Lotynų Amerikos studijų ekspertė Ieva Giedraitytė pastebi, kad situacija pasikeisti gali tik dviem atvejais: „Vienas – opozicija ir čavizmo šalininkai turi susitarti, bet nepanašu, kad tai įvyks, nes visi dėl kažko turėtų nusileisti. Tikriausiai vienintelė valstybė, kuri galėtų padėti kažką daryti, yra JAV, bet jos istorinis įsikišimas į Lotynų Ameriką niekada nesibaigė gerai, tad ir dabartinė administracija vengia tai daryti.“
Artėjama prie autoritarizmo
Karakase ir likusioje Venesueloje masiniai protestai nesiliauja jau daugiau nei mėnesį. Paskutiniai kilo po to, kai Aukščiausieji teismo rūmai pamėgino atimti valdžią iš opozicijos valdomo parlamento. Nors vėliau sprendimas buvo panaikintas, visuomenė jau buvo užtektinai įtūžusi.
Skaičiuojama, kad malšinant protestus žuvo apie 50 žmonių, tūkstančiai suimti. Maisto, vaistų ir demokratijos – to prašo gatves užplūdę venesueliečiai. Šalyje stinga maisto ir būtiniausių medicinos priemonių atsargų. Paskutinės apklausos atskleidė, kad trys ketvirtadaliai venesueliečių dėl menkavertės mitybos pernai neteko vidutiniškai 8,5 kg svorio. Vietinių nebestebina net kasdien konteineriuose maisto ieškantys žmonės ar nesibaigiančios eilės norint gauti bent puskepalį duonos.
Pasirodžius informacijai, kad šalyje gerokai išaugo gimdyvių ir vaikų mirtingumas bei atsinaujino maliarijos ir difterijos ligų protrūkiai, buvo atleista sveikatos apsaugos ministrė.
Augančio nepasitenkinimo centre – Venesuelos vyriausybė ir jai vadovaujantis prezidentas Nicolas Maduro. Ne toks charizmatiškas, kaip jo pirmtakas Hugo Chavezas, N. Maduro mėgina išsilaikyti valdžioje, bet gyventojų palaikymas tirpsta akyse. Opozicijos lyderiai jį vadina nusikaltėliu ir diktatoriumi.
„N. Maduro bando išlikti valdžioje būdais, kurie rodo, kad Venesuela vis labiau nuo silpnos demokratijos, hibridinio režimo sukasi autoritarizmo link. Nors vis dar yra opozicija, vyksta protestai, yra rimtų skilimų pačioje valdžioje, bet prezidentas įsikabinęs į valdžią ir laikosi jos labai autoritarinėmis priemonėmis“, – sako Lotynų Amerikos studijų ekspertė I. Giedraitytė.
Pasak I. Giedraitytės, nors Venesuelos prezidentą palaiko vis mažiau žmonių, jį peikia toli gražu ne visi. Viena rimčiausių prieš prezidentą nusistačiusių figūrų – vyriausioji prokurorė Luisa Ortega. Neseniai ji viešai pasmerkė prezidento galią sustiprinančius įstatymus, o tai, žinoma, niekaip nesutampa su oficialia N. Maduro socialistinės valdžios pozicija.
Kaip pastebi politologė, valdžios skilimą rodo ir pavyzdys, kad dabar prezidentas netgi nebesiunčia suimtųjų į paprastus teismus, nes žino, kad prokuratūra juos paleis. Taigi žmonės siunčiami į karo teismus.
Beje, pastebi politologė, kai kurie žmonės, palaikę prezidentą H. Chavezą ir kuriems labai nepatinka opozicija, yra ne tiek už N. Maduro, kiek kelia klausimą – o kas po jo: „Paklausę, ką opozicija kalba apie privatizavimą, užsienio politikos pokyčius, tie žmonės sako – ne, mums tai netinka, mes geriau palaikysime N. Maduro ir tikėsimės kitų sprendimų.“
N. Maduro svarbu ne pokyčiai, o valdžia
Vienus didžiausių naftos išteklių pasaulyje turinti valstybė šiandien atsidūrė visiškoje aklavietėje. Beveik visi sutaria, kad istorinė Venesuelos klaida buvo padaryta dieną, atradus naftos klodus. XX a. pradžioje atrasti milžiniški naftos rezervuarai absoliučiai pakeitė Venesuelą – 7-ajame dešimtmetyje ji atsidūrė tarp turtingiausių pasaulio valstybių. Tačiau šiandien jau aišku, kad didelė klaida buvo nustoti rūpintis kitomis pramonės šakomis – gamyba ar žemės ūkiu. Nukritus naftos kainoms, situacija pradėjo drastiškai blogėti, o infliacija Venesueloje šiemet turėtų pasiekti 1 660 proc.
