Šeštadienio, gegužės 27-osios, rytą Kaišiadorių rajone prasidėjusiame žygyje dalyvavo ir DELFI žurnalistė Kristina Pocytė.
„Kuprinė sunki, tačiau ją nešti įmanoma, batai patogūs, matyt, svarbiausia – neįklimpti į pelkę“, – maždaug toks tikslas sukosi galvoje vos pradėjus žengti mišku. Vis dėlto, vėliau paaiškėjo, kad svarbiausia – ne sugebėjimas gudriai apeiti pelkes ir net ne greitis, bandant neatsilikti nuo grupės vadovo Arnoldo Foko. Svarbiausia, kad visi bandomojo žygio dalyviai taptų vieninga ir darnia komanda.
„Kaip jautiesi?“, „Mes galim!“, „Viskas bus gerai“ – tai frazės, kurios dažniausiai sklisdavo iš bandomojo žygio dalyvių lūpų. Išties, čia svarbiausiai buvo suprasti, pastebėti kito nuovargį, paduoti ranką, nusišypsoti, pasirūpinti ir suvokti, kad tikslą – dvi dienas trukusio žygio finišą – pasieksime tik būdami lyg vienas kumštis.
Bandomojo „Misija Sibiras“ žygio akimirkos:
„Sąlygos čia tikrai sibirietiškos, visko čia yra: ir pelkių, ir purvo, ir upelių, kuriuos reikia perbristi“, – įpusėjus pirmai bandomojo žygio dienai kalbėjo žygio vadovas Arnoldas Fokas. Tuo metu su juo keliavusi grupė buvo nuėjusi 20 kilometrų, planuose buvo dar šeši. Tiesa, tie šeši buvo daug sunkesni nei pirmieji 20: prasidėjo nuokalnės ir įkalnės, į kurias būtų sunku įkopti, jei viršų pasiekęs bendražygis nelauktų ištiesęs rankos.
„Vidutinis greitis nėra didelis, nes sąlygos sunkios“, – šyptelėjo A. Fokas, kuris bandomojo žygio komandai negailėjo iššūkių.
Projektas „Misija Sibiras“ skaičiuoja dvyliktus metus. Bandomasis žygis – privaloma jo dalis. Tiesa, dar nėra buvę, kad visi bandomojo žygio dalyviai pasiektų finišą. Šįmetinis išbandymas – ne išimtis. Šeši jaunuoliai savo noru pasitraukė iš žygio jo metu.
Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas įsitikinęs – iš žygio pasitraukia ne silpniausi, o tie, kurie tinkamai jam nepasiruošė: prisikrovė per daug nereikalingų daiktų ir buvo pernelyg sunku nešti kuprinę arba pasirinko netinkamą avalynę. Pirmasis asmuo iš bandomojo žygio pasitraukė vos įpusėjus pirmai dienai, paskutinieji traukėsi iki jo pabaigos likus vos kelioms valandoms.
78 jaunuoliai, išbandę save bandomajame žygyje, buvo atrinkti iš 900 pretendentų. Praėjus kelioms dienoms po bandomojo žygio, bus paskelbta 16 asmenų, kurie liepą išvyks į Sibirą. Šįmetinė ekspedicija keliaus po Irkutsko apylinkes ir ten tvarkys lietuvių kapines.
Kaip bus atrinkta 16 asmenų, keliausiančių į Sibirą? „Tai lemia žmogaus psichologija ir komandinis darbas“, – tikino projekto vadovas I. Rusilas pridurdamas, kad nebūtina būti lyderiu, juo labiau – nereikia žygio metu bandyti kažką įrodyti, svarbiausia – būti savimi.
Akimirkos iš bandomojo žygio:
Pirmoji žygio diena baigėsi Lietuvių liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. Dalyvių veiduose žibėjo šypsenos, o po bendros vakarienės, aplink laužą susėdę jaunuoliai, ėmė traukti dainas. Pirmoji diena buvo lengva (tą supratome tik pasibaigus antrai dienai), nė vienas nežinojo, ką atneš rytojus.
Šeštą ryto pabudusi komanda suskubo tvarkyti palapines ir pusę aštuonių, vadovui A. Fokui sušvilpus švilpuku, bandomojo žygio dalyviai kaip mat užsimetė kuprines ant jau skaudančių pečių ir iškeliavo į dar sunkesnę antrąją dieną.
Antroji diena buvo sunki ir psichologiškai – laikas slinko lėtai, o fizinis nuovargis daugumą apėmė praėjus vos valandai. Iki žygio pabaigos buvo likusi visa diena. „Ir vėl kalnas!“ – girdėjosi iš priekyje einančių asmenų. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų jaunuoliai leidosi stačiomis nuokalnėmis ir kopė į įkalnes.
Visi dalyviai stengėsi laikytis kartu: bendrauti, kai sunku – dainuoti dainas tol, kol pritrūksta oro. Sunkiausia – likti vienam, su savo mintimis.
Uodai, pelkės, miškai, kalnai ir upeliai – visa tai antrąją dieną nebebuvo taip svarbu. Svarbiausia buvo nepalūžti psichologiškai.
Tiesa, bandomojo žygio dalyviai retkarčiais galėdavo nuo pečių nusimesti sunkiausią naštą – kone po 15 kilogramų sveriančias kuprines ir susipažinti su tikraisiais istorijos liudytojais – buvusiais tremtiniais ar politiniais kaliniais, grįžusiais iš Sibiro. Savo patirtimis bei istorijomis su žygio dalyviais dalijosi Irena Saulutė-Špakauskienė ir Vytautas Sidaras.
Žygio metu dalyvius aplankė ir LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, o grįžus į Vilnių pasitiko projekto „Misija Sibiras“ idėjos autorius Vygaudas Ušackas.
Pūslės, nuo saulės spindulių paraudę žandai, nugara lyg upeliu tekantis prakaitas, „akmeniniais“ tapę pečiai ir, rodos, su kiekvienu žingsniu sunkėjanti kuprinė visiškai pasimiršo žygio dalyviams pasiekus Kruonį – tai buvo paskutinė bandomojo žygio stotelė.
Horizonte pasimačius autobusams visi žygio dalyviai pradėjo ploti: „Mes įveikėme bandomąjį žygį!“. Atrodė, kad visi jau pamiršo nueitus 47 kilometrus ir visame kūne virpantį nuovargį.
Paskutiniai žingsniai ne vienam buvo sunkūs – kalbos ir juokai vis tilo, dainoms nebeliko oro. Vis dėlto, šypsenos ir džiugūs apsikabinimai įveikus bandomąjį žygį visus skausmus ir nuovargį nugramzdino užmarštin.
Į Sibirą keliaus tik 16, tačiau į Vilnių grįžusiems žygeiviams projekto vadovas Ignas Rusilas patikino – visi kartu išėję į bandomąjį žygį, net jei jo ir nebaigė – jau tapo projekto „Misija Sibiras“ dalis.
Bandomojo „Misija Sibiras“ žygio akimirkos:
