– Neretai Lietuvoje galima išgirsti nuomonę, kad šiandien žmonės nebeskaito. Nepaisant to, Knygų mugė yra vienas populiariausių šalies kultūros renginių. Kaip tai paaiškintumėte?
– Jungtinėje Karalystė susidomėjimas knygų festivaliais yra didžiulis, tačiau visuomenės dalyvavimas Londono knygų mugėje yra šiek tiek kitoks nei Vilniuje. Per Londono mugę daugiau dėmesio skiriama knygų verslo plėtrai, leidyklų bendradarbiavimui skatinti. Vis dėlto skaitančių žmonių skaičius yra tiesiog milžiniškas ir tai paaiškina, kodėl knygų mugės tokios sėkmingos, juk žmonės mėgsta susitikti su rašytojais.
Knyga yra kur kas daugiau nei puslapiai ilgo teksto – ji mums suteikia ne tik informaciją, bet ir žadina smalsumą, jaudulį.
Matau labai ryškų skirtumą tarp Vilniaus ir Londono knygų mugių. Londono mugėje, kurioje orientuojamasi į leidėjų tarpusavio ryšių stiprinimą, skaitytojai neturi tokios galimybės susitikti su leidėjais, o čia kiekviena leidykla turi savo atskirą stendą, mugės svečiai gali tiesiogiai bendrauti ne tik su jais, bet ir su knygų autoriais, iliustratoriais ir kitais žmonėmis, prisidedančiais prie knygos atsiradimo.
– Šių metų knygų mugės šūkis – lietuviški ženklai pasaulyje. Kaip jūs apibūdintumėte ir ar esate pastebėjusi šių ženklų?
– Jungtinėje Karalystėje gyvena didžiulė ir mums ekonomiškai labai svarbi lietuvių bendruomenė. Deja, apie lietuvius, kaip ir apie kitas Didžiojoje Britanijoje gyvenančias tautines mažumas, mes, britai, žinome ne tiek, kiek turėtume. Dalis net nežinotų, kur ieškoti Lietuvos Europos politiniame žemėlapyje.
Dėl to nepaprastai džiaugiamės ateinančių metų Londono knygų mugės programa, kurioje daug dėmesio bus skiriama Baltijos šalims. Tai padės plėsti ir įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti visuomenės požiūrį apie Lietuvą, pristatyti jūsų kultūrą taip, kad ją būtų galima prisiminti.
Šioje knygų mugėje apie lietuviškus ženklus pasaulyje jau kalbėjausi su daugybe žmonių ir mes bandome suprasti, kokie jūsų bruožai yra saviti ir įsimintini pasauliniame kontekste. Į galvą šauna jūsų naujoji rašytojų karta, ypač stiprią poziciją literatūroje užėmusios jaunos moterys, kurių kūryba norisi dalytis.
Jūsų visuomenė išskirtinai multikultūriška, istorija – sudėtinga, vietomis sunki ir net tragiška, jos eiga ir lemia šalies išskirtinumą. Tam įtakos turi ir etapas, kada dėl politinio režimo negalėjote laisvai gyventi ir reikštis kūryboje. Tai ypatingi dalykai, apie kuriuos žmonės, gyvenantis Jungtinėje Karalystėje, žino labai nedaug. Tokios knygų mugės yra puiki galimybė spalvinti ir platesnei auditorijai pristatyti Lietuvos paveikslą.
– Su kokiais lietuviškumo ženklais jums teko susidurti asmeniškai? Gal turite mėgstamų lietuvių rašytojų?
– Šiuo metu skaitau Giedros Radvilavičiūtės esė. Man šios rašytojos tekstai labai patinka, tikriausiai dėl to, kad esame panašaus amžiaus ir skaitydama jos tekstus galiu daug kur atpažinti save ir epizodus iš savo gyvenimo. Tokio esė žanro, kokiu rašo G. Radvilavičiūtė, Jungtinėje Karalystėje neturime. Mūsų eseistika skirta daugiausiai politikos ar socialiniams reiškiniams aptarti. Tačiau jūsų eseistika – tai labai asmeniškas memuarų, individualios patirties, grožinės literatūros ir netgi magiškojo realizmo mišinys. Netikėta rašymo forma, kuria mėgaujuosi ir viliuosi perskaityti dar daugiau. Bet tos lietuvių autorių literatūros, kuri yra išversta į kitas užsienio kalbas šiuo metu, tikrai nepakanka. Norisi kur kas daugiau.
– Kaip jums atrodo, ar noras pasiekti kuo didesnes auditorijas ir sulaukti pasaulinio pripažinimo gali byloti apie Lietuvos rašytojų per kuklų ir menką savęs vertinimą?
