Keičiasi informacijos sklaidos greitis, formų aštrumas, visuomeninių reiškinių dinamika. Įvykis, klaida ar kokia šiaip „feisbukinė nesąmonė“ akimirksniu rezonuoja į topų viršūnes. Todėl klausimas, kur pasibaigia kritika ir prasideda patyčios, tampa vis aktualesnis. Nes patyčios yra piktžolė, kurią reikia nedelsiant rauti. Visa bėda – atskirti, nes šienauti viską – nėra išeitis. Neturint demokratinės piktžolių selekcijos tradicijos, galima prieiti prie netolerancijos kritikai, kitai (pagrįstai) nuomonei ar cenzūros. Tyli apatija – irgi blogis. Blogas tas krikščionis, kuris klysta, bet dar blogesnis – kuris nieko nedaro blogio akivaizdoje. Taigi: kaip atskirti patyčias nuo ne patyčių?
Veiksmas tampa patyčiomis ne dėl formos, o dėl tikslų. Mokytoja gali įvairiai pamokyti pavėlavusį mokinį – pasakyti pastabą, įraityti „p“, iškviesti atsakinėti, anksčiau net kampan statydavo. Adekvatus mokytojo tikslas yra mokinio nebevėlavimas, klasės drausmės palaikymas. Tai netinkamo veiksmo kritika, o ne patyčios. Tačiau jei kritikuojamas nosies ilgumas ar akinių dėvėjimo faktas – tai patyčios. Patyčiomis nesiekiama paversti žmogų geresnį, atkreipti dėmesį į elgesio broką ar kritikuoti nepakankamas pastangas. Patyčiomis siekiama pažeminti žmogų be pozityvios priežasties užuomazgų, todėl nagrinėdami (ne)patyčių atvejus turėtume vertinti ne formą, o pozityvios motyvacijos buvimo faktą.
Pavyzdžiui, kaip tu gali tylėt, jei ką tik susigaudžiusi, kuriai ministerijai vadovauja, ministrė išskrenda „ant kalakutų“ į Kazachstaną. Juk čia ji ne laiptais nubildėjo, susipainiojusi raudonos suknelės skvernuose. Ne, ji valingai susipainiojo interesuose. Tai jau ne patyčių, o apkaltos reikalai.
Arba kaip tu gali tylėt, jei aukščiausia šalies diktantų ministrė primygtinai ir pakartotinai siūlo rašyt nosinę ten, kur jos per amžius nebuvo. Negali tylėt ir tuomet, kai viešumon lenda „zadanijos“, auksinės šakutės ar tiesiog ketverių metų rezultatų skurdas. Politikų darbo broko įvardinimas, raginimas veikti efektyviau ar gaudymas supainiojus interesus yra ne vien opozicijos, bet žiniasklaidos ir apskritai visuomenės ne tik teisė, bet ir pareiga. Ginamasi ne argumentais, bet krokodilo ašaromis – „jūs tyčiojatės“. Bandoma slėptis po aukos aureole – juk aukas pas mus myli. Kartais netgi prevenciškai tyčiojamasi iš potencialių besityčiotojų. Pavyzdžiui, vienos vyriausybės vadovas visą „feisbukinį“ jaunimą mato krūmuose, atėjus dienai X. Toks, va, draugiškas patapšnojimas aktyviai visuomenės daliai.
Bet yra dar dvi medalio pusės. Gerokai bjauresnės. Tai patyčios dėl vertybių ir derėtų pripažinti, kad abi puses „užneša ant posūkių“. Užbėgdamas už akių, labai aiškiai pasakysiu, kad nepateisinu mėtančių kandžių replikų akmenis į „visuomenės laisvinamųjų paradų“ pusę, nors nepritariu ir patiems paradams. Bet jei jau gavo leidimą paraduoti, tegul paraduoja sau. Matyt, turi savo požiūrį ir filosofiją.
Rėkavimas ir viešosios tvarkos pažeidinėjimas nėra išeitis, tai tik diskredituoja kitokią nuomonę, kaip ir, pavyzdžiui, praplyšusių kelnių įteikinėjimas Seimo salėje liberaliau galvojantiems. Tai akmuo į krikščioniškos stovyklos kiemą. Nepagarbą ir nekultūrą demonstruodami „kovotojai dėl vertybių“ daro meškos paslaugą pačiai krikščioniškų vertybių idėjai ir pateisina nekultūringą atoveiksmį. Atoveiksmį patyčiomis.
Daugiau nei du trečdaliai pasaulio gyventojų yra tikintieji. Tačiau tų milijardų nuomonę tvirtai ir garsiai reiškiantys tikintieji dažnai yra stumiami į visuomeninio ir valstybinio gyvenimo užribį. Stumiami kažkur į Talibano provincijas viduramžiuose. Kaltinami nemodernumu ir nemoksliškumu. Blogiausia, kad kritikuojami ne tik žodžiai ir veiksmai, bet tyčiojamasi iš įsitikinimų, požiūrio.
Statistiškai „internetuose“ dominuoja liberaliau mąstantys „troliai“, taigi patyčių taurė gausiai liejasi ant tradicines vertybes išpažįstančiųjų. Tuo tarpu konservatyvesni yra nuosaikesni, išskyrus aptartas išimtis, kurios užsiima rėksmingom „meškos paslaugom“. Užkliudyti tikros ar pritemptos priežasties dėl tvirtos prokrikščioniškos nuomonės, „trolių“ liežuviai akimirksniu šauna lyg įtemptos spyruoklės. Tai dar kartą parodė svaiginamą pagreitį įgavusi patyčių banga naujai paskirtos vieno Seimo komiteto pirmininkės atžvilgiu.
Kodėl vadinu tai patyčiomis, o ne kritika? Nes šiuo atveju „trolinamas“ ne veiksmas ar sprendimas, o iš disertacijos ir konteksto išluptas sakinys, kurį pati autorė savo disertacijoje paneigė. Vadinasi, priežastis tikrai dirbtinė, lyg tie užkliuvę akiniai, kuriuos sudaužius neatsiprašoma, o tęsiamos patyčios, nes kliūva pats žmogus kaip toks. Kliūva, nes nepatinka tai, kuo jis tiki ir tai, jog drąsiai tai deklaruoja.
Mieli „troliai“, kur jūsų tolerancija į kurią taip apeliuojate? Kur tas krištoliniai blaivus, moderniai kritiškas, moksliškai pagrįstas šiuolaikinis požiūris? Surizikuosiu (būdamas ne istorikas, o fizikas) prisiminti šiek tiek ankstyvesnį už viduramžių laikotarpį – gan pasileidusią Romos imperiją, kur krikščionys irgi buvo persekiojami. Persekiojami dėl tikėjimo. Tačiau būtent tikrasis tikėjimas yra tolerancijos bastionas, tikras krikščionis geba atleisti savo skriaudėjams, eiti tiesiu keliu ir priimti paklydusius eiti drauge.
