Ginkluotės įsigijimų sąrašas daro įspūdį, be to esama dar nemažai ambicingų planų. Krašto apsaugos finansavimo srityje nustebinome ne tik sąjungininkus, bet ir patys save. O NATO sąjunginių pajėgų buvimas Lietuvoje, kaip ir visame Rytų Baltijos regione, įgauna vis didesnį mastą. Tai ramina ir teikia saugumo jausmą, tačiau nesprendžia visų saugumo problemų, o ypač vidinių, kurios turi didžiulę įtaką, užsitikrinant ir išorinį saugumą.
Po ketvirtį amžiaus užsitęsusios emigracijos, kuri jau virto evakuacija, ši problema pamažu tampa pagrindine viešajame diskurse, tačiau pozityvių pokyčių nėra. Per kiekvienus penkerius metus šalyje sumažėja maždaug po 5–7 proc. gyventojų. Prognozės prastėja, paskutinė skelbia, kad 2080 m. Lietuvoje bus 1,65 mln. gyventojų. Tai, žinoma, labai tolima bei nepatikima – tuo norisi tikėti – prognozė, bet padėtis šiais, 2017 m., jau yra kritinė. Marijono Mikutavičiaus daina „Trys milijonai“ jau miražas, oficialiai mūsų dar 2,85 mln., bet visi jaučia, kad faktiškai dar mažiau. Belieka įtikinamai dainuoti „Aš Tikrai Myliu Lietuvą“.
Krašto apsaugos kontekste gyventojų mažėjimą galima prilyginti raumenų atrofijai, kai protas dar veikia, o jėgų nebėra. Praktikoje tai reiškia, kad mažėja gyvosios jėgos potencialas, o tuo pačiu ir karinė galia. Demografijos smūgį jau pajuto švietimo sistema – mokyklos yra tiesiog uždaromos, o sumenkusiems kiekybiškai universitetams „ekspertai“ rekomenduoja arba jungtis, arba ieškoti už mokslą galinčių mokėti studentų užsienyje. Su gyventojų mažėjimo problema jau susidūrė ir verslas bei savivaldybės.
O kokių rekomendacijų „ekspertai“ pateiks kariuomenei? Juk nesamdys Lietuva karių Donbase, Kaukaze, Afganistane ar Artimuosiuose Rytuose (beje, užsieniečių karių samda buvo plačiai paplitęs reiškinys, jo likučiai yra Prancūzijos legionas ar Britanijos kariuomenėje Gurkų daliniai ir t.t.), nors ten gausu patyrusių kovotojų – tikrų profesionalų.
Tad kaip Lietuvos kariuomenė komplektuos savo esamus ir naujai kuriamus vienetus, jeigu drastiškai mažėja gyventojų skaičius? Jau akivaizdu, jog profesionalios kariuomenės koncepcija palaidota, nes iš kontraktininkų suformuoti dalinių nepavyko ir tikrai nepavyks. Net Švedija, didesnė ir ekonomiškai daug pajėgesnė šalis, tai suprato ir grįžta prie šauktinių. Taigi ir Lietuva savo karines pajėgas bandys komplektuoti šauktinių pagrindu, nors jau susiduria ir su karininkų bei puskarininkių stygiumi.
Tačiau tai ne vienintelė demografinė problema valstybės saugumui. Mažėjant gyventojų, kyla grėsmė, kad lėtės ekonomikos augimas, taigi ir lėšų gynybai suma gali mažėti. Tačiau dar svarbiau tai, kad socialinė ir ekonominė įtampa gali iššaukti vidinį nestabilumą šalyje. Ekonomistai ir verslo atstovai trimituoja pavojų ir spaudžia vyriausybę atverti vartus ekonominiams migrantas iš rytinių postsovietinių šalių (pirmiausia, Ukrainos ir Baltarusijos).
Ponas Robertas Dargis sako, kad artimiausiais metais darbo rinkai reikės dešimčių tūkstančių imigrantų. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas puiku. Atvyksta kultūrinį ir istorinį bendrumą turintys žmonės (iš buvusio LDK arealo), kurie dar puikiai Lietuvoje gali susikalbėti rusų kalba, o gatvėje savo išvaizda, apsirengimu ir elgsena neišsiskiria iš vietinių. Taigi, tampa beveik nepastebimais.
