Strategija numato, kad kiekvienais metais šis paramos lygis turėtų padidėti 5 proc., be to, naujos narės galės taip pat padidinti šią paramą iš savo pačių biudžetų. Ir tiktai tuomet, kai šalys reikšmingai restruktūrizuos savo žemės ūkius, parama iš ES biudžeto galės būti didinama daug greičiau.
Ta pati strategija numato, kad kaip kompensaciją naujos narės gaus didesnę regioninę paramą nei ES senbuvės. Be to, naujoms ES narės galės pažeisti laikinus ES žemės ūkio produkcijos eksporto suvaržymus. Europos Komisijos narys, atsakingas už žemės ūkį, Franzas Fischleris aiškiai pasakė, kad 100 proc. parama iš ES biudžeto panaikintų paskatas restruktūrizuoti valstybių kandidačių žemės ūkio sektorių.
Pirmiausiai tai rodo, kad žemės ūkis valstybėse kandidatėse visiškai neatitinka ES standartų, ir kad toks žemės ūkis, kokį turime dabar, kainuoja per daug, kad jį būtų verta išlaikyti. Vadinasi, kuo mažiau lėšų bus gaunama iš ES, tuo labiau teks pasukti galvą, iš kur jų apskritai gauti žemės ūkio sektoriui išlaikyti. Priešingu atveju, žemės ūkio sektorių teks natūraliai mažinti.
Žemės ūkis valstybėse kandidatėse yra visiškai neefektyvus ir nevertas investicijų – ir pačioje Lietuvoje vertinama, kad 20 proc. gyventojų dirbančių žemės ūkyje ir per daug, ir kad toks žemės ūkis negali būti efektyvus ar produktyvus.
Tai neišvengiamai uždeda nepakeliamą naštą valstybės biudžetui – įvertinus, kad tokia pat dalis gyventojų žemės ūkyje dirba ir Lenkijoje, ir tas kiekis skaičiuojamas ne tūkstančiais, kaip Lietuvoj, bet milijonais, pasidaro visiškai suprantamas ES siekis kuo labiau sumažinti žemės ūkio sektorius.
Neabejojama, kad toks sprendimas sukels didelį nepasitenkinimą šalyse kandidatėse. Tačiau jis nėra netikėtas ar nelauktas. Prasidedančios derybos dėl žemės ūkio skyrių kelia daugybę problemų ir klausimų ne tiktai valstybėms kandidatėms, bet ir pačios ES narėms.
Dėl vyksiančių derybų dėl žemės ūkio derybinių skyrių, ES valstybės turi suformuoti savo vieningą poziciją – ir tokios nuostatos rodo, kad spaudimas dėl žemės ūkio sektorių pačioje ES yra daug didesnis negu buvo galima įsivaizduoti.
Be to, nereikėtų atmesti ir konkurencijos faktoriaus. Vien Lenkija su savo gremėzdišku žemės ūkiu tikriausiai galėtų pamaitinti visą Europą – o tai visiškai nepriimtina tokioms žemės ūkio šalims, kaip Portugalija ar Ispanija. Be to, ES yra įsipareigojusi išlaikyti griežtus biudžeto apribojimus, nustatytus Berlyne 1999 m., kur beje, tiesioginės išmokos naujoms narėms apskritai nebuvo numatytos.
