Pastaraisiais metais atsiradusios istorinės monografijos apie sovietinį terorą pokario metais ir prievartinę mobilizaciją į Raudonąją armiją skatina iš naujo pažvelgti į Antrojo pasaulinio karo tikrovę Lietuvoje. Tenka pripažinti, kad Sovietų Sąjunga po pergalės neketino atkurti nacistinės Vokietijos okupuotų valstybių nepriklausomybės, todėl sovietizacija buvo pateikiama kaip dėsningas tobulesnės santvarkos pripažinimas, o vykdytas represijas ir terorą paslėpdavo kalbos apie visaliaudinę kovą prieš fašistinius grobikus. Rimanto Zizo monografija „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.” atskleidžia akivaizdų ideologinių dogmų apie ginkluotą kovą su nacistinės Vokietijos kariuomene Lietuvoje atotrūkį nuo istorinės tikrovės.
„Ko verkė pušys...“
1977 metais pasirodęs Lietuvos televizijos filmas „Ko verkė pušys...“ be priekaištų atitinka sovietinės propagandos kanonus. Jame galime pamatyti visus svarbiausius ideologinius akcentus: žiaurų okupacinį režimą, girtuokliaujančius lietuvių policininkus ir visko bijančią inteligentiją, sotaus gyvenimo pasiilgusius išdavikus, kryptingą komunistų partijos vadovavimą, siekiant sutelkti žmones visaliaudinei kovai prieš okupantus, brolišką baltarusių partizanų pagalbą, Lietuvos kaimo žmonių ištikimybę sovietų valdžiai, sovietinių partizanų didvyriškumą ir jų pergalingą kovą. Filme skambantys dainos „Kovon draugai“ priedainio žodžiai: „Pirmyn! / Kaip maldą / kalba lūpos / brangiausią vardą Lietuvos.“, – sukelia patriotinius jausmus.
Žavi įtaigiai parinkti filmo epizodai: lietuviškas kaimas, kurio keliu žengia partizanai, einantys kovoti už Lietuvą, kurios vardą kartoja kaip maldą, miške nuo vokiečių kariuomenės besislapstantys žmonės yra vaišinami partizaniška koše, o lemiamam žygiui susirinkusios gausios partizanų pajėgos džiūgauja pamačiusios sovietinius bombonešius. „Ko verkė pušys…” siunčia aiškią žinią, jog vieninteliai Lietuvos okupantai buvo vokiečiai. Prieš juos kovojo sovietiniai partizanai, o visi kiti, neprisidėję prie kovos, buvo vokiečių pakalikai. Dėl šios priežasties, sovietinių partizanų veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais yra aktuali ir nepelnytai pamiršta.
Lietuvos nepriklausomybė
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas po Antrojo pasaulinio karo tapo takoskyra tarp sovietinio ir nesovietinio politinio elito. Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovas Antanas Sniečkus, kuris sovietiniam pogrindžiui saugiai vadovavo iš Maskvos, neįsivaizdavo Lietuvos ne SSRS sudėtyje, todėl raudonųjų partizanų veiklos plėtra turėjo politinę reikšmę. LKP vadovas bijojo, kad dėl vokiečių nesėkmių karo frontuose lietuviai nepaskelbtų nepriklausomybės. Šias baimes patvirtindavo operatyviniai sovietinių partizanų pranešimai apie tai, kad žmonės laukia „amerikoniškos nepriklausomybės“ ir ruošiasi antisovietiniam pasipriešinimui. Sovietiniam pogrindžiui pasinaudoti antivokiškomis Lietuvos gyventojų nuotaikomis dėl suintensyvėjusių represijų trukdė bolševikinio teroro baimė ir paprastų žmonių pastebėjimai, jog „vokietis labiau žiūri teisybės“. Dėl to nereikia stebėtis, jog sovietinė vadovybė matė Lietuvoje vien viešpataujančius „banditus“, „ginkluotus fašistus“ ar „gaujas, kurios pradėjo veikti karo pradžioje“. Paprasti Lietuvos žmonės Birželio sukilimo dalyvius vadino partizanais, o sovietinius partizanus – „desantininkais“ arba „banditais“. Tai dar kartą patvirtina raudonųjų partizanų atotrūkį nuo lietuviškos tikrovės.