1998 m. į valdžią atėjęs prezidentas H. Chavezas siekė įgyvendinti XXI a. socializmą. Iš pradžių viskas klostėsi neblogai, svarbu ir tai, kad charizmatiškąjį H. Chavezą palaikė gyventojai. Tačiau šalį užklupo ekonomikos krizė, vėliau sunkiai susirgęs mirė H. Chavezas, o jo vietą užėmė dabartinis Venesuelos prezidentas N. Maduro.
Pasak I. Giedraitytės, N. Maduro negeba į šalies problemas žvelgti plačiau, laikosi įsikibęs valdžios ir nenori jokių pokyčių. Tokia padėtis amžinai negali tęstis ir jau dabar matyti nesutarimai pačiame valdžios viduje.
„Venesuela turi penkias valdžias: prezidentą, įstatymų leidžiamąją, prokurorą, teismus ir rinkimų valdžią, – aiškina politologė. – Kai prezidentas pabandė pasikėsinti į parlamentą, daugybė tikrų čavistų, palaikančių XXI a. socializmo idėją, pasakė ne, nes būtent H. Chavezo priimtoje Konstitucijoje atskirtos šios valdžios, padidintos jų galios ir atsirado labai svarbus elementas, kuris leidžia referendumu po dvejų metų kadencijos prezidentą išbalsuoti.“
I. Giedraitytė primena, kad kai dabartinis prezidentas neleido to padaryti, sustabdė rinkimus ir dar pasikėsino į asamblėją, žmonės pasipriešino, nes tai prieš viską, ką žadėjo H. Chavezas. „Tuo metu atskilo bent keletas žymių figūrų – prokurorė ir prokuratūra jau yra opozicija. Nors prezidentas vis dar kontroliuoja rinkimų valdžią, teismus ir vykdomąją valdžią, akivaizdu, kad kažkas gali keistis“, – mano ekspertė.
Nėra diskusijų apie valstybės ateitį
Pasak I. Giedraitytės, šiandien didžiausia problema Venesueloje ta, kad neegzistuoja jokia diskusija apie tai, kokia galėtų būti valstybės ateitis: „Yra opozicijos žiniasklaida, kuri prieš vyriausybę bet kokia kaina, ir yra valstybinė žiniasklaida, kuri prieš opoziciją bet kokia kaina. Kai valstybinė žiniasklaida parašo apie žiaurių protestuotojų nužudytus policininkus (nes tokių atvejų irgi yra), opozicijos žiniasklaida rašo apie policininko nušautą vargšą paauglį.“
Baisiausia, pastebi politologė, kad Venesueloje – absoliuti visuomenės poliarizacija ir vietos diskusijoms apie pokyčius iš esmės nėra. „Vieni sako „jūs visi turite išeiti ir mes jus teisime už korupciją“, tad akivaizdu, kad niekas niekur nejudės. O kiti sako „mes su jumis išvis nesikalbėsime, jūs finansuojate protestuotojus, skatinate lieti kraują, esate nusikaltėliai“, todėl uždaro vieną iš opozicijos lyderių Leopoldo Lopezą 14 metų kalėjime, nes jis neva skatino kruvinus protestus“, – kalba I. Giedraitytė.
Opozicijos lyderio L. Lopezo žmona Lilian Tintori televizijai CNN balandį apgailestavo, kad Venesuela tapo diktatūra, o pasaulis nebegali vaidinti, kad to nemato. „Mano vyras, venesueliečių lyderis, uždarytas karinio kalėjimo vienutėje. Jau mėnesį niekas su juo negali pasimatyti – nei šeima, nei advokatas. Jis visiškai izoliuotas. Kodėl, paklausite? Nes Leopoldas paprašė venesuelieičų netylėti, o venesueliečiai į šį kvietimą atsakė ir išėjo į gatves protestuoti.“
Venesuelos sostinė Karakasas šiandien – vienas pavojingiausių pasaulio miestų. Protestai čia malšinami kariuomenės ir ginkluotų sukarintų būrių, kuriuos palaiko prezidentas. Suradikalėję protestuotojai, skurdas, juodoji rinka – visa tai tapo Karakaso ir šalies kasdienybe.
Jokio plano B Venesuela neturi. Ekspertai ir pasaulio žiniasklaida vienbalsiai sutinka, kad iš duobės šalis išbris tik atšaukus N. Maduro režimą ir atgaivinusi ekonomiką. Pasak I. Giedraitytės, kiek tęsis tokia situacija, nežinia, o pasikeisti ji gali tik dviem atvejais.
„Vienas – vidinis elito susitarimas. Opozicija ir čavizmo šalininkai turi susitarti, bet nepanašu, kad tai įvyks, nes visi dėl kažko turėtų nusileisti. Tikriausiai vienintelė valstybė, kuri galėtų padėti kažką daryti, yra JAV, bet JAV istorinis įsikišimas į Lotynų Ameriką niekada nesibaigė gerai, tad net dabartinė administracija vengia tai daryti“, – neslepia I. Giedraitytė.
