Bendru gyvenimo keliu jis palydėjo ne vieną garsią porą, o ką jau kalbėti apie ne tokius žymius įsimylėjėlius. Tiesa, net ir jam, pats pripažino, kartais trūksta kantrybė matant, kaip pasikeitė santuokos sakramento reikšmė.
Su DELFI kunigas pasidalijo prisiminimais apie nuotaikas siaubūnes, su kuriomis teko susidurti, emigrantų įnoriais ir įgeidžiais, peržengusiais visas ribas.
R. Doveika taip pat paaiškino, kam sužadėtiniams reikalingi pasiruošimo santuokai kursai, kodėl jų metu reikia susilaikyti nuo intymių santykių, kas daroma su vestuvių metu surinktomis aukomis ir išdavė, kaip vadina tuos, kurie į bažnyčią užsuka tik dėl gražių nuotraukų ir noro įtikti artimiesiems.
Tuokiasi patys nežinodami, kodėl
„Labai noriu pamąstymui pateikti mintį, kuria pradedu kiekvieną paskaitą sužadėtinių kursuose. Ko jiems reikia jų iškilmių dieną? Ko jie nori? Santuokos ar vestuvių? Taip, mano sąmonėje santuoka ir vestuvės – du skirtingi dalykai.
Vestuvės yra apgaubtos tradicijomis, papročiais, iškilmėmis, pokyliais ir t.t. Kai akcentuojama tik vestuvinė iškilmių dalis, kai tampa svarbiau suknelė, žiedai, servetėlės ant stalų, madingos vestuvinės spalvos, tendencijos ir panašiai, visa tai labai dažnai užgožią pačią santuoką“, – kalbėjo R. Doveika.
Jis tikino ne kartą sulaukęs klausimo, kiek trunka santuokos sakramento suteikimo ceremonija. Nurodant, kad apie 30-40 minučių, esą neretai tenka sulaukti prašymų suktis greičiau.
„Matote, mes tą dieną tiek visko esame suplanavę, kad gal nelabai visur spėsime... O kodėl Jūs negalite atvykti ir mūsų sutuokti vestuvinės šventės vietoje prieš iškilmingą vakarienę? Juk būtų taip patogu, Be to, visi, kurie yra verti dalyvauti iškilmėse, galėtų matyti mūsų santuoką“, – jaunųjų pageidavimus perpasakojo kunigas.
Papasakojo apie tikras nuotakas siaubūnes: atsisakė sėdėti, tuoktis nėjo, nes neturėjo puokštės
R. Doveikos teigimu, sunku ką atsakyti buvo ir nuotakai, kuri pareiškė, kad per apeigas nesėdės, nes jos suknelė – paties geriausio dizainerio kurta, tad neatleistina, jei susiglamžys ir vėliau prastai atrodys nuotraukose.
„Leidau sau pajuokauti sakydamas: „Jei jaunikis Jus atveš į bažnyčia stačią kaip ant kuolo, kad suknelė nesusiglamžytų, tada galite stovėti per apeigas“. Mes labai gerbiame jaunavedžius. Jei tik yra galimybė atsisėsti, pasiūlome, nes santuoka nėra „ant greičio“ atliktas reikalas“, – aiškino jis.
Kunigas prisiminė ir kitą jaunąją, kuri nelipo iš automobilio ir tuoktis nėjo tik dėl to, kad namuose paliko gėlių puokštę.
„Visaip bandėme įkalbėti. Siūlėme, kad svečių gėlių puokštė bus parūpinta, aiškinome, kad santuokai įtakos gėlės neturi, bet ji verkė ir nelipo iš automobilio. Galiausiai privertė giminaitį skubėti į namus puokštę paimti. Ji ją nešė aukštai iškeltą, nes tai buvo paties pačiausio floristo darbas, o jaunikis ėjo iš paskos kaip neesminė santuokos detalė“, – ironišku vaizdeliu pasidalijo pašnekovas.
