aA
Pasakykite, gerieji žmonės, kaip rašyti apie tą valstiečių Seimą? Kad išlaikytum proporciją. Ne tarp teigiamos ir neigiamos informacijos. Tai seniai misija neįmanoma. Kaip išlaikyti proporciją tarp pasakos, TV realybės šou, iš vienos pusės, ir realaus gyvenimo – iš kitos?
Rimvydas Valatka
Rimvydas Valatka
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kai jau atrodo, kad Seimas priėjo visiško nuprotėjimo ribą, žiūrėk, kuris nors valstietis ar šiaip tik Pūkas tik pyst – ir jau kita riba. Visuomenės informavimo priemonės turinyje turi būti išlaikytos proporcijos tarp teigiamos ir neigiamos informacijos, santykis 50:50, redakcijos privalo paskirti už tai atsakingus žmones.

Konstituciją skuduru paverčiantį įstatymo projektą įregistravusi valstietė Šakalienė, bendraautoriams Streikui ir Šarknickui kukliai tylint, dvi dienas varinėja pievas, kad tai visai ne cenzūra, ir kad ji, išsikvietusi į Seimą žurnalistus, jiems tai įrodys.

Atmosferai kaistant ir net Karbauskiui nuo saviškių trio žodžiais atsiribojus, valstietė dar šliūkšteli į ugnį tamtyč skirto žibalo. Paskelbia apie artėjantį valstiečių ir paksininkų juodai antikonstitucinį sąmokslą. Kurį ji savo antikonstituciniu cenzūros projektu dabar išvilkusi į dienos šviesą.

Bet ir tai dar ne hepiendas. Pabaiga buvo (buvo?), kai Šakalienė į kitos dienos pabaigą ima ir pareiškia, kad projektas, kuri ji taip karštai gynė, ne jos, o socialdemokratų. Čia gi jų tas antidemokratinis projektas – aš tik stalčiuje tą skeletuką radau ir neskaičiusi nusprendžiau įregistruoti kaip savo. Crescendo: Nekalta aš! Aplinka kalta! Atsiiiimuuu!

Garsiausias Seimo plagiatas po Uspaskicho tarpuvartėje pirkto Plechanovo instituto diplomo? Įkrito kaip Seimo Šakalienė į išrūgas su Streikum ir Šarknicku? Apsidirbo kaip Šakalienė su Streikum ir Šarknicku cenzūrą įvedinėdami?

Garsiausias Seimo plagiatas po Uspaskicho tarpuvartėje pirkto Plechanovo instituto diplomo? Įkrito kaip Seimo Šakalienė į išrūgas su Streikumi ir Šarknicku? Apsidirbo kaip Šakalienė su Streikumi ir Šarknicku cenzūrą įvedinėdami?
Rimvydas Valatka

Kažkoks pasakos ir TV realybės šou mišinys. Kai Seimo narė vienu metu yra ir trečias brolis Jonas, ir Raudonkepuraitė, ir geroji Fėja, ir Psichas su Raudona, po paklode seksą visai Lietuvai darantys.

Kitados buvusi tokia geroji valstiečių fėja Malvina. Graži mergaitė su žydriausios žydrumos plaukais. Ji gyvenusi Seimo pakraštyje jau daugiau kaip 100 dienų. Pamėgusi vaikščioti po socialdemokratų ištryptas pievas ir jų išvartytus miškus. Bevaikštinėdama radusi nudvėsusią socialdemokratų kiaulę. Nors kiti sako, kad tai buvęs nuo kiaulių maro kritęs šernas. O gal tik seno bebro gaišena.

Pasišaukusi tada ta Malvina porą Seimo pudelių artemonų, atitempę jie tryse tą pastipusį nuo kiaulių maro šerną arba kiaulę, o gal tik bebrą į Seimo valgyklą, ir liepę iškepti kotletų iš tos dvėselienos, bet taip kad visai Lietuvai maža nepasirodytų.

Ar Šakalienė – jau tokia kvėša, kad nusprendė save visai pribaigti, skelbdama, kad tai – ne jos įstatymo projektas, o anos kadencijos socialdemokrato? Iš kurio ji tą komunistinę dvėselieną, kurios anas socialdemokratų idiotas net saviškiams nedrįso rodyti, nugvelbė ir įregistravo kaip savo.

Iš pirmo žvilgsnio, lyg ir taip. Bet neskubėkime su išvada.

Pripratinta prie dėmesio žiniasklaidos, kuri ją reikia ar nereikia skelbė šviesuliu tarp valstiečių, Šakalienė karštligiškai ieškojo feisbukinės viešųjų ryšių išeities – kaip išlipti įkritus į praeities išrūgas? Eureka! Pasakysiu, kad cenzūros projektas yra socialdemokratų, o ne mano, ir visi mane pamirš, nes anų tai dabar juk niekam negaila.

Prisimenate kaltstabdį iš Orwello „1984-ieji“?

Kaltstabdis reiškia savigyną kvailumu, mokėjimą nesuprasti analogijų, nesuvokti paprasčiausių argumentų, jei jie priešiški angsocui, nepastebėti loginių klaidų.

