Mūsų, rašytojų, toks darbas, kad tenka daug keliauti: kol kiti patogiai išsidrėbę maigo klaviatūrą prie didelio stalo biuruose, mes esame priversti, kaip XXI amžiaus vergai, susilenkę nepatogiai tapšnoti planšetes ant gultų prie baseino, purkštis kremą nuo įdegio, kamuotis lėtu internetu ir kitaip atiduoti duoklę literatūros mūzoms. Patys pasirinkome tokią dalią, bet dabar ne apie tai.
„Kad nebūtų aplink lietuvių.“ Žinau, kaip klaikiai pretenzingai, arogantiškai ir pasipūtusiai skamba toks prašymas. „Nieko tokio“, dažnas kandžiai atsakys man: „Jie tavęs irgi nenori matyti”, ir, galimai, bus teisus.
Ar aš paprašiau ko nors skandalingo? Kas taip gali prašyti? Kokiu šikniumi reikia būti, kad turėtum tokių pageidavimų?
Būsite nustebę. Didesnė dalis lietuvių prašo to paties. Net jei jų pačių veidai nėra pažįstami iš žurnalų ir portalų, ir jų neklausinėja bet kurioje pasaulio vietoje: „Na, tai keliom žąsim čia maistą įvertinot?” (bandžiau įsivaizduoti, ar garsių plastikos chirurgų irgi klausinėja atpažinę: „Na, tai kaip vertinate čia vietinius papus?“, paskui prisiminiau, kad jų šito klausinėja ne tik per atostogas, bet ir per tolimų giminaičių susiėjimus, ir kai kurios giminaitės net prašo pačiupinėti: „Daktare, kaip sakot,
čia gerai pripūtė – nes man kaip tai kairysis truputį smunka?“).
Daugelis lietuvių (britų mokslininkai nustatė, kad apie 60 proc.) nenori būti svetur su kitais lietuviais. Šia prasme jie yra labai tolerantiški, nes 100 proc. rusų nenori būti su kitais rusais užsienyje (išskyrus tuos atvejus, kai atvyksta su tankais ir šarvuočiais, tuomet jie nenori būti su vietiniais). Rusų kelionių agentūros siūlo tautiečių nebuvimą tame pačiame korpuse, viešbutyje, kurorte, pakrantėje, šalyje arba Žemės pusrutulyje kaip papildomą paslaugą.
Turo operatorius įvykdė pageidavimą kaip galėdamas: jau apgyvendintų asmenų, žinia, neiškraustė, tačiau pasirūpino, kad viešbutis, pagal galimybes, būtų maksimaliai nulietuvintas (kadangi vien iš Vilniaus tik į Tenerifės salą kas savaitę skrenda 400 lietuvių, tai neįmanoma tikėtis visiško lietuvių karantino; tačiau tą skaičių paminėkite visiems, kas jums sakys, kad labai blogai ir sunkiai gyvena ta Lietuvėlė). Dar po tiek pat, manau, kas savaitę atskrenda iš Londono, Dublino, Golvėjaus, Piterboro, Birmingemo, Fylikstou, Braitono, Belfasto, Edinburgo, Bergeno ir Kretingos.
Atskridę į Kanarus (šešios valandos – ne juokas, ypač kai Vilniaus oro uoste, išnuodiję normalius taksi vairuotojus ir išjungę liftą, jau įvedė ir spaudos draudimą, kaip Muravjovai–korikai, ir uždarė vienintelį spaudos kioską Šengeno zonoje) pasijutome be reikalo prašę apsaugoti nuo lietuvių. Drąsiai pripažįstu: nepakankamai gerai galvojau apie tautiečius. Kaltas. Atsiprašau.
Nežinau, gal, kol mes buvome žiemai išvykę į Kanadą ir JAV, Lietuvoje buvo kokia nors masinė švietimo ir ugdymo programa, arba gal į geriamą vandenį prilašino dimedrolio, citramono ir valerijonų lašų, bet, garbės žodis, lietuviai yra ne tokie, kaip apie juos pasakoja liaudies kūryba ir internetų padavimai.
Net nusileidus lėktuvui, žmonės plojo mažiau (bet vis dar ploja, reiškia, yra kur tobulėti – ir ne, netiesa, kad ploja ne tik ex-sovietikai, niekas daugiau to nedaro pasaulyje, plojimas lėktuve yra genetinis brokas, dviem chromosomomis per daug, ir jų abi sėdi delnuose, kiekviename po vieną, ir siunčia signalus į stuburo smegenis, ir keleivio delnai pradeda nevalingai daužytis; tos pačios chromosomos lemia, kad žmogus vadina Kalėdų senį „seneliu Šalčiu“).