Bet tai gali būti, kalbant hipotetiškai, ne tik Lietuvą išgelbėsiantis gėris, bet ir grėsmė – Trojos arklys, sustiprinsiantis penktąją koloną. Nes 1) į šalį atvyksta pabėgėliai iš Donbaso bei Krymo, o ar tikrai visų jų politinis lojalumas Lietuvai nekelia abejonių? 2) viena yra keli ar keliolika tūkstančių asmenų, o kas bus tada, kai iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos per kokius 10 ar 20 metų atvyks, pvz., koks 200 tūkst. ar net daugiau žmonių? O šitą procesą netgi gali paskatinti nedraugiškos išorės jėgos. Tada jau kalbėsime ne apie lietuvių, o tiesiog apie piliečių procentą Lietuvoje.
Iš sovietmečio žinome tokį terminą „stroibatas“, t. y., karių statybininkų dalinys. Klausimas – kas gali būti garantuotas, kad tokie apsimestiniai statybininkų batalionai negali dalimis (būriais – statybininkų brigadomis) būti pasiųsti į Lietuvą ir sukelti čia neramumus ar perimti tam tikrų vietovių kontrolę? Tai būtų modifikuota 1939 m. Lietuvoje įkurtų raudonarmiečių įgulų patirtis. Tie daliniai iš pradžių irgi elgėsi ramiai, o artėjant okupacijai prasidėjo įvairūs incidentai, susiję su raudonarmiečių pagrobimais ir mirtimis. Tuo buvo apkaltinta Lietuva, jai pateikiant ultimatumą dėl papildomų įgulų įvedimo.
Čia verta turėti omenyje mūsų kaimynų tėvynainių ir bendrai rusakalbių gynimo politiką arba prisiminti ir Lietuvoje parodyto norvegų serialo „Okupuoti“ (norv. Okkupert) siužetą, kai NATO šalis – Norvegija – palaipsniui okupuojama iš vidaus.
Tokie „stroibatai“ gali prisidėti ir prie tokių akcijų, kaip „Lietuvos invazija“ į Kaliningrado sritį, apie ką autoriaus jau buvo DELFI rašyta, arba net inscenizuoti kokį incidentą su Baltarusija, juk ir XXI a. Lietuvoje yra radikalų, kuriems de facto niekada neegzistavusi 1920 m. liepos 12 d. sutarties su Sovietų Rusija siena (pagal kurią Gardinas, Lyda ar Ašmena – Lietuvos pusėje) labai patinka.
Kitas rimtas iššūkis – tai socialinė atskirtis Lietuvos regionuose, merdintys, nykstantys ir skurstantys kaimai, miesteliai ir miestai rajonuose gali sukelti rimtų problemų. Žmonės užduoda klausimus – kodėl jų nepasiekia gerovė, kodėl jie nejaučia BVP augimo, kodėl jų vaikai ir anūkai yra priversti masiškai bėgti iš šios šalies, taip bėgdami nuo skurdo? Keli šimtai Lietuvos milijonierių begėdiškai kontrastuoja su daugiau nei penktadaliu šalies gyventojų, kurie gyvena už skurdo ribos. Milžiniškas teisingumo alkis visuomenėje neleidžia išnykti savotiškai mitologemai – „prie rusų buvo geriau“, kurią dar stiprina ir bendra tendencija, kad praeityje visada geriau, ten „aukso amžius“.
Yra rimtas pavojus, kad „Smetonos laikus“ kaip aukso amžių pakeis „rusų laikai“, nes keičiasi kartos, ir galinčių gyvai papasakoti apie tarpukario Lietuvą greitai neliks. Tai vyksta visuomenėje kur istorikai, kaip ir visi humanitarai, yra viešai pasmerkti bei pripažinti nereikalingais, ir bus galutinai nutrauktas ryšys su ta kita, nepriklausoma Lietuva. Ji gal ir nebuvo geresnė, nors Zenonas Norkus savo tyrime apie dvi Lietuvas įrodė, jog tarpukariu pasiekta daug daugiau nei dabar, o Lietuvoje dar šiek tiek gyvas teiginys, kad „prie Smetonos ir gaidžiai grąžiau giedojo“, tačiau ateities kartos vis mažiau ką nors žino / žinos apie Prezidentą Antaną Smetoną ir jo laikų Lietuvą, nes dauguma ir gyvo gaidžio net nėra mačiusios, tik vištieną parduotuvių vitrinose. Bet tai natūralu – kokie laikai, tokie ir papročiai, šalis iš agrarinės virto postindustrine.
