Parašus rinksiu ten, kur būna daugiausiai lietuvių: dėvėtų drabužių parduotuvėse, prie taromatų, taip pat eilėse prie akcijinių priekių (vienai partijai buvo „svarbiausia – žmogus“, bet pačiam žmogui tai „svarbiausia – nukainota“), na, o kiek stigs, man surinks pasamdyti keleivių kontrolės smogikai. Nuo tų žmonių ir jų autobusiukų dar niekas nepabėgo, ir jie gauna viską, ko jiems reikia. Jie po savęs palieka tik padarytus darbus. Su keleivių kontrole niekas nesiginčija. „Ponas prašau pasirašom už referendumą dėl herbo.“ „Aš nenoriu rašytis!”. “Ponas praeinam prašau į autobusiuką, tuoj viską išsiaiškinsim.“
Herbas turi atspindėti šalies vertybes, todėl, sakykim, Vytis jau nelabai tinka – žirgų Lietuvoje ne tiek jau daug, raitelių dar mažiau, o dar jis su šaltuoju ginklu rankoje, gali nepatikti politiškai korektiškoms tetoms, kurios ir taip jau kenčia dėl JAV prezidento rinkimų baigties. Be to, kodėl vyras, o ne moteris? Kas per viduramžių seksizmas?
Antra vertus, gal ir nieko: Vytis vejasi, mes irgi paprastai velkamės iš paskos, arba net nesivelkame, tiesiog sėdime ir žiūrime, kaip gyvena turtingesni. Ne veltui mėgstamiausios šalies TV laidos yra tos, kuriuose žiūrovui rodomos kiaunės, ištekėjusios už turtingų žmonių (dažniausiai – užsieniečių), ir pasakojančios, ką pamatė prabangiuose būstuose ir kaip vieną sykį nusipirko tris rankines, nes o kodėl ne. Kaip ir Lietuvos piliečiai, dėvintys kitų jau dėvėtus drabužius, taip ir tos laidos irgi užsiima antriniu vartojimu: pačios turtingų žmonių pašnekinti negali, nes niekas su jais nebendrauja, todėl į laidas ateina vėplos, kurios bent pas tuos turtingus į lovą įlipa (laidoje užkadrinis balsas sako: „pasijuto vienas kitam neabejingi“).
Gal kiek tiksliau mūsų poreikius atitiko Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos herbas – kviečių varpos ir ąžuolo šakos (labai kolūkietiška ir gražu), apvyniotos dovanų pakavimo raudona šilkine juosta („dovana – akcija – nemokamai“), su kylančia saule (Naisių vasara), užrašu dviem kalbomis apie tai, kad visų šalių proletarai turi vienytis (užrašai lietuviškai ir rusiškai, tai yra, valstybine kalba ir mėgstamiausia šalies užsienio kalba), na, dar kūjis ir pjautuvas (automobilių remontas ir plastinė chirurgija), pagaliau, raudona penkiakampė žvaigždutė viršuje (Betliejus, Kalėdų paslaptis ir tautinis nematerialusis paveldas). Tačiau nereikėtų gręžiotis į praeitį, todėl tą LTSR herbą palikim ramybėje.
Būdingiausias naujųjų laikų Lietuvos bruožas yra apsimetinėjimas ir dviveidiškumas, tačiau kaip jį parodžius herbe?
Pavyzdžiui, emigrantai: nenorėjo mokytis, įgūdžių neturi, gali tik vištas pešioti ar skusti silkes, bet pyksta ne ant savęs, o ant Lietuvos. Lėktuvo herbe nepiešime, pernelyg liūdna ironija būtų (savų oro linijų nebėra, nes ne elgetų reikalas turėti oro linijas, mus tegu geriau paskraidins kiti – lygiai taip pat lietuvis, nuvykęs į užsienį, visada gyvens ne viešbutyje, o pas gimines, nes tik ponai viešbučiuose gyvena). Todėl mūsų naująjame herbe bus mikriukas su priekaba ir tas didelis languotas plastikinio audeklo krepšys, kuriame iš Airijos vežioja pigų šlamštą, ir kuriuose paskui į Norvegiją vežioja mūsų mielą juodą duonutę.
