Kur kas triukšmingesnis lietuvių ir lenkų santykių fonas pačioje Lietuvoje: paskutiniaisiais metais būta matomų lenkų tautinės grupės protestų dėl mažumų švietimo politikos, pastoviai pykosi „Orlen“ ir „Lietuvos geležinkeliai“, tačiau dažniausiai viešai buvo aptarinėjamas trijų raidžių klausimas.
Kaip taisyklė, garsiai buvo aptarinėjami konfliktai, o pozityvios naujienos, tokios kaip Lietuvos (paryškinta mano – A.N) lenkų organizacijos – Lenkų diskusijų klubo – susikūrimas, ar jau tradiciniu tampantis Lietuvos lenkų dalyvavimas Kovo 11-osios eisenose būdavo tik retai viešai diskutuojami.
Paskutinėmis dienomis euforija dėl surasto Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo akto Berlyne išstūmė iš visuomenės akiračio beveik visas kitas naujienas, taip pat ir iš lietuvių ir lenkų fronto. Visgi lietuvių žiniasklaidoje neliko nepastebėtas dar vienas beprecedentinis skandalas: Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys G. Karosas pasipiktino tarybos sprendimu T. Konvicki vardu pavadinti vieną iš kaimo gatvių, o kovotoja su lenkiškais užrašais Vilniaus regione, atsiprašau vyriausybės atstovė, V. Vaičiūnienė žadėjo surinkti visus duomenis apie „nusikaltimo“ sudėtį.
Šiems veikėjams buvo visiškai nesvarbu, jog rašytojas Lenkijoje dažnai buvo vadinamas lenkiškai rašančiu lietuviu, o prezidentas Valdas Adamkus prieš keletą metų jį apdovanojo vienu aukščiausių Lietuvos Respublikos apdovanojimų.
Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio yra skiriama Vytauto Kubiliaus iniciatyvai išjudinti trijų raidžių problemos sprendimą Lietuvos parlamente. Tačiau vargu ar galima tikėtis šios problemos sprendimo. Vos pasklidus gandui apie Kubiliaus ketinimus, jo bendrapartietis Audronis Ažubalis jau buria kryžiaus žygiui prieš šias pataisas visus „padorius Lietuvos piliečius“, Seimo švietimo komiteto pirmininkas valstietis, profesorius Jovaiša kritikuoja „nesusipratėlį“ valstietį ir premjerą Skvernelį dėl frakcijos narių ir „talkininkų“ idealų išdavimo. Lenkų rinkiminės akcijos gretose taip pat bręsta pasipriešinimas šiai „klastingai“ konservatoriaus Kubiliaus užmačiai. Vienu žodžiu, nieko nauja.
Tačiau lietuvių ir lenkų mūšių lauke yra ir naujų žinių. Jos iš lenkiškos J. Lelevelio mokyklos. Priminsiu, jog mokyklos paskutiniųjų metų istorija buvo tapusi lietuvių ir lenkų konflikto simboliu. Apie ją Lenkijoje buvo nuolat kalbama, kaltinant lietuvius sąmoningai uždarinėjant lenkiškas mokyklas Lietuvoje. Tam tikro pagrindo tokiuose kaltinimuose buvo. Antai J. Lelevelio mokykla lig šiol nereorganizuota į gimnaziją, nors panašių problemų turėjusios lietuviškos mokyklos, aktyviai tarpininkaujant Lietuvos (lietuviakalbiams) politikams, jas greitai išsprendė. Prie šios mokyklos kaip lietuvių engiamų lenkų simbolio susiformavimo prisidėjo ir neapgalvoti Vilniaus miesto savivaldybės sprendimai. 2015 m. vasarą ji priėmė sprendimą iškeldinti šią mokyklą iš Antakalnio mikrorajono į Žirmūnus. Tarybos veiksmais tikrai liko patenkinti klausimo supolitizavimu suinteresuoti kai kurie vietos lenkų politikai.