Prisimenate kaltstabdį iš Orwello „1984-ieji“? Kaltstabdis reiškia savigyną kvailumu, mokėjimą nesuprasti analogijų, nesuvokti paprasčiausių argumentų, jei jie priešiški angsocui, nepastebėti loginių klaidų.
Rimvydas Valatka

Be kaltstabdžio, tikėjimui, kad Didysis Brolis yra visagalis, o partija – neklystanti, palaikyti dar reikia ir juodbaltės, kuri, kalbant apie priešus, reiškia įprotį tvirtinti, kad juoda yra balta, o, kai kalbama apie partijos narį, reiškia jo sugebėjimą įtikėti, kad juoda yra balta, ir net pamiršti, kad esi sakęs atvirkščiai.

Paradoksas, bet kuo toliau nuo komunistinės epochos, tuo dažniau susiduriame su kaltstabdžiu ir juodbalte. Prieš kelis mėnesius ne tik valstiečiai – visas Seimas vieningai balsavo už Civilinio kodekso pataisas apriboti politikų kritiką. „Nesupratome, už ką balsuojame“, – kvailumu paskui gynėsi Seimo nariai.

Šakalienės pataisų valstiečiai nerėmė? O ką jie ir ne tik jie rėmė? Valstiečiai ir Liberalų sąjūdis in corpore rėmė Teišerskytės kandidatūrą į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją. Tos pačios „nacionalinės vertybės“, kuri viešai postringavo apie sėdėjimą „tarp unitazo ir negro lėktuve“. Ką, gavusi valstybinę beneficiją, čiulbėjo „liberali“ lakštingala, kurią nuo žiniasklaidos reikėtų laikyti per vokiškos savaeigės haubicos šūvį?

Klasikinis kaltstabdžio pavyzdys: „Žurnalistika turėtų tapti labiau propagandine. Aš manau, kad viena didžiausių užduočių yra padaryti, jog žiniasklaida taptų valstybės bičiuliu, valstybės šlovintoju, draugu.“

Teišerskytės ir Šakalienės retorikoje – tos pačios natos, kaip ir 1946 m. komunistų ideologijos sekretoriaus Preikšo kalbos juodbaltėje, kuria jis triuškino Sruogos „Dievų mišką“: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra iš esmės pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo kovą, kuri, kaip mes puikiai žinome, buvo vedama pačiose stovyklose, jis neparodo tų didvyrių, kurie ir vokiečių stovyklose nenusiminė ir kovojo toliau, kol žūdavo didvyrio mirtimi.“

Ar ne tą pačią komunistinę dvėselieną, gindami cenzūros įvedimo būtinybę, tampė po interneto platybes kaltstabdžiais ginkluoti cenzūros nostalgikai?

Palyginkime Gražulio-Pūko ir Šakalienės įstatymų projektus su 1964 m. JAV Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu: „Spauda turi rengti agresyvius reportažus be baimės, kad žurnalistams būtų iškelta byla už šmeižtą.“
Rimvydas Valatka

„Ar jums pačiam neatrodo, kad tiek daug negatyvios informacijos, sklindančios tiek iš televizijos ekranų, tiek iš spaudos, dar daugiau skatina negatyvumą? Ar mes negalėtume daugiau matyti, kas yra gero, gražaus mūsų šalyje?“ – Preikšo juodbalte Šakalienės pataisas gina viena bibliotekininkė.

Koks sutapimas – tą pačią dieną, kai buvo įregistruotas Šakalienės ir K projektas, išlenda dar ir Gražulis su Pūku. O su jais ir valstietis Nausėda. Siūlo įstatymo pataisą, kurią priėmus, žiniasklaida be teismo būtų baudžiama piniginėmis baudomis.

Palyginkime Gražulio-Pūko ir Šakalienės-prietrankos socialdemokrato projektus su 1964 m. JAV Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu: „Spauda turi rengti agresyvius reportažus be baimės, kad žurnalistams būtų iškelta byla už šmeižtą.“

Amerikiečiai tai suprato 1964 metais. Lietuvoj ne tik politikai – daugybė piliečių 2017 m. neįkerta, kam to reikia. Bausti ir uždrausti, dar atimti. Tokia Seimo kalba su visuomene. Gavę į dūdą, Seimo draudikai ir baudėjai trumpam pabruka uodegą ir tyko kitos progos. Atkeršyti. Atsikeršyti.

Kas toliau? Kas dar gali nutikti po Kildišienės, kuri, pasijutusi cariene, paltuko prisimatavimus šalia Seimo posėdžių salės rengė? Kas įmanoma po Pūko, su pistoletu po Seimą maklinėjančio? Kas po Šakalienės, kuri pavogtas (kleptomanija – valstiečių vertybė?) komunistines pataisas Seimui kišo kaip savo?

Regis, toliau – jau tik Seimo padegimas.

Neduokite Pūkui pistoleto. Slėpkite nuo Šakalienės ir kitų valstiečių degtukus, o tai dar padegs kada Seimą. Kad įrodytų savo tiesą apie blogą, Naisių vasaroms kenkiančią žiniasklaidą, Lietuvai kenkiančią demokratiją ir asmens laisves. Padegs kaip kiti į mesijų vaidmenį įsijautę puspročiai kažkada padegė Reichstagą.

Per daug užlenkta? Nebūkite tokie tikri. Ypač VAD. Visus aštrius daiktus dėl visa ko suslėpkite. Ir laikykitės ten tame Seime.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.