– Šiandien kuriantis žmogus susiduria su labai įdomiu iššūkiu – ar pakanka būti tiesiog kūrybiškam? Kiek tokiam žmogui yra svarbūs išoriniai jo talento patvirtinimai: sutartys su leidyklomis, knygų vertimai? Dažniausiai vien gerai rašyti nepakanka. Teigiama visuomenės reakcija į atliktą darbą yra svarbi kiekvienam kūrėjui ir ši jėga verčia judėti pirmyn.
Lietuva savo nepriklausomybę atgavo visai neseniai, nemažą dalį šio laiko reikėjo skirti tam, kad apskirtai pradėtumėte rašyti tai, ką norite rašyti, taptumėte laisvi šalies viduje. Natūralu, kad noras pasiekti didesnes auditorijas vis auga ir tai sveikintina. Turbūt jokiam rašytojui nepakanka vien lietuviškos auditorijos. Šis siekis po truputį įgyvendinamas – netrukus vyksiančioje Leipcigo knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvauja kaip garbės viešnia, bus pristatytos net 26 į vokiečių kalbą išverstos lietuvių autorių knygos. Tai nuostabu. Nežinau, kiek angliškų knygų yra išversta į vokiečių kalbą, bet jeigu išgirsčiau, kad 26 – būčiau labai laiminga.
Aš palaikau Lietuvos rašytojų bendruomenę ir jų siekį būti išgirstiems pasaulyje. Žinoma, patekti į tarptautinę rinką yra gana sudėtinga ir tie barjerai yra visiems puikiai žinomi – rasti plyšelį sausakimšoje Anglijos knygų rinkoje yra nelengva užduotis, tačiau mes esame pasirengę padėti.
– Ką turėtų daryti lietuvis rašytojas, norėdamas, kad jo knyga rastų savo vietą brito namų bibliotekoje? Kokiais laipteliais reikėtų lipti?
– Anglijos knygų rinka labai įdomi, tačiau visiškai perpildyta – kasmet išleidžiama tūkstančiai naujų knygų. Britų leidėjai kasmet patiria tikrą vietinių rašytojų puolimą ir kartais atrodo, kad verstinė literatūra čia gali sukelti tik nereikalingą sumaištį. Tai nėra pasiteisinimas, tačiau paaiškina, kodėl užsienio šalių literatūrai taip sunku patekti į rinką.
Vertimai yra brangesni, atima daugiau laiko, negana to, tik labai nedaug britų, gali kalbėti ar skaityti lietuviškai. Redaguoti knygą, kurios nesi perskaitęs originalo kalba ir stengtis ją parduoti yra labai rizikinga. Juk turi kliautis ne savo, o kitų nuomone apie tam tikrą kūrinį.
Dauguma redaktorių kalba prancūziškai, vokiškai ar ispaniškai, vertimai iš šių kalbų yra vertingi, tačiau svarbu atkreipti leidyboje dirbančių žmonių dėmesį ir į kitas kalbas. Manau, kad tikrai geri redaktoriai tai puikiai supranta.
Nepaisant visko, Jungtinėje Karalystėje auditorija, besidominti verstine literatūra, yra tikrai nemaža. Naujausiais duomenimis, Anglijos knygų rinkoje 3,5 proc. priklauso verstinei literatūrai. Tai gali pasirodyti labai nedaug lyginant su jūsų rinka, kur verstinių knygų yra daugiau nei pusė. Tačiau turint omeny knygų pasiūlą Anglijoje, šis procentas ne toks jau mažas.
O parduodama tokių knygų dar daugiau – 2015 m. iš visų parduotų knygų 7 proc. sudarė verstinė literatūra. Taigi šansų yra. Britų skaitytojai knygose ieško dviejų dalykų: universalumo, tokio, kokį aš pati radau G. Radvilavičiūtės eseistikoje, kai galiu tapatintis su pasakotoja ir atpažinti save. Na, o antras dalykas – tai naujų ir nepažįstamų patirčių skonis. Nebūtina didelė egzotika, tačiau potyris, kad atsidūrei kito žmogaus pasaulyje, yra labai įdomus.
Manau, kad šioje knygų mugėje susirinkę leidėjai, skaitytojai ir rašytojai kaip tik to ir ieško – kūrinio, kuriame susipintų šie du dėmenys. Lietuvių autorių galimybės gerokai išaugo kartu su nauja rašytojų karta, kuri jau yra patyrusi gyvenimo ir čia, ir svetur.
– Ko palinkėtumėte lietuvių autoriams, siekiantiems rasti savo vietą tarptautinėje knygų rinkoje?
– Nepraraskite ambicijų ir noro pasiekti didesnę auditoriją. Laikykitės lietuviškumo, tačiau žvelkite ir plačiau. Nieko bloga, jeigu norite rašyti lietuvių auditorijai, tačiau sėkmingas kūrinys čia nebūtinai garantuos sėkmę tarptautiniuose vandenyse. Galvokite apie universalius dalykus. Padėkite statyti tiltus, kuriais žengdami britų skaitytojai galės geriau susipažinti su jūsų šalimi.