Verta pažymėti, jog 2017 metų pradžioje Lietuvos vyriausias administracinis teismas šį savivaldybės sprendimą panaikino. Tokiu būdu susidarė visos sąlygos prigesusio konflikto atnaujinimui. Kelią tam užkirto pati mokyklos bendruomenė. Kovo pabaigoje mokyklos taryba kreipėsi į aukščiausius Lenkijos pareigūnus, informuodami juos apie savo ketinimus palikti mokyklą dabar esančioje vietoje ir atkreipdamų jų dėmesį į netinkamus Lietuvos lenkų politikos veiksmus, bandant eskaluoti šią istoriją Lenkijoje ir Lietuvoje. Drąsus pareiškimas, aš būdamas Lietuvos lenku, taip elgtis nedrįsčiau.
Kodėl gi šis laiškas turėjo atkreipti Lietuvos žiniasklaidos dėmesį? Be jo drąsumo yra dar keletas svarių priežasčių:
1) Tai pirmas tokio pobūdžio žingsnis Nepriklausomoje Lietuvoje, kada lenkiškų mokyklų bendruomenės nariai atsiribojo nuo tariamai jų interesus ginančios partijos;
2) Žengusi šį žingsnį, J. Lelevelio mokyklos bendruomenė viešai deklaravo pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir lietuviais;
Ir pagaliau:
3) Šis žingsnis akivaizdžiai pademonstravo dalies mūsų lenkų kilmės piliečių integravimosi į Lietuvos visuomenę siekį ir reakcija į šį vienos mokyklos bendruomenės žingsnį daug lems, ar ateityje tokie veiksmai taps mūsų gyvenimo kasdienybe.
Ar tai suprantama Lietuvos valdžios struktūrose? Pirmi jų veiksmai rodo, jog ne.
Iškeldinta iš Antakalnio, mokykla paliko ten išvystytą infrastruktūrą, tuo tarpu naujoje vietoje, nepaisant jau padarytų investicijų, jiems trūksta aulos ir choreografinės klasės. Norai nedideli ir tikrai teisėti.
Vilniaus meras po minėto mokyklos tarybos pareiškimo operatyviai reagavo ir priėmė J. Lelevelio mokyklos atstovus, tačiau greitą paramą pažadėjo tik tuo atveju, jei prie mokyklos problemų sprendimo prisidės ir Lenkijos vyriausybė...
Po velnių! Atrodo dar taip neseniai visi Lietuvoje ir tame pačiame Vilniuje piktinosi Lenkijos valstybinių struktūrų dalinamomis „lenko kortomis“, kaltino mažumos atstovus, jog jie labiau žiūri į Varšuvą nei į Vilnių, kitaip kalė tautinių mažumų atstovus prie įsivaizduojamo gėdos stulpo už jų nelojalumą Lietuvai. O čia šia tau: J. Lelevelio mokykla, tarsi ir mūsų, bet ir nelabai: jei Lenkija padės, mes gal prisidėsime, bet būtų geriau, kad lenkai vieni išspręstų Vilniaus mokyklos problemas.
Tokio mero pasiūlymo fone pradedu suvokti, jog R. Šimašiaus inicijuota suvenyrinių lentelių su gatvių pavadinimais kabinimo akcija tėra „pokazucha“, o situacijai nesikeičiant, matyt taip, ne lietuvių kalbos žodžiu, teks apibūdinti ir dabartinio premjero bei Seimo pirmininko draugiškus pareiškimus lenkų tautinės bendrijos ir Lenkijos atžvilgiu. O pačiai pabaigai patarimas Valstybės saugumo departamentui: kitąkart, prieš įvardindami tautines mažumas kaip grėsmę valstybės saugumui, gal geriau pasidomėkit aukščiausių miesto ir valstybės pareigūnų politika mažumų klausimu. Pavojus valstybės saugumui tikrai egzistuoja!
