aA
Vidurio Lietuvos rajonuose kurą pardavinėję sukčiai suklupo Ariogaloje, pensininko kieme. Su įžvalgiu vyru jie bandė susitarti gražiuoju – siūlė kompensacijas. Tačiau ariogališkis pasirodė kietas riešutėlis.
Pensininkas Mečys Tamašauskas
© Alio Raseiniai, Vytaliaus Judicko nuotr.

„Jie juk apgaudinėja visą Lietuvą. Negalima to leisti“, – sakė Mečys Tamašauskas.

Buvo per vėlu

Istorija, kuri netrukus virto plataus masto kriminaliniu tyrimu, prasidėjo dar 2012 metais Ariogaloje. Parko gatvėje esančiame nuosavame name gyvenantis 86 metų M. Tamašauskas prieš kiekvieną šildymo sezoną nusipirkdavo keletą tonų durpių briketų.

„Visada pirkdavau Tytuvėnuose. Tačiau 2012 metais šiame miestelyje veikianti bendrovė įgyvendino kažkokius techninius atnaujinimus ir durpių kurui neturėjo. Teko ieškotis kitur. Vieną dieną žmona pasakė mačiusi, kad į kaimynės kiemą krovininis automobilis atvežė kelis didmaišius durpių briketų. Ir ji nusprendė užsakyti 8 didmaišius. Atvežti durpių briketai atrodė labai kokybiški, tiesiog puikūs“, – apie kriminalinės istorijos pradžią savaitraščiui „Alio, Raseiniai“ pasakojo M. Tamašauskas.

Už gerą produkciją ariogališkis tada net pagyrė briketus atvežusį Giedrių Lukšą, kuris dabar yra teisiamas baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo. Didmaišiai su briketais buvo iškrauti Tamašauskų namo kieme ir laiko turintys pensininkai neskubėdami juos ėmė nešioti į kuro sandėlį.

„Kai sunešėme visas durpes, man pasidarė labai keista. Žinau sandėlio talpą ir buvau įsitikinęs, kad sunešus visus briketus vietos beveik neliks. Tačiau erdvės dar buvo įtartinai daug. Kad galėčiau patikrinti kilusius įtarimus, reikėjo briketus pasverti. Bet tada vėl būtų reikėję visą krovinį kelis kartus perkilnoti. Tais metais viskas taip ir liko tik įtarimai“, – sakė M.Tamašauskas.

Elgėsi apdairiau

Kitais metais toje pačioje bendrovėje (dažniausiai ji minima kaip „Šiaulių kuras“) Tamašauskai užsisakė 10 didmaišių durpių briketų.

„Kai juos atvežė, viską užklojau polietileno plėvele ir kurį laiką palikau kieme. Atsivežiau svarstykles, pasikviečiau liudininkų ir pradėjau sverti. Durpes atvežę žmonės sakė, kad viename didmaišyje yra 850 kilogramų. Pasvėrus visą krovinį paaiškėjo, kad vieno didmaišio svorio vidurkis – tik 617 kilogramų. Tuojau paskambinau į kurą atvežusią bendrovę ir paprašiau patikslinti, kiek sveria vienas didmaišis. Sako – per 900 kilogramų. Klausiu, ar tik­rai. Tikrai. Sakau, atvažiuokite patikrinti. Paaiškino, kad negali atvažiuoti. Paklausiau, su kuo kalbu. Jie pasakė – o koks jums skirtumas, atstokite ir netrukdykite. Tokia kalba man pasirodė keista ir įtartina“, – pasakojo M. Tamašauskas.

Jis vėl pradėjo skambinti kuro tiekėjams. Atkakliam ariogališkiui prisiskambinti pavyko tik po trijų dienų.

„Buvo penktadienis, sandėlininkas sako: pirmadienį viską išsiaiškinsiu ir paskambinsiu. Bet nepaskambino nei pirmadienį, nei vėliau. Tada vėl ėmiau atkakliai skambinti. Po kelių dienų pavyko. Atsiliepęs žmogus pasakė, kad atveš papildomai durpių“, – prisiminė ariogališkis.

Pasiūlė nemokamo kuro

Toks pasiūlymas visiškai nesumažino M. Tamašausko atkaklumo. Jis atsakė, kad papildomų durpių nereikia.

„Antrais metais atvežtų durpių kokybė buvo visiškai ne ta. Kai svėriau, skaičiavau, koks kiekis sveikų briketų, pažeistų ir vadinamųjų smulkmenų. Tie kiekiai visiškai neatitiko tiekėjų nurodytų skaičių. Po kurio laiko pas mane atvažiavo G. Lukšas. Prisistatė kažkokiu Rakausku ar Ragausku. Aš tada jo tikros pavardės nežinojau“, – atkreipė dėmesį Ariogalos gyventojas.

M. Tamašauskas pasikvietė kaimynę, kuri stebėjo, kaip buvo sveriami briketai ir užfiksuotas daug mažesnis kiekis, nei jų turėjo būti atvežta.

„G. Lukšas gūžčiojo – kaip čia gali būti. Sakau, nežinau, štai visi didmaišiai stovi lauke, galime dar kartą pasverti. Sako, nesversime, mes jumis pasitikime. Išeidamas pridūrė supratęs, kad blogos durpės, aš, sako, atvešiu jums labai gerų durpių. Sakau, ačiū, aš pinigus jau sumokėjau, daugiau neturiu. Sako, mokėti nereikės. O kas mokės už nemokamą kurą? Ar kiti už mane mokės? Ne, šito nebus. Ir aš nesutikau paimti nemokamo kuro“, – paaiškino į kompromisus nusprendęs nesileisti ariogališkis.

