Nutuokė apie laukiamą šturmą
Dar savo autobiografinėje knygoje „Pasirinkimas“ E. Bičkauskas buvo užsiminęs, kad iš patikimų šaltinių iš anksto žinojo apie planuojamas SSRS karines akcijas prieš Lietuvos nepriklausomybę. DELFI buvęs Lietuvos atstovas prie SSRS, o vėliau ir Rusijoje, patvirtino, kad smurto proveržis nebuvo netikėtas.
Sausio 13-osios išvakarėse teko dalyvauti SSRS federacijos tarybos posėdyje.
Vien tai buvo neįtikėtinai įžūlu Lietuvos nepriklausomybės nepripažįstančioje Maskvoje, kur Vytauto Landsbergio laišką ir Kovo 11-osios nepriklausomybės akto kopiją atvežusį E. Bičkauską, tuomet SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatą, pasitikęs M. Gorbačiovas tarsi šaipydamasis ironiškai paklausė: „gal pas mane būsi Lietuvos pasiuntiniu?“
Anot E. Bičkausko, 1991-ųjų sausį atmosfera kaito dienomis ir jis jau laukė, kada bus sprogimas. Įtampa pirmiausiai Lietuvoje, kur dramatiškai atsistatydino kainas pakėlusi Kazimieros Prunskienės vyriausybė.
Anot E. Bičkausko, tarp AT pirmininko Vytauto Landsbergio ir K. Prunskienės tvyrojo nesantaikos kibirkštys.
Bet tikrieji kruvinų sausio įvykių kaltininkai vis dėlto sėdėjo Maskvoje.
Jis tikino, kad kaip ir V. Landsbergis, sausio 13-ąją bandė telefonu pasikalbėti su SSRS vadovu M. Gorbačiovu, tačiau atsakymas buvo panašus – prezidentas arba miega, arba ilsisi, pakviesti prie telefono esą negalima.
Iš lietuvių tokio ryžto nesitikėjo
Signataras pabrėžė, kad jau po šturmo Vilniuje jam pavyko prisiskambinti vienam sąmokslininkų lyderiui Mykolui Burokevičiui. Pastarasis jau skelbė apie „darbo liaudies pergalę ir tarybų valdžios sugrąžinimą“. Tačiau nepaklusnumą M. Burokevičiui parodė ir prie AT pastato Vilniuje toliau budėjusi, nors ir aptirpusi, žmonių minia, bet ir E. Bičkauskas.
„Paskambinau M. Burokevičiui, prisistačiau, paklausiau: „ką jūs, gal pamiršote, gal reikia dar vien objektą Maskvoje užimti?“. Jis numetė ragelį“. Aš žaviuosi mūsų ambasados darbuotojais, jų drąsa, mes viską puikiai supratome, kas laukia“, – prisiminė E. Bičkauskas, kuriam taip ir nepavyko prisiskambinti M. Gorbačiovui. Tačiau vien pastarąjį, anot signataro, kaltinti būtų neteisinga.
„Nesiryžčiau tvirtinti, kad M. Gorbačiovas pasisakė ir siūlė naudoti jėgą. Tai buvo sudėtingi procesai ir valstybėje turi egzistuoti būtinasis reikalingumas – kai kur darai mažesnį blogį tam, kad išvengti didesnio blogio. Nemanau, kad M. Gorbačiovas davė nurodymą šaudyti žmones, bet nebylų leidimą – „na pabandykite, gal išsigąs?“, taip.
O mes neišsigandome. Esu beveik tikras, kad tų įvykių organizatoriai tikėjo, jog mes iš baimės išsilakstysime. Galbūt net kas tikėjo, kad kažkas susirinks ir nuvers V. Landsbergio valdžią. Tas žmonių ryžtas jiems buvo netikėtas“, – pabrėžė E. Bičkauskas.
Jis prisiminė, jog sausio 13-osios naktį jau galiausiai užmigęs su žmona šalia turėjo pasidėjęs ir pistoletą.
Na ir kas, jei nepalaikys? Tegu visas pasaulis žino, kad mes ginsime savo laisvę, savo žemę. Ar Donaldas Trumpas tam pritars, mums ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes patys pasiryžę – iškovojome laisvę ir jos neatiduosime“, – pasakojo signataras.
Dienos, kai rusai palaikė lietuvius
Vis dėlto jis pabrėžė, kad dėkoti reikėtų ne tik laisvės gynėjams, Lietuvoje budėjusiems prie strateginių objektų, bet ir rusams Maskvoje. Jau ankstyvą sausio 13-osios rytą, kai Vilniuje prie televizijos bokšto bei radijo ir televizijos pastato šeimininkavo sovietų kariškiai, E. Bičkauską nustebino vaizdas pro langą.
Pamačiau varganai apsirengusią moterį su mažu 5-6 metų amžiaus berniuku. Buvo šlapdriba, ta moteris laikė plakatą „Lietuva, atleisk man“. Man tiesiog įstrigo į širdį“, – prisiminė buvęs Lietuvos atstovas Maskvoje.
Jo teigimu, panašių paramos lietuviams išraiškų Maskvoje buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, sykį atėjo reportažą apie žuvusio tėvo lavono ieškantį vaiką pamačiusi rusė, nusiėmė auksinį žiedą ir paprašė atiduoti tam berniukui. Garsi disidentė ir žmogaus teisių gynėja Galina Starovoitova pati piešė Lietuvą palaikančius plakatus.