Galiausiai vinį į karstą kala ir Lietuvos centrinės valdžios kalbėtojai. Valstybinių institucijų atitolimas nuo visuomenės senas ir akivaizdus reiškinys, bet pavojų kelia ne jų gyvenimas kitoje galaktikoje už daugybės šviesmečių, o tai kad jie „pavogė valstybę“ iš piliečių. Šiandien, regis, Lietuva, Tėvynė ar Tėviškė ir valstybė tai yra skirtingi objektai. Politikai ir valdininkai kai kada, dažniausiai tik per šventes, bando žongliruoti Tėvynės sąvoka, o Lietuvą pasitelkia ir kaip argumentą optimizacijos giljotinai įjungti. Bet Tėviškės neliečia, tai tik televizinio „Sveikinimų koncerto“ retorikos ir gyventojų buitinio bendravimo elementas.
Visuomenė atsidavusi savo Tėviškei ir Lietuvai, net milijoninė išeivija tam jaučia nostalgiją, prisirišimą, meilę, bet tik tol, kol pasirodo politikai su „savo valstybe“. Kai jie, būdami patys nepopuliariausi, susitapatina su valstybe, pasmerkia ir ją nepopuliarumui. Ir tada iškyla egzistencinis klausimas, kaip 1940 m. – valstybės žlugimo visuomenė gali nesuprasti kaip kažkokio blogio jiems, o padėtis sąmonėje pasikeitė tik tada, kai paaiškėjo jog naujasis režimas kėsinasi į juos pačius, į Tėvynę, į Lietuvą. Tada 1941 m. birželio sukilimas, 1944–1953 m. partizaninis karas...
Tačiau ir čia reikia užsiduoti klausimą – kodėl tai buvo plataus masto, bet ne visą visuomenę apimantys veiksmai? Kodėl dalis tautos nuėjo su sovietais? Gal todėl, kad prieš tai du dešimtmečius nepriklausomoje valstybėje buvo socialinėje ir ekonominėje atskirtyje? Kai valstybininkai, įsitaisę laikinojoje sostinėje – Kaune, jų neišgirdo, ir skurdo bei didžiulės nelygybės, neteisingumo problemų neįstengė išspręsti. Kai istorija kartojasi – pirmą kartą tai tragedija, o antrą kartą jau yra farsas.
Taigi ir XXI amžiuje jei ministrai, Seimo nariai ir bendrai politikai turėtų bent kiek išminties, siekdami įgyvendinti savo nepopuliarius sumanymus, nesidangstytų Valstybe ir Lietuva, o sakytų mes politikai, mes partija, mes vyriausybė, aš ministras... nusprendėme, nes manome... Bet deja!
Mažos pensijos, nes valstybė negali didesnių (o iš esmės tai yra tik politinis, išteklių paskirstymo klausimas). Miškų reforma, su vieninteliu viešai skelbiamu argumentu panaikinti 400 darbo vietų ir taip jų sąskaita sutaupyti 13 mln. eurų, vykdoma valstybės vardu. Švietimo ir aukštojo mokslo optimizacija vykdoma taip pat valstybės vardu. Nepaisant gamtosaugos ir gyventojų prieštaravimų, Klaipėdoje Melnragės kvartalas bus paaukotas išorinio uosto statybai irgi valstybės vardu ir jos labui.
O kai labai, labai sudėtinga pasidaro, tai politikai ir valdininkai nepopuliarius sprendimus pateisina Europos Sąjungos reikalavimais, taip ir šią sąjungą stumdami į nepopuliarumo ar net neapykantos zoną – skatina bei augina euroskepticizmą. Nors iš tikro dažniausiai tai būna tik smulkių lobistų grupių ar verslo korporacijų interesas, mažai ką bendro turintis su gyventojų bendruomenėmis ir jų siekiais išsaugoti ar pagerinti savo vienintelio gyvenimo kokybę.
Visame šiame kontekste kamuolys, lemiantis pokyčius ir jų sprendimus, yra infantilaus politinio elito rankose. Tačiau kai viršūnės nieko negali, apačios jau ir nebenori – dauguma renkasi sunkų emigracijos kelią, o ne kovą dėl pokyčių ir geresnio, kokybiškesnio bei laimingesnio gyvenimo Lietuvoje.