Pažėrė kritikos vestuvių planuotojoms: prašmatnios vestuvės būna labai liūdnos
Kritikos jis negailėjo ir vestuvių planuotojams. R. Doveikos teigimu, labai dažnai pastarosios profesijos atstovus norisi pavadinti tiesiog šventės gadintojais.
„Jie gal ir yra geri vestuvių, suknelių, atrakcijų, maisto ir stalų dekoro planuotojai, bet kai ateina į bažnyčia ir klausia kunigo, ar salė (!) paruošta, kodėl užtruko prieš tai vykusi santuoka, ima aiškinti, kad būtina nuimti bažnyčios kilimus, puokštes, nes į salę (!) atvežta specialaus užsakymo produkcija... Visiškai išmuša iš vėžių. Tokios prašmatnios vestuvės būna labai liūdnos“, – atskleidė jis.
Kunigo teigimu, per visą laiką, kai padeda sutuoktiniams, jam teko sutikti tik kelis profesionalius vestuvių planuotojus.
„Gaila, kad dar neretas atvejis, kai iš santuokos padaroma parodija, cirkas ir vestuvių iškilmėse nelieka vietos pačiai santuokai“, – pastebėjo R. Doveika.
Vestuvinis baliukas tampa svarbesnis nei santuoka
Anot jo, santuoka nekainuoja beveik nieko – užtenka kelių šimtų eurų, o vestuvės – brangus malonumas.
„Apima liūdesys, kai žmonės sako, kad jiems labai svarbi santuoka bažnyčioje, kad tai priesaika prieš Dievą, vieną kartą gyvenime, iki mirties, bet jie nesituokia, nes esą trūksta pinigų. Ypač, kai paklausi tėvų, ar jie gyvena santuokoje, krikštijant vaikus. Pasidomėjus, ar yra kokių nors kliūčių sudaryti santuoką, sako, kad ne. Tai kodėl, katalikai, gyvenate be sakramentinės santuokos? „Neturime pinigų vestuvėms“. Palaukite, ar santuokai reikia vestuvių? Vadinasi, vestuvinis baliukas tampa svarbesnis nei patirti ir išgyventi esminį savo kaip kataliko tapatumo veiksmą – priimti Eucharsitiją dalyvaujant Mišiose. Krikščionis ir katalikas yra tas, kuris valgo Eucharistiją. Tai jo esminis dvasinio gyvenimo pagrindas, kertinis akmuo. Krikščioniui būtina valgyti Eucharistiją. Ir jis viso to atsisako, nes neturi pinigų vestuvėms?“, – suprasti negalėjo R. Doveika.
Jis tikino norintis pasidalinti idėja – gal verčiau priimti santuokos sakramentą prieš pradedant partnerystę, o vestuves kelti tuomet, kai pavyks susitaupyti pinigų svajonių šventei, jei ji tokia svarbi.
Pašiepė iš santuokos keliančius iškilmes: gi viskas turi būti asmeniškai
„Ar vestuvių baliukas su visomis suknelėmis, puokštėmis, fejerverkais ir nukrautais stalais negali būti praėjus metams po santuokos sakramento šventimo? Ar mes, katalikai, tikrai nesupainiojome akcentų įžengdami į santuokos ir šeimos kelią? Ko tu nori? Santuokos ar vestuvių? Pasikartosiu, bet daugeliui vestuvių dieną santuoka taip ir neįvyksta, jei atvykstama į salę kuo trumpesniam variantui, stačiomis ir dar su planuotojų nurodymais.
Kartais tenka girdėti, kad kai kurios parapijos tapo santuokų konvejeriais, kad viskas kas pusvalandį, kad greitai. O kaip reaguotų besituokiantys, jei parapija pasiūlytų visoms tą dieną besituokiančioms poroms švęsti santuokos sakramentą kartu? Švenčiant Mišias, bendruomenės akivaizdoje, neskubant, kad ir kokias 2 val., o po Mišių visi šventoriuje pasidalintų agape (bendrai pasidžiaugtų santuokos sakrametu) ir vyktų į savo draugų ir giminių ratelius šventiniai vestuvių vakarienei?
