Autoriaus teigimu, yra galimybė, kad Naujaisiais metais Europos Sąjungoje (ES) įvyks šis bei tas gero. Tačiau, kalbant apie politiką, Europai veikiausiai teks dar dvylika mėnesių galynėtis su įvairiomis krizėmis ir nuosmukiais, grėsmėmis ir negandomis. 2015-ieji politikos požiūriu jau buvo labai prasti, bet 2016-ieji – išvis tragiški. Tad nestokokime optimizmo ir vilkimės, kad 2017-aisiais bus geriau. Kaip vienas ES Komisijos narys rėžė prieš pat Kalėdas, kas mūsų iki šiol „neišjungė“, tas mus sustiprino. Pamatysite, jis teisus. Na, jis turi būti teisus.
Gera žinia Europai
Juk galų gale – dar ne viskas prarasta. 2017-aisiais ES planuoja pereiti prie standartizuotų mobiliųjų telefonų kroviklių! Vyks Europos futbolo čempionatas – kitąmet Nyderlanduose dėl taurės varžysis moterys! Spalio mėnesį duris atvers naujas Berlyno oro uostas! Na, greičiausiai. Gerai, galbūt. Pavasarį Hamburgo Elbės filharmonija pakvies į pirmuosius savo koncertus ir pagaliau Europoje atsiras nauja kultūros šventovė! Nepaisant skolos krizės Graikijoje ir bankų krizės Italijoje, 2017-aisiais euro zonos ekonomika augs, o infliacijos lygis ir toliau išliks žemas!
Europos Centrinis Bankas (ECB) stengsis paspartinti ekonomikos atsigavimą, bet tik labai lėtą, toliau vykdydamas žemų palūkanų politiką. Bet juk tai geriau negu nieko. Ir Frankfurtas mus domins ne tik dėl to, kad jame įsikūrusi ECB būstinė, bet ir dėl to, kad šis miestas kitąmet taps Europos žaliąja sostine. Žmonės galės daugiau sužinoti apie atsinaujinančiąją energiją, darnią statybą bei klimatui nekenksmingas judrumo formas. Tai juk taip pat labai svarbu.
Deja, ko gero viskas. Teigiamų dalykų sąrašas išbaigtas, belieka kalbėti apie neigiamus. Praėjusiais metais Europą stekenusios krizės tęsis ir 2017-aisiais: islamiškasis terorizmas, „Brexit“, populizmas, vis stiprėjantis pyktis ES atžvilgiu. ES Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude`as Junckeris visa tai yra pavadinęs „daugialype krize“ (angl. polycrisis).
Tačiau, kaip teigia Berndas Riegertas, niekas neleis šiai graudulingai nuotaikai išsisklaidyti taip visiškai paprastai ir lengvai. Štai kitąmet laukia neprognozuojamojo JAV prezidento inauguracija. Dar smalsu, ar tikrai kraštutinės dešinės kandidatė Marine Le Pen Prancūzijos prezidento rinkimuose liks tik antra. Įdomu ir tai, kaip po rudenį vyksiančių rinkimų reikalai susiklostys svarbiausioje ES valstybėje narėje Vokietijoje. Ar tuos reikalus ir toliau tvarkys Angelos Merkel rankos, tik jau nusilpusios, ar kokios kitos?
Knieti sužinoti ir kokie pokyčiai laukia Europos visuomenės, atsidūrusios nuolatinės teroristinių išpuolių grėsmės akivaizdoje. Ar dėl to ji taps priešiškesnė atvykėliams, islamui, kitokių pažiūrų žmonėms? Ar ji taps atvira reformoms, ar pritars, kad policijos ir žvalgybos tarnyboms būtų skiriama daugiau lėšų, idant jos galėtų geriau užtikrinti Europos piliečių saugumą? Ar visuomenė pajėgs ištarti „sudie“ perdėtam teisėsaugos institucijų biurokratizmui, nacionaliniam egotizmui ir pertekliniams duomenų apsaugos reikalavimams?
Jubiliejiniai metai – ar ne priežastis švęsti?
2017-aisiais europiečiai turėtų švęsti – Europos Sąjungai sukanka šešiasdešimt. Tačiau gerai pašėlti gimtadienio vakarėlyje kovą Romoje vargu ar pavyks, nepaisant, kad Europos suvienijimo idėja – iki šiol – mums užtikrino taiką ir klestėjimą. Niekas daugiau nebenori nieko apie tai girdėti. ES kapanojimasis iš krizės bus lėtas, bet bus. Turi būti. Aplink tyko ir stebi visokie despotai ir antidemokratai: Erdoganas, Putinas, Orbanas, Trumpas, komentare rašo B. Riegertas.
Kažin, svarsto jis, ar 2017-ieji bus naujos pradžios metais. Veikiau tai bus palaukimo ir pamatymo metai. Trypčiojimo metai. O gal juos būtų galima paprasčiausiai praleisti? Arba bent padailinti kokiais nors pramanais, tik šįkart – teigiamais? Pavyzdžiui, „Europos Sąjunga sėkmingai išsprendžia migrantų problemą ir perpus sumažina nedarbą. Populistai pasiduoda“. Arba „N. Farage`as ir B. Johnsonas pričiupti vartoję dopingą – referendumo rezultatai skelbiami negaliojančiais!“. Deja, per gerai, kad būtų tiesa.
Ir nieko čia nepadarysi. Belieka užsimerkti, giliai įkvėpti ir, tikintis geriausio, nerti į politinę ašarų jūrą. Tiek jau to, praeis ir tie 2017-ieji. Užtat galima neabejoti, kad 2018-aisiais tai jau tikrai viskas bus geriau. Prisiminsime Pirmojo pasaulinio karo negandų baigtį. Nekantriai lauksime Rusijoje – dopingo rojuje – vyksiančio Pasaulio futbolo čempionato su amžinuoju V. Putinu priešaky, nes po eilinį kartą įtartinų rinkimų jis tikriausiai ir vėl bus naujai įžengęs į prezidento postą. Vis tiek kažkaip bus, nes nebūna taip, kad nebūtų niekaip.