Kur jie visi, tie legendiniai lietuviai?
1) iš pusryčių bufeto servetėlėse maistą kambariuosna nešantys;
2) ten, kur viskas įskaičiuota, bandantys „padaryt, kad apsimokėtų“, tai yra, po septyniolika kokteilių per dieną lupantys ir besikraunantys maistą ne į lėkštes, o į salotų padėklus, kad daugiau tilptų;
3) baseine kojas mirkantys ir paskui ten pat kojų nagus karpantys ir nebegyvos odos odeles plėšantys;
4) vokiečiams už akių „Hitler kaput” ir „ein, zwei, drei” skanduojantys – tai jų kerštas už tai, kad vokiečiai pirmieji pasideda rankšluosčius ant geriausių gultų;
5) rusiškas ekskursijas Ispanijoje visada besirenkantys ir autobuse, kai paklausia, iš kur jūs, išdidžiai rėkiantys: „Panevэvėžis, Prybaltyka!“;
6) kaskart prieš autobusui išvykstant garsiai skaldantys tą patį 50 metų senumo juoką: „kurių nėra, atsiliepkit!“;
7) muiliukus ir šampūnus, taip pat „Grand Hotel Mirador“ rašiklius iš viešbučio lauktuvių vežantys;
8) dviem savaitėms vienerius marškinėlius apsivelkantys (jie jau prieš kelionę būna subrandinti poros mėnesių prakaitavimo);
9) restorane klausinėjantys turkų padavėjo, ar jis turi cepelinų (čia toks juokas), ir paskui teatriškai besipiktinantys: „Tai jau nepasiruošę mūsų priimti čia tie turkmėnai“ (jie turkus vadina turkmėnais arba kebabais, nes taip juokingiau, o Italijoje kreipiasi į jaunas merginas „sinjorita”, nors čia ir ispaniškai, bet koks skirtumas, ispanai, italai, tie patys laukiniai pietūs);
10) į juodaodžius pirštais badantys: „Žiė, negras – o tai čia jie irgi veisiasi, ar čia kokosams nuo palmių rinkti juos laiko; ėhė, čiunga čianga“;
11) visus pimpalų formos suvenyrinius makaronus išperkantys, nes reik į darbą kažką ir sekretorei lauktuvių atvežt, ji tokia biškutį drovi, tegu mokosi;
12) pasakojantys, kaip viešbutyje anais metais visus aprėkė ir pastatė ant ausų, na tai ir lakstė tie ispanai išsigandę, žinos, kaip lietuvius apgaudinėti (jų niekas neapgavo, bet jie visada galvoja, kad čia visi čigonai ir žulikai; tačiau per savo gudrumą neišvengiamai visada nuvyksta į kilimų fabriką ir prekeivių apkvailinti parsiveža į Mažeikius bevertį skudurą, už kurį sumoka 300 eurų, tačiau pasikabina ant sienos ir visiems pasakoja, kad čia antikvarinis, iš sultono rūmų ir gal net iš haremo, ir tik todėl gavo nusipirkti, kad susidraugavo su pardavėju Mehmetu, kuris savo ruožtu jau turi 20 tūkstančių tokių kvailų draugų visame pasaulyje, ir visi jie turi parsivežę sultono kilimą)?
Kur yra visi tie lietuviai? Jų nebėra. Jie – jau tik prisiminimuose, kaip ir tie sovietiniai žmonės, seniau užsienio restoranuose per pirmąją kelionę išgerdavę skystį rankoms skalauti ir prie pasvirusio Pizos bokšto su viena atkišta ranka („štai aš jį parėmęs“) fotografavęsi.
Aš dairausi aplink ir matau civilizuotus ir romius tautiečius, su gerai išauklėtais vaikučiais, kurie atpažinę pasisveikina, prie stalo susitikę palinki skanaus ir ramiai būna sau, kaip tikri skandinavai, nes mes visi nejučia tokie tapome, tegu ir ne iš karto, tegu pamažu, bet tapome.
Kelionių laisvė ir negailestinga kritika sudrausmino ir sugėdino net ir bukiausius ir labiausiai sovietmetyje marinuotus ir sūdytus, Vakarų pasaulis palaipsniui nugludino ir unifikavo ir padarė mus tokius, kad greta tautiečių būti nei gėda, nei nesmagu, nei vargas.
Kitą kartą paprašysiu, kad mane Tailande, Malaizijoje, Maldyvuose, Seišeliuose ar Mauricijuje vežtų viešbutin, kur kuo daugiau lietuvių, ir džiaugsiuos jų gausa ir pirksiu jiems alaus. Tik, prašau, atpraskite iki to laiko ploti, lėktuvui nusileidus. Ačiū.