Manau, kad toks pasiūlymas būtų palydėtas atitinkamomis replikomis ir komentarais. Nes gi viskas turi būti asmeniškai, kiekviena nuotaka individuali ir išskirtinė. Turbūt ir vestuvių planuotojai su savo kilimais nežinotų, ties kuriomis kėdėmis tiesti, fotografai sumaišytų kadrus...“, – pašiepė R. Doveika.
Sakramentą priėmė, o auką pamiršo: jau ne vienerius metus laukiu
Jis sutiko – panašų pasipiktinimą dabar sukelia aukos už santuokos sakramentą. Kunigas tikino norintis atsiprašyti visų, kuriuos materialiniai aukos momentai papiktino ir įskaudino.
„Tikrai labai atsiprašau visų kunigų vardu, ypač tų, kurie neturi jokių įkainių ir nekelia jokių materialinių reikalavimų. Atsiprašau, kad tenka patirti tokius nepatogumus. Sakramentai nėra nei perkami, nei parduodami. Džiaugiuosi, kad niekada nereikėjo jokių sumų įvardinti, nors iš kai kurių susituokusiųjų jau ne vienerius metus laukiu atnešamos aukos... Matyt, negalėjo, nes viską išleido limuzinams, o gal tiesiog pamiršo“, – svarstė jis.
R. Doveikos teigimu, būna, kad auką sutuoktiniai atneša po kelių mėnesių – nieko blogo tame nėra.
„Tik noriu priminti, kad auka, kurią jaunavedžiai palieka santuokos dieną bažnyčioje, nėra kunigo nuosavybė. Labai dažnai iš tos paliktos aukos dalys yra atiduodamos vargonininkui, zakristijonui, bažnyčios tvarkytojui, net tam, kuris šventorių iššluoja nuo žiedlapių, nes nei jaunieji tai sutvarko, nei vestuvių planuotojai surenka, nei svečiai su šventiniai drabužiais šluotas į rankas ima. Yra daug gal taip nematomų, bet tikrų ir regimų žmonių, kurie sudaro visą patarnaujančių grandinę. Jie rūpinasi švara, apeigomis, muzika, buitimi.
Dalis aukos taip pat keliauja į parapijos kasą, iš kurios mokama už elektrą, gėles ir. t.t. Dažnai taip sutelktos lėšos tampa ir apmokėtomis šildymo sąskaitomis žiemą, ir vaikų stovyklomis, ir socialinės parapijos misijos vykdymas. Ir tik dalis priklauso kunigui“, – aiškino jis.
Manote, kad auka – didelė? Prašo paremti bent 10 proc. nuo alkoholiui išleistos sumos
R. Doveikos teigimu, daugeliui parapijų tokios aukos yra labai svarbios tam, kad užtikrintų darnų visos bendruomenės gyvenimą.
„Nesmagu, jei kuri pora išgirsta įkainius. Tikrai nesmagu. Bet, patikėkit, jei kiekviena besituokianti pora paliktų parapijos bendruomenei bent 10 procentų nuo vestuvėms alkoholiui išleistos sumos, daugelis parapijų nesunkiai išspręstų socialiai remtinų parapijos vaikų stovyklų, senelių lankymo, maisto davinių stokojantiems parapijos žmonėms klausimus ir dar daugelį dalykų nuveiktų. Bažnyčiose kunigai keičiasi, o pastatai ir jų vidinis grožis, gėris, besirenkanti bendruomenė išlieka visada.
Ačiū tiems, kurie savo dosnumu pasidalinate. Ir tiems, kurie supranta aukos kaip dovanos bendruomenės gėriui svarbą. Jei bent 10 procentų nuo vestuvinių fejerverkų, limuzinų nuomos, alkoholio sąskaitų, atrakcijų ir vestuvių planuotojų paslaugų taptų bendruomenės gėriu, daugelis parapinių bažnyčių alsuotų vidiniu grožiu, o žmonės rinktųsi padėkos maldai už aukotojus“, – tikino jis.