SSRS interesai
A. Sniečkaus siekis organizuoti visaliaudinį pasipriešinimą vokiečių okupacijai turėjo ne tik politinį, bet ir karinį motyvą. Per Lietuvą ėjo svarbūs Vokietiją su jos Rytų frontu jungiantys geležinkeliai ir kiti susisiekimo keliai, ryšių linijos. Tačiau įgyvendinti numatytus siekius trukdė nepalankios aplinkybės. Karo pradžioje sovietiniam pogrindžiui vadovavo NKVD, siuntusi į Lietuvą diversines grupes, kurios turėjo ne tik vykdyti sabotažą, bet ir naikinti Birželio sukilimo dalyvius. Dėl to, kad diversines grupes sudarė NKVD darbuotojai, kurie nemokėjo lietuvių kalbos ir 1940–1941 m. vykdė komunistinius nusikaltimus, labai nukentėjo sovietinio pogrindžio įvaizdis Lietuvoje. Antisovietinės, lietuvių radikalų organizuotos keršto, apsivalymo ar atsiskaitymo akcijos, per kurias buvo nužudyti 1064 komunistai, taip pat trukdė organizuoti sovietinį pogrindį. Dėl to nemažai sovietinių pareigūnų sutiko bendradarbiauti su vokiečių okupacine administracija, o pabuvoję vokiečių užimtose Rusijos teritorijose ir pamatę varganą kolūkiečių gyvenimą tapo antisovietiniais agitatoriais.
1942 m. A. Sniečkaus iniciatyva Maskvoje įkurtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas iliustravo akivaizdų atotrūkį tarp politinių ambicijų ir tikrovės. Trūko lietuviškų kadrų ne tik kuriamai 160-ąjai šaulių divizijai, bet ir į Lietuvą siunčiamos raudonųjų partizanų grupėms. Ilgą laiką Lietuvą buvo sunku pasiekti net lėktuvais, todėl sovietinių partizanų grupės turėjo šimtus kilometrų pėsčiomis keliauti Baltarusijos teritorija, o įsiskverbti į Lietuvą buvo sunku dėl sąžiningai rytinę Lietuvos sieną saugojusių lietuvių policijos batalionų. Taigi, nenuostabu, kad raudoniesiems Lietuvos partizanams buvo vadovaujama iš Naručio ir Kazėnų miškų, esančių Baltarusijos teritorijoje. Tik po daugelio bandymų pavyko įsitvirtinti pietryčių Lietuvoje esančioje Rūdninkų girioje.
Situacijos sudėtingumą atspindi ir tai, kad sovietiniam pogrindžiui vadovavo du tarpusavyje konkuruojantys vadovai – Genrikas Zimanas, veikiantis Rūdninkų girioje, ir Motiejus Šumauskas, veikiantis Naručio miškuose. Raudonieji partizanai buvo geriau apginkluoti nei lietuvių policininkai ir savisauga, tačiau vokiečiai, pasinaudodami lietuvių pagalba, sėkmingai stabdė jų veiklos plėtrą iki Raudonosios armijos atėjimo ir dėl to diversijų bei teroro akcijų poveikis buvo minimalus. Šios aplinkybės neleido įsitvirtinti sovietiniams kovotojams Žemaitijoje ir Suvalkijoje – tai patvirtina R. Zizo knygoje „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.“ išsakomą mintį, kad raudonųjų partizanų veikla buvo organizuojama iš išorės, o ne iš vidaus, ir atstovavo SSRS interesus.
Raudonieji partizanai
Iš Maskvos nuolat skambėjo A. Sniečkaus raginimai plėsti sovietinį pogrindį, tačiau, įvertinus Lietuvos visuomenės antisovietines nuotaikas, galimybės tam buvo ribotos. Sovietų Sąjunga puikiai aprūpino sovietinius partizanus Lietuvoje ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, karo specialistais ir sovietine propaganda, tačiau žmonių patraukti į savo pusę jai nepavyko. Sovietinių partizanų gretose kovėsi represijų išvengę sovietiniai aktyvistai ir komunistai, sovietiniai karo belaisviai, holokausto akcijų išvengę žydai, rusų tautybės Lietuvos gyventojai. Karo belaisviai buvo karta, išaugusi ir subrendusi komunistinės ideologijos sąlygomis, kurioje nebuvo tolerancijos, pagarbos privačiai nuosavybei, žmogaus teisėms. Jie siekė išpirkti kaltę „socialistinei tėvynei“, nes pateko į nelaisvę. Dėl to raudonieji partizanai prieš vietos gyventojus imdavosi nepagrįsto smurto: žudydavo ir prievartaudavo, atiminėdavo laikrodžius, papuošalus ir gyvulius.
