Žvelgiant į pastarųjų dešimtmečių sociologinius tyrimus, negalime sakyti, kad tokie rinkiminiai įvykiai kaip Trumpo pergalė ar „Brexit“ buvo visiškai netikėti. Žmonės Vakaruose vis menkiau dalyvauja partijų veikloje, mažiau pasitiki demokratijos institucijomis, taip pat ir Europos Sąjunga (ES). Atrodytų, akivaizdu, kad niša buvo.
Visgi iki šiol politikos moksluose vyravo interpretacija, kad žmonės tampa kritiškesniais, tačiau tai nereiškia, jog jie mažiau remia demokratiją kaip režimą: tiesiog keičiasi politinio dalyvavimo formos (plačiau žiūrėti Pippa Norris, Democratic Deficit: Critical Citizens Revisited, 2011). Nors kiek rečiau dalyvaujama rinkimuose ir balsuojama už tradicines partijas, tačiau dažniau protestuojama, pasirašomos peticijos, įsitraukiama į socialinių judėjimų veiklą.
Didėjant piliečių kritiškumui, bet kartu spartėjant globalizacijos procesams ir pagrindiniame Vakarų politiniame lauke įsivyraujant socialiniam liberalizmui, tikriausiai laiko klausimas buvo, kada tai sulauks atsako. Politologams gerai žinoma Ronaldo Ingleharto teorija (pagrįsta ne vienu kiekybiniu tyrimu), kad pokaryje gimę kartos yra daugiau (politiškai) liberalesnės, joms svarbesnė saviraiška. Pagal šį autorių ir kitą politologę Pippą Norris, dabartiniai procesai Vakaruose („Brexit“, Trumpo pergalė, kitų populistų kilimas) visų pirma yra reakcija į su šiomis kartomis siejamą vertybinę revoliuciją.
Remiantis jų naujausiu tyrimu (Norris ir Inglehart, Trump, Brexit, and the Rise of Populism: Economic Have-Nots and Cultural Backlash, 2016), už populistus, taip pat už britų pasitraukimą iš ES ir Trumpą daugiau linkę balsuoti mažiau išsilavinę, vyresni, religingesni žmonės, ypač baltieji vyrai. Tai Vakarų valstybių socialinės grupės, kurias dėl jų statuso ir privilegijų erozijos galima laikyti postmaterialistinės vertybių revoliucijos ir globalizacijos pralaimėtojais.
Šis, kaip autoriai jį įvardina, kontrarevoliucinis retro atsakas yra stiprinamas nepasitikėjimo nacionalinėmis ir tarptautinėmis politinėmis institucijomis, antiimigracinių ir autoritarinių nuostatų. O štai kalbant apie aiškinimą per ekonominį nepriteklių, Norris ir Inghlarto analizė randa mažiau įrodymų. Nors populistai gana populiarūs darbo klasėje, tačiau didžiausia parama jiems susitelkusi ties smulkiųjų amatininkų ir verslininkų grupe.
Reikėtų pastebėti, kad toks aiškinimas yra daugiau optimistinis. Jis reikštų, kad per pastaruosius dešimtmečius susiformavo nauja socialinė takoskyra, kuri atrado savo vietą partinėje sistemoje (politikos sociologijoje tai vadinama sunkiai išverčiamu terminu cleavage). Istoriškai žiūrint, tai gana įprasta Vakarų demokratijose, kurios yra įgudusios socialinius konfliktus paversti į demokratinę konkurenciją.
Be to, jeigu balso už populistus Vakaruose tikimybė auga sulig amžiumi (tai vienas pagrindinių Norris ir Ingleharto tyrimo rezultatų), šios takoskyros potencialas greitai pasieks (o gal ir pasiekė?) apogėjų. Taigi, pagal šią teoriją, jaunesniems rinkėjams pakeičiant vyresnes, daugiau tradicinių pažiūrų kartas, populistų parama tiesiog išsikvėps. Beje, apklausų, darytų po „Brexit“, amžiaus grupių pjūviai rodė: jaunesni žmonės stipriau palaikė pasilikimą ES, tačiau vyresnieji tiesiog aktyviau balsavo.
Tačiau yra ir kita, pesimizmo įnešanti teorija – ji kalba apie demokratijos Vakaruose dekonsolidaciją. Tai gal net ne teorija, kiek empirinis pastebėjimas su labai svarbiu klausimu: ar tikrai Europos ir JAV demokratijos yra stabilios? Ši problema (autoriaus žiniomis) pirmą kartą rimtai iškelta būtent šiais metais, „Journal of Democracy“ publikuotame Roberto Stefan Foa ir Yascha Mounk straipsnyje.
Jame teigiama: žmonių, kuriems svarbu gyventi demokratiškai valdomoje valstybėje, skaičius Vakaruose mažėja ir ši tendencija ryškiausia tarp jauniausių. Atsakant į klausimą „dešimties balų skalėje, kiek jums yra būtina gyventi demokratiškai valdomoje šalyje?“, variantus „9“ ir „10“ renkasi 85 procentai ketvirtajame XX a. dešimtmetyje gimusių amerikiečių, bet tik 43 proc. gimusių devintajame ir vėliau. Europos rodikliai yra atitinkamai 68 ir 59 procentai.
Tai paremia ir kiti rodikliai iš Pasaulio vertybių tyrimo apklausų. Tezei, kad didėja piliečių kritiškumas institucijoms, bet ne demokratijai, prieštarauja tokie skaičiai: 26 procentai jauniausių amerikiečių mano, kad demokratijoje nėra svarbu, jog lyderiai būtų renkami per laisvus rinkimus (palyginus, tik 10 procentų vyriausiųjų yra tokios nuomonės). Negana to, bendra parama stipriam lyderiui (kuris nekreiptų dėmesio į rinkimus ir parlamentą) JAV peržengė 30 procentų.
Žinoma, šiuos apibendrinimus reikia priimti su doze skepsio. Pirma, didžiausi paramos demokratijai rodiklių kritimai pastebimi vienoje valstybėje, būtent JAV: tai, beje, retrospektyviai labai gerai paaiškina ne tik Trumpo iškilimą, bet ir jo galutinį triumfą. Antra, Europoje skirtumai tarp kartų nėra drastiški, galbūt netgi paaiškinami natūraliai didesne jaunimo apatija politikai ir polinkiu į alternatyvias politinio dalyvavimo formas.
Visgi mažų mažiausiai neprotinga būtų užsimerkti ir vengti pradėti mokslinę diskusiją apie demokratijos būklę Vakarų pasaulyje. Kaip sako minėto (galbūt netgi kažkiek akademiškai provokuojančio) straipsnio autoriai, Sovietų sąjungos žlugimas buvo netikėtas daugeliui sovietologų ir apskritai socialinių mokslų atstovų, kadangi jos stabilumas buvo kaip ir akivaizdus. Kodėl tokia pati klaida negali būti padaryta, kalbant apie nuobodžias, konsoliduotas Vakarų demokratijas?
Čia prieiname prie pastarųjų teroristinių išpuolių Vakaruose, pradedant 2015 m. lapkričio atakomis Paryžiuje ir baigiant neseniai įvykusia tragedija Berlyne. Be to, kad jie yra tragiški savaime, šie įvykiai turi ir kitą efektą: tiesiogiai maitina radikalų (beje, dažnai finansiškai ar politiniais ryšiais susijusių su Kremliaus režimu) reitingus ir augina paklausą jiems.
Ir čia nebūtinai svarbu, ar rinkėjas vyresnis, ar jaunesnis, ar pralaimėjęs globalizacijoje, ar ne. Saugumas Abraomo Maslow sukurtoje žmogaus poreikių piramidėje eina iš karto po fiziologinių. Kalbant apie kultūrinę kontrarevoliuciją, verta klausti – jeigu ji įmanoma tarp vyresniųjų kartų (kurios kažkodėl prieš pora dešimtmečių už radikalus ir populistus taip dažnai nebalsavo, kaip dabar), kodėl grėsmės akivaizdoje neįmanomas vertybių reversas tarp jaunesniųjų vakariečių?
Tradicinės Vakarų partijos, nerasdamos efektyvių atsakymų į terorizmo keliamas problemas, pastaraisiais dešimtmečiais tampa vis daugiau bejėgės prieš populistus net tiek kultūrinės kontrarevoliucijos lauke, kur dar įmanoma konkuruoti (ir neišvengiamai keičiasi kartos), kiek dėl saugumo dalykų. 2017 metais rinkimai vyks Vokietijoje, kur Angelos Merkel pozicijos gerokai susvyravo, ir Prancūzijoje, kur naują bangą pagavo Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen.
Pagal „European Journal of Communication“ pateikiamą analizę (Daniel Stockemer ir Mauro Barisione, 2016), įrašai su temomis „imigracija, saugumas, ES, nacionalizmas“ yra dažniausiai mėgstami Nacionalinio fronto sekėjų feisbuke. Tai partija, kuri ne tik daugiau palaiko autoritarines nuostatas, tačiau ir linkusi palaikyti draugiškus santykius su Kremliumi. Ilgai laukti po Berlyno atakos nereikėjo – Marine Le Pen jau kitą dieną pakvietė Vašingtoną, Paryžių ir Maskvą formuoti aljansą.
Kodėl tai, kas aprašoma šiame straipsnyje, mums turėtų būti svarbu? Naivu tikėtis, kad sugriuvus demokratijai Vakaruose, ji išsilaikys pas mus. Jau nekalbant apie tai, kad su Kremliumi bičiuliautis mėgstančių radikalų įtakos augimas Europoje ir be juodžiausio scenarijaus turėtų kelti nerimą.
Dar 1838 m. Abraomas Linkolnas teigė, kad reali grėsmė JAV politinėms institucijoms gali kilti tik iš vidaus – kitaip tariant, jeigu kas ir atims amerikiečių laisves, tai bus jie patys.
Baigiantis netikėtais politiniais įvykiais ir tragiškais išpuoliais pažymėtiems 2016-iesiems, artėjant rinkimams Vokietijoje ir Prancūzijoje, savo esme ši mintis tampa aktualia visam Vakarų pasauliui. Teroristiniais išpuoliais jo teritorijos nebus užimtos. Tačiau negalima nuvertinti žmonių noro atiduoti savo laisvę už saugumą, net jei jį žada netikri politiniai pranašai.