Paaiškino santuokos svarbą
R. Doveikos teigimu, santuokos sakramentas, visų pirma, yra tarnavimo sakramentas. Kartu tai ir gyvas liudijimas, kad asmuo gauna regimą Kristaus ženklą Dievo malonei patirti.
„Santuoka katalikams – tai ne tik gražių papročių, tradicijų, iškilmių, šurmulio, teisinių įsipareigojimų ar įsijungimo į visuomenės šeimų sandarą diena. Bet, pirmiausia, tai tikėjimo diena. Tai bendruomenės diena. Dievo ir žmogaus veikimo diena. Sandoros diena. Sužadėtinių vienas kitam subrandinto atsakymo diena. Šiandiena skirta tolimai ateičiai“, – mokė jis.
Kunigo teigimu, jam labai džiugu tai, kad jis daugelį metų gali patarnauti sužadėtiniams Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre skaitydamas paskaitas prieš santuoką.
Santuoka ir šeima – tik labai stipriems ir drąsiems
„Santuokos ryšys, kuris visam gyvenimui sujungia vyrą ir moterį, savo prigimtimi yra skirtas sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui, auklėjimui. Tą ryšį tarp krikščionių Viešpats Kristus iškėlė į sakramento garbę“, – aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, nėra lengva šiandienos jaunimui perteikti ir skiepyti supratimą, kad santuoka sudaroma visam gyvenimui, kad šeimos gyvenimas nėra iliuzijų miražai, malonumai, norėjimai ir protiniai ar loginiai skaičiavimai.
„Manau, kad daugelis pritars minčiai, kad šiandienos pasaulyje santuoka ir šeima skirti tik labai stipriems, drąsiems žmonėms, kurie į pasaulio individualizmo ir asmeninio „aš“ gerbūvio kūrimą atsako priimdami savęs dovanojimo kelią, kito priėmimo kaip skirtingo ir kitoniško asmens tikrovę, papildomumą, kuris leidžia dviem skirtingiems asmenims tapti nedalomu vieno kūno slėpiniu“, – kalbėjo kunigas.
Kam reikalingi pasiruošimo santuokai kursai?
Nors netrūksta tokių, kurie privalomais, jei norima tuoktis bažnyčioje, 3 mėnesių trukmės pasiruošimo santuokai kursais piktinasi, R. Doveika tikino, kad sužadėtinių palankumas jiems vis didėja.
„Jie mato kursų naudą, turi galimybę susitikti su tą patį kelią pasirenkančiais sužadėtiniais, pažvelgti platesniu žvilgsniu į santuokos ir šeimos institutą, augti tikėjimo žiniose, medicinos, psichologijos, bažnytinės teisės įžvalgose. Esminis tokių kursų tikslas – ugdyti besituokiančiojo sąmonę, sąmoningą, asmeninį ir tikrą priimamą sprendimą sudaryti santuoką“, – aiškino kunigas.
Jo teigimu, labai daug porų po santuokos iškilmių sugrįžta į šeimos centrus ir įsijungia į įvairias iniciatyvas, kursus, susibūrimus.
Emigrantai ieško puošnių bažnyčių: nesvarbu niekas, tik kad būtų gražu
R. Doveika neslėpė, kad pastaruoju metu tenka tuokti ir daug emigrantų porų. Į bažnyčią dėl sužadėtinių kursų jie kreipiasi dar likus pusmečiui iki santuokos ar net anksčiau.
„Motyvai įvairūs – nuo noro neskubant ir sąmoningai pasiruošti santuokai, tikslo spėti visą pasirengimą atlikti užsienyje, kur gyvena, ir, kur sugrįš gyventi po santuokos (Lietuvoje, savo tėvynėje, jie nori švęsti santuoką), iki geresnėmis sąlygomis gaunamos iškilmių šventimo vietos, kainos“, – pasakojo jis.
