Portalas pabrėžia, kad visos toliau pateiktos avarijos priežastys laikytinos tik galimomis versijomis. Nė viena iš jų oficialiai nepatvirtinta. Kol nebus paskelbtos oficialios katastrofos priežasčių tyrimo išvados, nė viena iš pateiktų versijų neturi būti laikoma pagrįsta ir teisinga.
Trys versijos
Įvykus 92-iejų žmonių gyvybes nusinešusiai katastrofai, pirmiausia buvo suformuluotos kelios labiausiai tikėtinos nelaimės priežastys: ekipažo klaida, techninis lėktuvo gedimas ir teroro aktas.
Siūlome prisiminti kai kurias aplinkybes.
Virš Juodosios jūros sudužusio lėktuvo pilotai apibūdinami kaip patyrę savo srities profesionalai. Lėktuvą Tu-154B-2 valdė pirmos klasės lakūnas Romanas Volkovas.
„Rusijos gynybos ministerijai priklausantis kariniais ir transportavimo tikslais eksploatuojamas lėktuvas Tu-152 buvo valdomas patyrusio piloto Romano Volkovo. Tai primos klasės lakūnas. Iš viso skrydyje jis praleido daugiau nei tris tūkstančius valandų“, – buvo perduota TASS korespondentui.
Papulkininkis Aleksandras Petuchovas buvo sudužusiojo Tu-154B-2 šturmanu. 2011-ųjų metų balandį jis dalyvavo lėktuvo gelbėjimo operacijoje Čkalovske. Už nuopelnus jis, kaip ir kiti operacijos dalyviai, buvo apdovanotas Narsumo ordinu.
Šiaip ar taip, civilinės aviacijos pilotų teigimu, daugiau nei trijų tūkstančių skrydžio valandų stažas nėra pakankamas tokios klasės lėktuvą valdančiam pilotui.
Techninė Tu-154B-2 RA-85572 būklė buvo laikoma nepriekaištinga. 2014-ųjų metų gruodį buvo remontuotas jo bortas, o 2016-ųjų rugsėjį – atlikti planinės techninė priežiūros darbai. Bendras lėktuvo skrydžio valandų skaičius per 33 metus – 6 689 valandos.
Teroro akto versija iš pat pradžių nebuvo atmesta dėl pastaruoju metu padažnėjusių tokio pobūdžio išpuolių, taip pat dėl to, kad techniškai teroro aktas galėjo būti įgyvendintas.
Iki gruodžio 27-osios buvo iškelta dar viena versija: svarstoma, ar į lėktuvo variklius negalėjo patekti pašalinių objektų.
Kas galėjo nutikti?
Sprendžianti iš žiniasklaidoje skelbiamos informacijos, paskutinėmis iki katastrofos likusiomis sekundėmis ekipažas atkreipė dėmesį į netinkamą užsparnių veikimą. Lėktuvą Tu-154 pilotavę lakūnai pastebi, kad tragedija galėjo įvykti dėl netinkamo valdymo įtaisų panaudojimo, mat užsparnių valdymo svirtis yra visiškai netoli važiuoklės atjungimo svirties, todėl svirtis buvo galima paprasčiausiai supainioti, pavyzdžiui, iš nuovargio.
Puikiai žinoma, kad panašios klaidos įmanomos ir kartais padaromos (beje, pilotuojant ne tik Tu-154, bet ir kitų modelių lėktuvus). Toli gražu ne kiekviena klaida priveda prie katastrofos. Visgi sudėtingomis sąlygomis (juk pakilti ir nusileisti visada sunkiau nei tiesiog skirsti) jos gali būti pražūtingos.
Kalbant apie techninius gedimus galima daryti prielaidą apie problemas, susijusias su degalais ir varikliais bei kylančias, nustojus veikti prietaisams ir valdymo sistemoms.
Pirmoji versija buvo gana greitai atmesta, nes apie nekokybiškus degalus jau būtų pranešta. Mažai tikėtina, kad galėtų nustoti veikti iš karto visi trys Tu-154 varikliai, nebent lėktuvo kelyje pasitaikytų paukščių būrys. Šiaip ar taip, paskelbti iššifruoti kabinoje vykę pokalbiai tarp ekipažo narių leidžia manyti, kad pilotai grūmėsi su kita problema ir ji susijusi su netinkamai veikiančiais užsparniais.
Užsparnių veikimas tikrai galėjo sutrikti. Orlaivyje Tu-154 veikia automatinė užsparnių valdymo sistema, kurios paskirtis – sinchroninio sparnų mechanizmų veikimo užtikrinimas. Sugedus šiai sistemai lėktuvas gali tapti beveik nevaldomu, nes nesinchroniškai veikiant užsparniams orlaivis stipriai pakrypsta ir gali pradėti kristi.
Dar viena svarstyta versija buvo susijusi su netinkamu lėktuvo pakrovimu. Beje, buvo kalbama ne apie per sunkius krovinius, o apie netinkamą jų paskirstymą lėktuvo viduje. Tokio tipo katastrofos kartkartėmis nutinka. Pavyzdžiui, 1981 m. vasario 7 d. kariniame „Puškino“ aerodrome, netoli tuometinio Leningrado, sudužo lėktuvas Tu-104, kuriuo skrido kone visa Sovietų Sąjungos karinių jūrų pajėgų Ramiojo vandenyno laivyno vadovybė. Tada dėl netinkamai išdėstytų ir pritvirtintų krovinių bagažo saugykloje sutriko lėktuvo pusiausvyra ir jis pradėjo kristi. Vis dėlto paskutiniai pilotų žodžiai (jei manytume, kad jie iššifruoti teisingai) šią versiją, kaip galimą įvykusios katastrofos priežastį, paneigia.
Kodėl ne teroro aktas?
Teroro aktas, kaip viena iš galimų katastrofos priežasčių, buvo atmestas praėjus vos parai po katastrofos. Šią versiją paneigiančių įrodymų apstu. Spėjimas, susijęs su kokio nors diversanto dalyvavimu ir zenitinio raketų komplekso panaudojimu, atmetamas, kadangi lėktuvo nutupdymas Sočyje nebuvo planuotas.
Pasipildyti degalų orlaivis turėjo nusileisti Mozdoke, bet oro uostas šiame mieste buvo uždarytas dėl prastų oro sąlygų. Negali būti, kad į lėktuvą buvo įnešta bomba. Vargu ar įmanoma surengti tokią sudėtingą sprogdinimo operaciją: nustatydami laikmatį teroristai negalėjo žinoti, kad lėktuvas bus nutupdytas ne Mozdoke, o Sočyje. Jei taip pat negalėjo žinoti, kiek laiko lėktuvas stovės oro uoste.
Kad sprogimas buvo nustatytas, pavyzdžiui, per palydovinį telefoną, taip pat mažai tikėtina. Juk potencialūs teroristai negali būti tikri, kad prie sprogmenų primontuotas palydovinis telefonas, patekęs į lėktuvą, bus pasiekiamas palydoviniu ryšiu. Tą patį galima pasakyti ir apie sprogimo inicijavimą per kokį nors GPS sistemos signalus priimantį aparatą, pavyzdžiui, telefoną arba navigacijos įtaisą. Nėra jokių garantijų, kad į lainerio bagažo saugyklą patekusi nustatyta sistema suveiks tinkamai.
Pagaliau, teroro akto atveju lakūnų elgesys, apie kurį galima spręsti iš išplatintų iššifruotų pokalbių ištraukų, būtų kitoks.
Taigi, egzistuoja labai daug terorizmo versiją paneigiančių įrodymų.
