Lietuvoje labai sureikšminti turtiniai nusikaltimai, todėl, numačius už juos neproporcingai griežtas laisvės atėmimo bausmes, jie tapo sunkiais nusikaltimais, nors tam jokio pagrindo nėra.
Baudžiamosios teisės mokslas sako, kad takoskyra tarp nusikaltimų sunkumo turėtų būti nustatoma pagal tai, kokia vertybė yra pažeidžiama, tačiau dabartiniame Baudžiamajame kodekse jos suniveliuotos. Faktiškai šiai dienai Lietuvoje nusikaltimo sunkumą apsprendžia ne pažeista vertybė, o išimtinai laisvės atėmimo bausmės trukmė.
Todėl, kai kalbame apie sunkų nusikaltimą, tai kalbame tiek apie prekybą žmonėmis, išžaginimą, sunkų sveikatos sutrikdymą, tiek ir apie vagystę, sukčiavimą, turto pasisavinimą ar iššvaistymą ir pan. Visi šie nusikaltimai, pagal šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, yra sunkūs, nors savo pobūdžiu iš esmės yra labai skirtingi, todėl juos padarę asmenys neturėtų būti vienodai vertinami.
Griežtų laisvės bausmių dominavimas – sovietinis palikimas
Pagrįstai kyla klausimas, kodėl už skirtingo pobūdžio ir pavojingumo nusikaltimus numatytos vienodos laisvės atėmimo bausmės ir ar, apskritai, laisvės atėmimo bausmė visais atvejais yra būtina, ypač kalbant apie turtinius nusikaltimus? Juk Baudžiamajame kodekse, be laisvės atėmimo, yra ir kitų bausmių (viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas), tačiau iš šiandienės įstatymo leidėjo pozicijos susidaro įspūdis, kad kitos bausmės jau net nelaikomos bausmėmis – panašu į dar gyvą sovietinį požiūrį, kai vienintelė tinkama bausmė buvo laisvės atėmimas ir kuo ilgesniam laikui.
2016 m. gruodžio mėn. duomenimis Lietuvoje kalėjo 6800 kalinių. Pernai Lietuva, pagal kalinių skaičių tenkantį 100 tūkst. gyventojų, Europoje užėmė ketvirtąją vietą, nors Lietuvoje nusikalstamumas nėra didesnis nei kitose ES šalyse. Tokia statistika rodo, kad teismai mūsų šalyje griežčiausią (laisvės atėmimo) bausmę skiria itin dažnai. Didėjantis kalinių skaičius daro visuomenę kritiškesnę, o kalėjimai ir nuteistieji tik stiprina neigiamą šalies įvaizdį. Tai sukuria labai nepalankias sąlygas bet kokioms švelnesnėms ir žmogiškesnėms baudžiamojo įstatymo reformoms.
„Sodinimas į kalėjimus“ – užburtas ratas, tik didinantis problemas
Visgi įvairiais kriminologiniais tyrimais jau seniai įrodyta, jog griežtos laisvės atėmimo bausmės nei mažina nusikalstamumą, nei perauklėja nusikaltėlius.
Priešingai, jos sukelia kitų problemų. Patekę į kalėjimo ir nusikaltėlių subkultūros terpę, nuteistieji, ypač dėl finansinių veikų, dažnai ne tik nesitaiso, bet ir toliau daro nusikaltimus, nes kalėjimo aplinka jiems daro tik neigiamą poveikį. Ir lieka tik laiko klausimas, kada, atlikęs laisvės atėmimo bausmę, žmogus ir vėl pateks į tą patį kalėjimą. Todėl Lietuvoje kalėjimai yra perpildyti, o kaliniai gyvena labai prastomis, kartais net nežmoniškomis sąlygomis.
Suprantama, kad mažinti nusikaltimų skaičių ir stiprinti saugumo jausmą visuomenėje yra būtina, bet būtina ir pagaliau pripažinti, kad „sodinimas į kalėjimus“ nusikalstamumo ne tik nemažina, bet dar kelia ir kitų problemų. Ir šio „užburto rato“ neišspręsime tik kalėjimų infrastruktūros ir įkalintųjų skaičiaus didinimu. Tam būtina apsispręsti dėl bendros švelnesnės bausmių politikos ir atsisakyti šiuo metu įsigalėjusio ydingo įpročio stichiškai kaitalioti Baudžiamojo kodekso nuostatas.