Kunigo teigimu, būtų idealu, jei sužadėtiniai tuoktųsi savo parapijos bažnyčioje arba bent toje, kurią nuolat lanko, dalyvauja tos bendruomenės gyvenime, tačiau realybė nuo tikinčiųjų lūkesčių neretai gerokai skiriasi.
„Keistai kartais atrodo besituokiančių motyvai pasirinkti bažnyčią atsižvelgiant į grožį, puošnumą. Sulaukiu klausimų, kur patarčiau susituokti, kad būtų gražu. Tai pakankamai dažnas klausimas tų, kurie atvyksta tuoktis iš užsienio ir santuoka planuojama su užsieniečiu ar užsieniete. Tada labai svarbus būna bažnyčios estetinis momentas“, – kas rūpi emigrantams, pasakojo jis.
Išdavė, kaip vadina bažnyčioje besituokiančius tik dėl nuotraukų ar noro pasirodyti
Kunigo teigimu, paklausti, kokią bažnyčią lanko ar lankė prieš išvykdami iš Lietuvos, jie paprastai ima mykti, kad užsukdavo ten tik per didžiąsias šventes.
„Religiniai sakramentiniai turistai“, – kaip vadina tokius asmenis, išdavė jis.
„Santuokos šventimas bažnyčioje skirtas ne nuotraukoms ir pasirodymams prieš gimines ar užsienio svečius. Tai savo žmogaus atvedimas į asmeniškai įmelstą bažnyčios erdvę. Religinio gyvenimo namuose tu duodi atsakymą savo žmogui – mylėsiu ir iki mirties neapleisiu“, – mokė jis.
Įvardijo kas gali sutrukdyti santuokai: ypač svarbu – susilaikyti nuo intymaus gyvenimo
Anot R. Doveikos, pasirengimo santuokai laikotarpyje yra tvarkomi dokumentai, vyksta susitikimai su kunigu. Sužadėtiniai kviečiami aktyviai dalyvauti sekmadienio liturgijoje, atlikti išpažintį, priimti Eucharistiją.
„Ypač prašoma sąmoningai išgyventi būtinybę susilaikyti nuo intymaus lytinio gyvenimo iki santuokos. Visi prašymai, priminimai skirti sužadėtiniams, kad jie kuo giliau, pilniau, sąmoningiau pasirengtų santuokos Sakramento šventimui“, – to būtinybę aiškino jis.
Beje, šiuo laikotarpiu kunigai individualiai susitinka su poromis ir įvertina jų ketinimus, tinkamumą santuokai.
„Kunigo pareiga įsitikinti nesavanaudiškais besituokiančiųjų ketinimais, ar nėra kokių nors kliūčių sudaryti santuoką. Jei yra kokių nors spręstinų teisinių klausimų, skirtingų religinių bendruomenių priklausomumo momentų, vieno iš sužadėtinių nepriklausymo jokiai religijai, anksčiau sužadėtinių sudarytų civilinių santuokų, kurios valstybės paskelbtos kaip nutrūkusios, tada kunigas sutvarko reikalingus dokumentus ir gauna leidimus iš vyskupo tos santuokos palaiminimui“, – pasakojo jis.
Kunigai išsiaiškina ne tik religinę priklausomybę, bet ir amžių
Kunigo teigimu, kai santuoka vyksta tarp skirtingoms bendruomenėms ar tikėjimams priklausančių žmonių, kunigo pareiga yra išsiaiškinti, ar nebus katalikiškai pusei trukdoma išpažinti ir švęsti savo tikėjimą, vaikus krikštyti katalikų bažnyčioje.
„Daugelis žmonių nekreipia dėmesio, įsimylėjimo laikotarpiu religinė priklausomybė nekelia didelių problemų, bet pasitaiko, kad religiniai sutuoktinių nesutarimai šeimoje tampa skyrybų priežastimi. Todėl labai svarbu kunigui būti įsitikinusiam, kad sužadėtiniai žino ir religinius įsipareigojimus šeimos gyvenime, vaikų auklėjime, tikėjimo formavime“, – kalbėjo jis.