Rytų ir pietryčių Lietuvos gyventojai kentėjo nuo baltarusių partizanų įsiveržimų, kurie buvo itin žiaurūs. Minėti faktai leidžia suprasti, kodėl raudonųjų partizanų kovą vėlesniais sovietmečio metais buvo siekiama sulietuvinti. Sovietiniai partizanai už organizuotų diversijų ir teroro aktų pasekmes vietos gyventojams nejautė atsakomybės ir negynė nuo vokiečių atsakomųjų represinių akcijų. Filme „Ko verkė pušys...“ pagrindinių herojų aptariamas Lūšnėnų kaimo sudeginimas yra vienas iš nedaugelio epizodų, kuris neprieštarauja istorinei tikrovei.
Ginkluota vietinė savisauga
Raudoniesiems partizanams reikėjo maisto produktų. Jų karinės veiklos aktyvėjimas pradėjo slėgti gyventojus. Būtinybė ginti savo turtą ir įpareigojimas pranešti okupacinei administracijai apie apylinkėse pasirodžiusius sovietinius partizanus rytų ir pietryčių Lietuvos gyventojus skatino burtis į savisaugos būrius. Pradžioje kaimuose atsirado „naktinės sargybos“, kurių metu nustatytas vyrų, ginkluotų lazdomis, skaičius privalėjo pastebėti įtartinų asmenų judėjimą ir pranešti apie „banditų“ artėjimą. Kadangi „naktinės sargybos“ pradėjo neatitikti besikeičiančios tikrovės, 1943 m. paskelbiamos „Vietinių savisaugos būrių taisyklės“, kurių tikslas ginklu ginti gyventojų gyvybę ir turtą bei kovoti „su bolševikinio elemento banditizmu“. Įdomu tai, kad savisauga kūrėsi masiškai ir žmonės ginklus įsigydavo už savo lėšas turguose ar iš vokiečių kareivių.
Antisovietinio pasipriešinimo pradžia
Apie Lietuvos visuomenės pasiryžimą kovoti Antrojo pasaulinio karo metais byloja Bielkų lietuvių policijos bataliono vado mintys, išsakytos laiške raudoniesiems partizanams: „Jeigu mes kada ir eitumėme, tai tik ne sovietų ir ne Tarybų Lietuvos ginti, o tik ginti savo tėvų ir brolių žemės, laisvos Lietuvos ir mušime visus: bolševikus–komunistus ir vokiečių okupantus, ir neleisim nei vienam savo šventos Lietuvos žemės mindžioti, kol mes gyvi būsim“. Tai prieštaravo raudonųjų partizanų tikslams. Savo bendražygių veiklą labai tiksliai apibūdino sovietinio pogrindžio vadovas G. Zimanas: „[...] daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo, girtuokliavo ir žudė... jie bijo mūsų ir dažnai laiko vokiečius savo globėjais ir gynėjais. Savisauga turi kol kas nemažą pasisekimą, aplinkui ginkluojasi vis nauji ir nauji kaimai.“
Raudonieji partizanai tikėjosi, kad masinis teroras ir sodybų deginimas sustabdys ginkluotos savisaugos plitimą, todėl vokiška maniera taikė kolektyvinės atsakomybės principą. Grasinimai išpjauti visus lietuvius ir sudeginti jų sodybas tapo 1943–1944 metų kasdienybe. Galima didžiuotis paprastais Lietuvos kaimo žmonėmis, kurie sugebėdavo pasipriešinti geriau ginkluotiems sovietiniams partizanams, tačiau verta nepamiršti ir skaudžių faktų. 1944 m. sausio 29 d. raudonųjų partizanų užpuolimo metu Kaniūkų kaime, esančio šalia Rūdninkų girios, buvo nužudyti 36 žmonės, tarp jų moterys ir vaikai.
Perskaitęs R. Zizo knygą „Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941–1944 m.“ supratau, kad filmo „Ko verkė pušys...“ herojai tarpusavyje turėtų kalbėtis rusiškai ir tik kai kuriuose epizoduose skambėtų lietuvių kalba. Šiandien labai daug diskutuojame apie pokario partizanų kovą ir jų padarytus nusikaltimus, tačiau nepelnytai ignoruojame raudonųjų partizanų temą, tarsi bandytume išsaugoti iliuziją apie „taikią“ resovietizaciją.
