Tačiau žvilgterėjus praeitin ir paskaičius „Litexpo“ generalinio direktoriaus Mindaugo Rutkausko ankstesnius pasisakymus bei antraštes apie nelemtąją aikštelę, noras juoktis praeina.
2014 metai – „Buvo baisu lipti iš automobilio“.
„Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas teigė suprantantis situaciją, kaltę vertė netikėtam atšilimui ir žadėjo išasfaltuoti aikštelę per artimiausius metus.
2015 metai – „Iki knygų mugės žmonės vėl brenda per purvą“.
„Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas aiškino, kad per anksti atšilo, žadėjo aikšteles išasfaltuoti per artimiausius metus.
2016 metai – „Mugės lankytojai pakraupę – aikštelė virto purvo baseinu“.
„Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas guodėsi, kad žiema nežiemiška ir pernelyg šilta. Tačiau direktorius teigė, kad asfaltuoti aikštelių neketina, nes tai pernelyg brangu ir neatsipirktų.
2017 metai – „Mugės lankytojus vėl pasitinka purvo vonios“.
„Litexpo“ generalinis direktorius Mindaugas Rutkauskas patikino, kad žvyro aikštelės jo netenkina ir pažadėjo, kad jau kitą mėnesį bus skelbiamas aikštelių asfaltavimo konkursas.
Kitaip tariant, nesukit galvos man su savo aikštele. Nenustebčiau, kad ir 2019 metų vasarį „Litexpo“ vadovą užkluptų atšilimas, bet rangovas jau būtų pasirinktas. 2022 metais asfaltavimas būtų nutrauktas dėl rangovo korupcijos, o 2026 metais nebeliktų finansavimo.
Sakysit, smulkmena – perkelkim Knygų mugę į vėlyvą pavasarį arba į kokią „Žalgirio“ ar „Siemens“ areną ir problema išspręsta.
Purvinų batų problema gal ir būtų išspręsta, bet vidinės pliurzės – toli gražu ne. Juk „Litexpo“ ne UAB ir ne viešoji įstaiga. „Litexpo“ yra valstybės valdoma įmonė, kurios paskirtis turbūt ne tik uždirbti pelną, bet ir nedaryti gėdos savo šeimininkui. Šiuo atveju – valstybei.
Kad gėda prieš užsienio svečius, čia smulkmena, jau įpratom, bet juk gėda prieš savus – valstybė skelbia ambicijas statyti Lietuvoje „Tesla“ gigafabriką, bet nesugeba išsiasfaltuoti pagrindinio šalies renginių ir parodų centro parkingo. Jeigu „Teslos“ gigafabriko inžinieriams irgi reikės maumoti per pliurzę, gerai nebus. Nebent vairuotojams-bandytojams visai tiktų toks testų poligonas.
Telkšanti pliurzė šalia „Litexpo“ nestebina, pliurzė yra ir viduje. 2013 metais socialdemokratinė vyriausybė iš esmės pakeitė „Litexpo“ valdybą ir sustatė partinius žmones – Kęstutį Virbicką bei buvusį ūkio ir susisiekimo ministrą socialdemokratą Petrą Čėsną, kuris ir šiuo metu eina valdybos pirmininko pareigas. Vėliau valdyboje atsirado ir advokatas, įtakingos socialdemokratės ir šiuo metu Seimo narės Rasos Budbergytės vyras Rolandas Galvėnas.
Įdomus ir nuo 1987 iki 2011 metų (24 metus!) „Litexpo“ vadovavusio Aloyzo Tarvydo vaidmuo. 2011 metais išlydėtas į užtarnautą poilsį, pasikeitus valdybai jis tapo laikinuoju vadovu, o dabar, jeigu tikėti „Litexpo“ ataskaita, eina generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas, gaudamas 2610 eurų atlyginimą. Beje, pačiame „Litexpo“ puslapyje apie tokią pareigybę net neužsimenama.
Štai tokia pliurzelė. Socialdemokratams amžius tikrai ne kliūtis užimti vadovaujančias pareigas strategiškai svarbiose valstybės įmonėse. Beje, įdomu tai, kad oficialiame valstybės įmonių sąraše ponas Čėsna įvardijamas kaip nepriklausomas valdybos narys.
Ir valstybės valdomose įmonėse tokios politinės pliurzės sočiai. Prieš dvi savaites rašiau apie visišką chaosą ir nepotizmą valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kurio direktorius ir valdybos pirmininkas – geležiniai socialdemokratai Arvydas Domanskis ir Alvydas Vadeika. Ramus gyvenimas ten jau baigėsi, mūsų amatininkus pradėjo kratyti. Ne šiurpas. STT.
Tik įkliuvęs į skandalą dėl vairavimo išgėrus iš „Registrų centro“ valdybos pasitraukė kitas socialdemokratas ir be penkių minučių Teisingumo ministras Julius Pagojus. Vos prieš savaitę apie pasitraukimą paskelbė ir skandalais aplipęs, 20 metų „Registrų centrui“ vadovaujantis Kęstutis Sabaliauskas.
Ilgus metus „Lietuvos geležinkelių“ valdyboje darbavosi odiozinis socialdemokratas, buvęs sovietinio komjaunimo vadas Alfonsas Macaitis, o jai vadovavo Darbo partijos atstovas ir buvęs susisiekimo viceministras Saulius Girdauskas. Tiesa, pernai gruodį jie buvo pakeisti, tačiau Saulius Girdauskas vis dar yra Vidaus vandenų kelių direkcijos ir „Smiltynės perkėlos“ valdybų narys. Beje, 2015 metais „Smiltynės perkėla“ darė įdomius finansinius viražus skolindama 500 000 eurų bankrutuojančiai „Lietuvos jūrų laivininkystei“. Pasak šaltinių, gavusi tiesioginį Susisiekimo ministerijos nurodymą. Laivininkystė paskendo su visu puse milijono.
Net penkių valstybės įmonių valdybose atrandame Darbo partijos atstovą, buvusį žemės ūkio viceministrą ir du mėnesius Seime Vytautą Gapšį pakeitusį Saulių Jakimavičių, kuris labiausiai pasižymėjo tuo, kad feisbuke rašė, jog kaip valdybos narys buvo vienoje iš veislininkystės įmonių, stebėjo, kaip buliams nusmauko ir tai jam buvo visai įdomu. Beje, Saulius Jakimavičius keliose bendrovių valdybose pakeitė į juodąjį prezidentės sąrašą pakliuvusią buvusią žemės ūkio viceministrę Živilę Pinskuvienę.
Žemės ūkio ministerijai priklausančios įmonės, vadovaujant Virginijai Baltraitienei, apskritai buvo tapusios darbiečių ir jų bendražygių antraisiais namais. Štai ir dabar – net šešių tokių valstybės įmonių valdyboje galime rasti buvusį ministerijos patarėją Jurijų Kornijenko. Pasikeitus valdžiai ponas Kornijenko greitai adaptavosi – sklandžiai tapo Nacionalinės žemės tarnybos generalinio direktoriaus Danieliaus Kuprio pavaduotoju. Beje, pats Danielius Kuprys NŽT vadovu tapo pernai birželį, anksčiau net dvylika metų dirbęs kur – taip, „Lietuvos geležinkeliuose“. Juokinga, kad ponas Kuprys NŽT vadovu tapo paaiškėjus pirmosios nugalėtojos šeimyniniams ryšiams su žemės ūkio ministre.
Na, o pats Danielius Kuprys, žinoma, priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai.
Grįžtant prie pono Kornijenko, įdomus faktas laisvalaikiui – Jurijaus Kornijenko žmona dirba toje pačioje Žemės ūkio ministerijoje, mama – Nacionalinės žemės tarnybos Širvintų skyriuje, o brolis – Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriuje. Tiesa, jo paties prašymu, Jurijus Kornijenko yra nušalintas nuo sprendimų susijusių su šiais dviem darbuotojais.