Pasirodo, svarbus gali būti ir poros amžiaus skirtumo kriterijus. Kunigai tai taip pat vertina.
Santuoką siūlo atidėti, jei moteris laukiasi
„Kunigai visada atsiklausia dėl santuokos sakramento ir tų porų, kurios jau laukiasi vaikelio. Ar tikrai vaiko laukimas netapo sąlyga paankstinti santuoką? Ar tai nedaro spaudimo žmogaus laisvai valiai susituokti? Jei nesilauktų, tai gal santuoką švęstų daug vėliau? O gal jų draugystė ir neprieitų iki santuokos sudarymo? Labai svarbus laisvos valios momentas. Bandome patarti ir paprašyti besilaukiant kūdikio neskubinti santuokos šventimo, o galbūt santuoką švęsti kartu su vaikelio krikštynomis“, – tikino R. Doveika.
Jo teigimu, paprašius atidėti santuoką iki vaiko gimimo, tenka sulaukti priekaištų ir karštų postringavimų, kad viskas čia iš meilės ir problemų nebus, bet paskui esą neretai sulaukiama daug padėkų.
„Jie ateina padėkoti, kad prisiėmėme atsakomybę pasakyti tiesą, kad sulaikėme nuo skubėjimo ar nepatogaus jausmo, nuo aplinkinių ar giminių. Kiekvienu atveju sprendžiama labai asmeniškai, jautriai ir delikačiai“, – užtikrino pašnekovas.
Pasidalijo palinkėjimu
R. Doveikos teigimu, jis visada primena sužadėtiniams, kad santuokos ir šeimos kelias yra pašaukimo į gyvenimo būdą pasirinkimo kelias.
„Tai asmeninis sprendimas visam gyvenimui. Tai būdas būti šiame pasaulyje. Todėl santuoka visada išliks labai stiprių ir to vertų žmonių privilegija ir malonė. Jų žemiškos laimės kelias ir gyvenimo prasmės atradimas.
Santuoka ir šeima yra paženklinta ne tik papročių gausa, tai ne tik teisinis reglamentas, ne tik visuomenės sandaros aspektas ar šaunus ir smagus vestuvinis pokylis. Katalikams tai – ir tikėjimo ženklas. Katalikai sužadėtiniai savo santuokos sandoros iškilmę švenčia bažnyčios erdvėje, bendruomenės akivaizdoje. Štai kodėl katalikų bažnyčia yra išlaikiusi labai prasmingą reikalavimą katalikų santuokoms – tik bažnyčios erdvėje. Tai gilus ir labai prasmingas reikalavimas ir sąlyga.
Šiandienos tikrovėje nėra lengva apsispręsti sudaryti santuoką. Tai visuomet išliks rizikos, asmeninių pastangų, nuolatinio formavimosi ir sutuoktinių augimo, gyvenimo ir sugyvenimo tikrovė. Santuoka persmelkia visą žmogaus būtį. Ir vertas pagarbos kiekvienas, kuris subrandiną ir atrandą šį pašaukimą.
Nuoširdžiai linkiu kiekvienai šiemet susituokusiai porai katalikų bažnyčioje kuo giliau išgyventi ir patirti santuokos sakramento gėrį ir jo svarbą. Leistis būti persmelktiems vienas kito pagarbos ir meilės, tikrumo ir žiūrėjimo ta pačia kryptimi. Kad kiekviena šeima būtų laimingų ir spindinčių akių bendruomenė, mažoji ir tikroji namų bažnyčia. Kiekvieną besituokiančia porą palydžiu dėkingumu už drąsa įžengti į santuokos ir šeimos gyvenimą ir malda, kad duotas žodis Dievo akivaizdoje taptų ir išliktų prakilnaus gyvenimo kelio patirtimi“, – baigdamas pokalbį linkėjo jis.
