Man visa ši situacija atrodo mažumėlę keista dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, bent jau kiek teko girdėti, „nemokėjimo pralaimėti“ reiškinys, kuris paprastai yra būdingas labai jaunoms demokratijoms, rodo tam tikros politinės jėgos siekį išlikti valdžioje arba įlįsti į valdžią bet kokia kaina. Tačiau kol kas neteko girdėti, jog pasilikta galimybė dirbti opozicijoje (jei derybos nepavyktų) yra „nemokėjimas pralaimėti“.
Antra, vos prieš savaitę, spalio 20-ąją, vyko trys konservatorių ir valstiečių partijų lyderių debatai. Dieną Delfi.lt ir 15min.lt su G. Landsbergiu debatavo Saulius Skvernelis, o vakare LRT Forume pastarąjį pakeitė valstiečių vadovas Ramūnas Karbauskis.
Pirmuose dvejuose internetiniuose debatuose abu oponentai rado bendrą kalbą daugeliu klausimų ir debatų metu vyravo kone koalicinė atmosfera. Tuo tarpu per TV rodytuose debatuose R. Karbauskio tonas bei argumentai aiškiai pademonstravo, jog G. Landsbergis bei konservatoriai koalicijoje nėra labai pageidaujami.
Po rinkimų valstiečių sąrašo lyderis S. Skvernelis tarsi pranyko, o realaus valstiečių lyderio R. Karbauskio tonas nepasikeitė. Manau kiekvienam akivaizdu, jog „pažadų sudaryti koaliciją“ įgyvendinimas priklauso nuo abiejų pusių. Ir ypač nuo geros valios, kurią demonstruoja stipresnioji pusė. O kaip viskas rutuliosis vėliau, šiandien dar yra labai neaišku – gali būti visko.
Keisti valstiečių viražai po rinkimų
Kur kas labiau nei konservatorių skiriasi valstiečių elgesys prieš rinkimus ir po jų. Būtent tokią išvadą galima padaryti per pastarąsias savaites stebint politinius įvykius iš šalies. Ypač keista, kad priešrinkiminiai valstiečių pažadai bei kalbos ėmė keistis akimirksniu vos buvo sužinota apie triuškinančią pergalę antrame ture. Pateiksiu keletą punktų, kurie, manau, nepraslydo pro akis daugeliui:
• Keista, kai laimėjusios partijos lyderiai patys nesidera dėl valdančiosios koalicijos ir vietoje savęs siunčia, net politika besidomintiems žmonėms, nepažįstamų veidų grupelę, kuri akivaizdžiai neturi ir negali turėti įgaliojimų susitarti. Gal valstiečių lyderiams ne lygis tiesiogiai tartis su pralaimėjusiais?
• Keista, kai valstiečių sąrašo lyderis ir ilgai žadėtas būsimasis premjeras S. Skvernelis staiga imamas slėpti Seime. Ar tai nepanašu į tipinį rinkėjų apgavystės atvejį, kai balsuoji už vieną, o gauni visai kitą?
• Keista, kai valstiečių naujausias kandidatas į premjerus Bronis Ropė pats viešai pripažįsta nesąs tinkamiausias asmuo šioms pareigoms užimti. Iš šalies atrodo, kad profesionalų komandai jau ima trūkti profesionalų.
• Keista, kai prieš rinkimus valstiečiai nuolat kartoję, kad pirmiausia tarsis dėl vertybių ir darbų, jau kitą dieną po rinkimų išsidalina postus tarp savų (ne tik Vyriausybės, bet ir Seimo) ir galimiems koalicijos partneriams siūlo derėtis dėl keleto nereikšmingų „reikalų“ ministerijų. Atrodo, kad derybos dėl programinių punktų pasibaigė dar neprasidėjusios.
• Keista, kai prieš rinkimus ramiai ir atsakingai dėl koalicijos derėtis žadėję valstiečiai, vos po rinkimų galimiems partneriams pateikia 72 val. ultimatumą. Šiaip ultimatumai teikiami priešams, o ne partneriams.
• Keista, kai išgirdę siūlymą visų būsimos koalicijos partijų vadovams pasitikrinti VSD, valstiečių lyderiai tai priima kaip viešą „pažeminimą“. VSD patikra turėtų būti visų dorų politikų garbės, orumo ir geros valios reikalas, o ne įžeidimas ar tuo labiau pažeminimas.
• Keista, kad konservatorių kritikų lūpose, nenoras bet kokia kaina veržtis prie „valdžios lovio“, staiga pavirsta „nenoru peržengti partinių ambicijų dirbti Lietuvai“. Nejaugi darbas opozicijoje yra tolygus darbui prieš Lietuvą?
• Galiausiai, keista, kai viešojoje erdvėje tiek daug kalbama apie antrą vietą užėmusius konservatorius, o ne rinkimus laimėjusius ir jau kitą dieną dalį savo pažadų pamiršusius valstiečius. Iš šalies pažvelgus atrodo, tarsi rinkimus būtų laimėję konservatoriai, o ne valstiečiai.
Taigi nenuostabu, jog situacija po rinkimų atrodo sudėtingai. Pagrindinė to priežastis veikiausiai yra daugeliu klausimų staiga labai pakitusi valstiečių pozicija. Pridėjus keistus lyderių pasisakymus, taip pat išskirtinę frakcijos gausą bei ideologinės vienovės joje stoką (kurią aiškiai byloja politikų atsakymai www.manobalsas.lt svetainėje), nenuostabu, jog potencialūs partneriai į galimas koalicijas šiandien žiūri su skepsiu.
Beje, dar berašant šį straipsnį, pasikeitė valstiečių retorika premjero pozicijos atžvilgiu. Ir atrodo, jog viešas visuomenės spaudimas privertė į kandidatus į šį postą sugrąžinti žmonių išrinktą S. Skvernelį. Tad jeigu šis politikas grįš ne tik į Vyriausybę, tačiau sės ir prie derybų stalo, manau, pradėti tartis dėl koalicijos partijoms taps kur kas lengviau.
