aA
Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui.
Sekmadienio Evangelija. Vanduo – troškuliui numalšinti
© Shutterstock

Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.)

Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)

Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 4, 5–14)

Jėzus atėjo numalšinti mūsų Dievo artumos troškulio, bendrystės troškulio, prasmės troškulio.
br. Ramūnas Mizgiris, OFM

Jėzus buvo nuvargęs ir atsisėdo prie šulinio. Tai vienintelė visose keturiose Evangelijose vieta, kurioje pasakyta, kad Jėzus pavargęs. Jis sėdi vienas, mokiniai nuėjo nupirkti maisto.

Galbūt Jėzus yra pavargęs ne tik nuo ilgo ėjimo kaitinant Artimųjų Rytų saulei, bet ir nuo savo mokinių, vis nesuprantančių jo ir besiginčijančių tarpusavyje.

Jėzaus nuovargis, jo tikrojo žmogiškumo ženklas, gali būti suprantamas kaip būsimos kančios pranašystė, kai jis atbaigs mūsų išganymo darbą.

Juk šis susitikimas su samariete iškelia Kristaus „troškulį“, kuris baigiasi šauksmu ant kryžiaus: „Trokštu!” (Jn 19, 28).

Nes, kaip sako šv. Augustinas († 430), „jis troško šios moters tikėjimo“, kaip trokšta ir visų mūsų tikėjimo.

Jėzus atėjo numalšinti mūsų Dievo artumos troškulio, bendrystės troškulio, prasmės troškulio.

Jis taip pat apreiškia, kad gerdami iš Dievo meilės ir gailestingumo šaltinių, mes patys tapsime meilės ir gailestingumo šaltiniais.

Tačiau dieviškos Meilės visagalybė visada gerbia žmogaus laisvę: beldžiasi į jo širdį ir kantriai laukia atsakymo (Apr 3, 20).

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.