Mikriukas bus didelės cisternos fone. Cisterna simbolizuos kontrabandinį dyzeliną. Lietuvis turi labai daug lūkesčių, ką jam turi užtikrinti valstybė, tačiau valstybei mokėti jis nesiruošia, o užvis labiausiai džiaugiasi ją apgavęs ir pirkęs kontrabandines prekes. Todėl dar mūsų herbe bus cigarečių pakelis be banderolės ir su baltarusišku užrašu. Aš visada maniau, kad pirkėją turi įžeisti tie šlykštūs atvaizdai su iškosėtais plaučiais ir rūkančiais kūdikiais, kuriuos tėvai muša peleninėmis, o paskui palaidoja. Ne – pirkėją įžeidžia, pasirodo, visai kiti dalykai. Papildomi dešimt centų akcizo, štai kur tikras įžeidimas. Todėl cigaretės būtinai turi būti mūsų herbe. Mes valgome pigiausią šlamštą, rengiamės labdarkėse, tai kodėl mes turėtume pirkti kokybiškus tabako gaminius? Būkime nuoseklūs.
Jeigu kas nors dar turi kokių nors abejonių apie tai, kas mes esame, aš jums turiu paruošęs pavyzdį, kuris mane nuliūdino šiandien iš pat ryto. Didžiausiame šalies verslo laikraštyje yra pranešimas apie naują viešbutį, kuris atsidarė sostinės Senamiestyje. Kur buvę, kur nebuvę, tinkalalapyje komentuoja skaitytojai. Vienas domisi, kokiam kliento tipui (pagal kainą) skirtas šis viešbutis.
Kitame komentare svetingumo ir turizmo analitikas, vardu Henrikas (nežinau, ar tikrai analitikas, ar šiaip savamokslis verslo genijus), įneša aiškumo: „€80 naktis, į labiau pasiturintį klientą orientuojasi. Interjeras gražus.“
Ir šitame atsakyme, didžiausiame šalies verslo leidinyje, kurį skaito verslo rykliai ir industrijos kapitonai, yra viskas, ką mums reikia žinoti apie Lietuvą. Tai šalis, kurioje aštuoniasdešimt eurų už kambarį viešbutyje pačiame miesto istoriniame centre, be nuolaidos, yra tokia kaina, kuri, vietinių įsivaizdavimu, yra mokama „labiau pasiturinčių klientų“.
Nebeturiu, ką sakyti – taip, Juozas Statkevičius yra teisus, nors ir arogantiškas, nors ir pasikėlęs, kai kalba apie Lietuvos vargo kultūrą. Taip, elgetų svajonės gali būti tik elgetiškos. Norisi tylėti, suimti galvą rankomis ir tiesiog siūbuoti, susimąsčius, už ką mums taip? Kodėl tie žmonės, kuriems 80 eurų už viešbučio kambarį yra dideli pinigai, turi ne tik būti kvaili ubagai, kodėl jie dar turi ir garsiai reikšti savo ubagiškas mintis, kodėl jie negali patylėti iki artimiausios Kaziuko mugės, kur galės tris dienas virkdyti armonikėles ir barškėti mediniais šaukštais? Man niekas neatsakys į šį klausimą, tačiau aš atsisėsiu ir pasiremsiu smakrą ranka, ir iš manęs liesis beribis sielvartas.
Būtent tokioje pozoje mes ir matome parimusį tradicinį lietuvišką rūpintojėlį, galvojantį, kam jam šiandien pagailėti pinigų – cigaretėms, dyzelinui ar drabužiams iš labdarkės.
Ir todėl rūpintojėlis irgi turi būti mūsų herbe.