Pareikalavo pinigų

Prie Tamašauskų namo kurą atvežusi bendrovė skelbėsi, kad vieną toną parduoda už 290 litų (84 eurai).

„Paskaičiavau, kad aš permokėjau 750 litų (217 eurų) ir pareikalavau grąžinti man tokią sumą. G. Lukšas pasakė, kad tuojau sugrįš, ir išvažiavo. Laukėme iki 12 nakties, bet veltui“, – tęsė savo pasakojimą pensininkas.

G. Lukšui nepasirodžius, ariogališkis atsivertė jį nuvylusios kuro bendrovės tinklalapį ir nustebo pamatęs skelbimus, kad didmaišis durpių sveria toną, o krovinys į namus atvežamas nemokamai.

Neprisiskambinęs G. Lukšui, bandė skambinti telefono numeriu, rastu pagal firmos pavadinimą, tačiau tai nedavė rezultatų.

„Kreipiausi į tuometinį „Teo“ ir man paaiškino, kad tas telefono numeris kažkada buvo registruotas Kaune, Islandijos plente esančiame daugiabutyje, bet jau senokai išjungtas. Dar sužinojau, kad kurą pristačiusi bendrovė oficialiai neveikia nuo 1999 metų. Bet kvitai buvo dalijami tos bendrovės vardu. Tiesa, tuose kvituose nebuvo net elementarios informacijos. Vienas kurą atvežęs vyras juokingai paaiškino, atseit tokių kvitų reikalauja Mokesčių inspekcija“, – ironiškai šyptelėjo M. Tamašauskas.

Suma padidėjo

Vis dėlto po kurio laiko ariogališkiui pavyko susiskambinti kitu telefono numeriu ir paklausti, ką jie galvoja daryti?

„Gerai, sako, atvažiuosiu penktadienį ir dėl visko susitarsime. Atvažiavo ir iš karto man padavė pinigus – 750 litų (217 eurų). Sakau, neimu. Kodėl? Sakau, pasižiūrėkite, kas apie tą kurą rašoma internete. Turi būti tona. O ne, kaip man anksčiau aiškino, 850 kilogramų. Už vieną didmaišį jūs man skolingi 107 litus (31 eurą), todėl bendra suma – 1 070 litų (310 eurų). Jis išėmė 1 070 litų (310 eurų) ir padėjo ant stalo. Sakau, o kaip už 2012 metus. Ne, sako. Na, sakau, tada pažiūrėsime“, – nelengvą pokalbį su klastingais tiekėjais prisiminė ariogališkis.

Pasak M. Tamašausko, jis ėmęs galvoti, kur rasti siūlo galą, su kuriuo įtarimų keliančią bendrovę būtų galima išvilkti į dienos šviesą – viešumos teismui.

„Paskambinau į Mokesčių inspekciją. Iš pradžių gavau aptakų, nekonkretų raštą. Pasakiau, kad reikia konkretaus tyrimo ir jo rezultatų“, – pabrėžė pensininkas.

Į prašymą buvo atsižvelgta. Netrukus M. Tamašauskas gavo Mokesčių inspekcijos laišką. Šiaulių apskrities mokesčių inspekcijos Operatyvios kontrolės skyrius nustatė, kad ariogališkio pateikti duomenys pasitvirtino, padėkojo jam ir informavo, kad toliau tirti perduota teisėsaugai.

Susitiko teisme

Praėjusį ketvirtadienį Šiaulių apylinkės teisme vyko posėdis. Kaltinamųjų suole sėdėjo Gied­rius Lukšas, Juozas Lukšas ir Loreta Lukšienė.

M. Tamašauskas visą istoriją apie bendravimą su kuro pardavėjais dar kartą papasakojo teisėjo, prokurorės, advokatų ir kaltinamųjų akivaizdoje.

Kaltinamojo advokatė ariogališkį bandė išmušti iš pusiausvyros, paklaususi, kodėl jis apskritai pirko kurą, jei pardavėjai jam davė reikalavimų neatitinkančius kvitus.

M. Tamašauskas pareikalavo nenukrypti nuo nagrinėjamos temos ir neužmiršti esmės.

„Aš nesileisiu mulkinamas. Šios aferos sumanytojai, galima sakyti, apgaudinėjo visą Lietuvą. Tai privalo būti reikliai įvertinta“, – rėžė Ariogalos gyventojas.

Kuriozas su direktoriumi

Vykusiame teismo pasėdyje apie kuru prekiavusios bendrovės galimas machinacijas pasakojo kai kurie joje neoficialiai dirbę kuro išvežiotojai.

Vienas jaunas vyras prisipažino buvęs įdarbintas fiktyviu direktoriumi. Tvirtino nežinojęs, kas yra fiktyvus. Gal kažkas panašaus kaip generalinis? Liudytojas sakė, kad prieš pat teismo posėdį jam paskambino G. Lukšas ir grasino.

G. Lukšas atrėžė, kad iš liudytojo yra sulaukęs šlykštaus turinio žinutės ir pridūrė, neva liudytojas apvaginėjęs bendrovę.

„Negaudavau atlyginimo, ilgai gyvenau be pajamų, labai pablogėjo sveikata. Dalį pinigų už parduotą kurą pasiimdavau, kad galėčiau pragyventi. Daug kas taip darydavo“, – pasakojo kurą apgaulingai pardavinėjančiai kompanijai talkinęs vyras.