Už tokią drąsą D. Kiseliovui ir T. Mitkovai buvo įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai – Sausio 13-osios atminimo medaliai. 2014 metais iš D. Kiseliovo šis apdovanojimas buvo atimtas, o V. Mitkova atsisakė pati.
„Galbūt tai nebuvo solidus veiksmas iš mūsų pusės, čia, tikriausiai, diskusijų objektas, ar taip reikėjo daryti“, – apie Lietuvos sprendimą atimti medalį iš pačią absurdiškiausią Kremliaus propagandą skleidžiančio D. Kiseliovo komentavo E. Bičkauskas.
Anot E. Bičkausko, įvairias protesto akcijos rusai koordinavo ir iš Lietuvos atstovybės, kurią savo ruožtu rusai saugojo nuo komunistų planuotų mitingų, palaikančių Kremliaus surengtą perversmą Lietuvoje.
Svarbiausias SSRS griūties veiksnys
Karine agresija Maskva neįbaugino nei lietuvių Vilniuje ir kituose miestuose, nei E. Bičkausko, kuris tikino, jog po sausio 13-osios atlaikius žurnalistų bei rėmėjų antplūdį, jis nutarė aplankyti Norvegijos ambasadą. Ir ne bet kaip, o pabrėžtinai, kaip diplomatas.
Galiausiai, pasak signataro, Lietuvos žmonių pasiryžimas stabdyti tankus ne tik apgynė mūsų laisvę. Tai esą buvo netgi tam tikra milžiniška paskata tolimesniems Sovietų Sąjungos procesams.
Jo nuomone, jau po nepavykusio 1991 metų rugpjūčio pučo į Maskvą grįžęs M. Gorbačiovas tarsi grįžo į visai kitą valstybę. Jos sostinėje vyko milžiniškas mitingas, kokio nebuvo nuo protesto prieš Kremliaus veiksmus sausio mėnesį.
„Susitikome nugalėtojų mitinge po pučo Maniežo aikštėje. Mitingo metu kalbėjo nedaug žmonių, tarp jų – Borisas Jelcinas, aš ir JAV ambasadorius. Pastarasis įsiprašė kalbėt, o mane, kaip Lietuvos atstovą, įprašė, nors nesu kalbėtojas. Bet aš kalbėjau, tai rodo maskviečių požiūrį.
Šiandien tai aktualu ir gal kas pasipiktins, bet pučo Maskvoje metu žuvo trys žmonės – aš perdaviau žemę nuo Sausio 13-osios aukų kapų. Suprantate, mes kovojome už tą pačią laisvę, tad dabar dalis žemės yra ant tų pačių žuvusių Maskvoje“, – sakė E. Bičkauskas.
Jis priminė, kad nevertėtų pernelyg sureikšminti B. Jelcino vaidmens.
E. Bičkauskas patvirtino, kad sykį Lietuvos atstovybėje su gausia delegacija lankęsis B. Jelcinas patvirtino savo, kaip išgerti nevengiančio žmogaus, reputaciją.
„Buvo vakaras, ambasadoje nebuvo ko užvalgyti, o be „Palangos“ ir „Dainavos“ trauktinių turėjau tik kelis sumuštinius. Vis dėlto lietuviški gėrimai turėjo pasisiekimą ir be užkandos“, – prisiminė E. Bičkauskas, pridūręs, kad po B. Jelcino vizito ambasadoje nebeliko ir konjako atsargų.
Tvyro abipusis nepasitikėjimas
Tai, kad 1991-ųjų metų Lietuvą itin stipriai palaikiusi Rusija, ypač jos žmonės, pasuko visiškai priešingu keliu, anot signataro, yra atskira ir plati tema.
Vis dėlto, E. Bičkausko nuomone, prie to prisidėjo ir abipusis nepasitikėjimas, kurio viena išraiškų – Lietuvos sprendimas stoti į NATO.
„Aš pritariu NATO, bet ji buvo sukurta kovai su Sovietų Sąjunga, o mes paprašėme stoti į NATO 1994 metais – gerokai anksčiau iki Vladimiro Putino Rusijos.
Kai Lietuvą 1991 metų rugsėjį jau pripažino Jungtinės Tautos, priėmime ambasadoje M. Gorbačiovo komandos smegenų centru laikytas Aleksandras Jakovlevas pasakė pranašišką palinkėjimą tiek Lietuvai, tiek Rusijai: „nepadarykime taip, kad praeities nuoskaudas nusineštume į naujas valstybes“. Vėlgi, neieškau kaltų, bet, deja, nusinešėme“, – apgailestavo E. Bičkauskas.
Tiesa, jis pats pripažino, Rusijos agresiją prieš Gruziją bei Ukrainą, nuo kurios atplėštas Krymas, jokiu būdu nepateisinama. Be to, dar pirmajame interviu rusų laikraščiams, paklaustas apie tarpvalstybinių santykių perspektyvas, tuometinis Lietuvos atstovas sakė, jog lietuviai į Rusiją dar ilgai žiūrės su dideliu nepasitikėjimu.
„Gal reikės kartos, kad pasikeistų, duok Dieve, kad neprireiktų konflikto“, – sakė E. Bičkauskas, priminęs, kad bendraujant su Rusija pamirštas dar vienas svarbus veiksnys: valstybių psichologija. Esą neįvertinus kai kurių momentų ir tokias valstybes kaip Rusija vadinant antrarūšėmis, gali sulaukti bumerango.