Beje, beveik visoms šioms valstybės įmonėms ir Nacionalinei žemės tarnybai Valstybės kontrolė ne kartą turėjo pastabų dėl veiklos skaidrumo ir neefektyvumo.
Net VIENUOLIKOS valstybės įmonių valdyboje sukasi dar vienas buvęs ministrės Baltraitienės patarėjas, žinoma, irgi Darbo partijos narys Artūras Milašauskas.
Dviejų valstybės įmonių valdyboje – „Turto banko“ ir „Visagino energijos“ randame ir tvarkietį, buvusį ūkio viceministrą Gediminą Onaitį. Keturių bendrovių valdyboje buvęs susisiekimo viceministras Arijandas Šliūpas. Beje, jis kontroliuoja valstybės įmonę „Lietuvos oro uostai“, kuriai priklauso Kauno oro uostas, kuriam iki tapdamas viceministru vadovavo ponas Šliūpas. VTEK interesų pažeidimo čia neįžvelgė.
Ir neabejotinai aš dar praleidau ir nepastebėjau kitų valdybų narių ryšių su partijomis ir politikais. Apie urėdijas ir jų kimsynus – apskritai atskira tema.
Štai jums ir pliurzė. Ir ne tik moralinė, bet ir finansinė. Prižiūrimų draugų, partiečių ir artimųjų valstybės įmonių kapitalo grąža per pastaruosius 12 mėnesių buvo 4,9 proc. ir nuo ES vidurkio atsilieka daugiau kaip 2 kartus, o nuo šalių lyderių apie keturis kartus.
Dėl neefektyvaus valdymo, dėl partiečių ir bičiulių šiltose vietose mes visi prarandame šimtus milijonų eurų.
Įmonės per pusmetį uždirbo 137 milijonus eurų grynojo pelno, bet daugiau kaip pusę to pelno valstybei sugeneravo „Lietuvos energijos“ įmonių grupė, kuriai, koks netikėtumas, vadovauja ne partinis bonza, o vienas moderniausių Lietuvos vadybininkų ir Lundo universiteto technologijos mokslų daktaras Dalius Misiūnas.
Ką daryti?
Naujoji valdžia ir premjeras Saulius Skvernelis žada valstybės įmonių pertvarką, žada vakarietišką vadybą. Norisi tikėti, bet pagundų bus daug. Juk Ramūnas Karbauskis irgi žadėjo, kad Seimo narių padėjėjais kitų partiečių žmonos ir dukros nebus, o va paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra kompetentingesnių specialistų nei partijos bičiulių antrosios pusės.
Man įstrigo vienas pasiūlymas, kuris galbūt ir kiek utopiškas, tačiau tai įgyvendinus būtų galima vienu smūgiu sutraukyti šitą partinių tranų voratinklį.
Lietuva pasamdo puikią reputaciją turinčią aukščiausio lygio tarptautinę kompaniją ir visų valstybės įmonių vadovų ir valdybų pirmininkų atranka vyksta tik per ją. Jokių pažinčių. Jokio nepotizmo. Jokių 72 metų partiečių žilais plaukais ir gudriomis akimis.
Tik profesionalumo ir tinkamumo šiam darbui kriterijai. Ir plius prezidentės siūlymas riboti kadencijos trukmę, kad išnyktų amžinieji vadovai. Sakote, nebus norinčių, jei bus tokia griežta atranka? Baikit, nemanau – šešių septynių tūkstančių eurų alga ir galimybė padirbėti valstybės labui nėra pati blogiausia kombinacija.
Bet jeigu viską reikės daryti taip skaidriai ir vakarietiškai, kam tada eiti į valdžią, ar ne?
Haiku
Pliurzėn įbridęs
Nematai purve nieko
Tik draugą jauti
