Doktrina. Manau tai neleidžia valdžiai efektyviai veikti. Doktrina klaidinga. Doktrina, vedanti į valstybės sunaikinimą – Lietuvos tapatybės sunaikinimą. Doktrina – apjungianti visus valdžios žmones ir paralyžiuojanti adekvačius žingsnius, būtinus sprendimus ir efektyvius įstatymus. Klaidinga doktrina, taip prislėgusi valdininkų sąmonę, kad jie nemato išeities... ir kaip nevaldomas laivas vaiduoklis Lietuva plaukia į uolas.
Lietuva sparčiai kilo pirmaisiais nepriklausomybės metais, kol dar nebuvo išblėsęs jos atgavimo pažadintas entuziazmas. Buvo pasiekta nemažai laimėjimų įvairiose srityse. Vėliau vis labiau spaudžiant ir „tobulėjant“ valdžios draudimų, apribojimų, prievartos ir didėjančios korupcijos ir valdžios neteisingų sprendimų visuma sąlygojo visų sukurto turto, kuris turėjo garantuoti solidžias pensijas, perėjimą į nedaugelio rankas, iššaukė pasyvumą, nusivylimą, abejingumą, kol pagaliau pratrūkusi emigracijos lavina pradėjo naikinti pačią tautos gyvastį – grasinti tautos ateičiai.
Didėjanti bedarbystė ir vis didėjantis emigrantų valiutos lietus čia likusioms šeimoms išlaikyti sukėlė begalinį (vis išlendantį) valdžios džiaugsmą savaime išsisprendus dviems problemoms – bedarbystės didėjimo (su emigrantais siektų gal 50 procentų) ir valiutos, taip neatsakingai švaistomos, įplaukų į šalį.
Verslo sukčiai plėšikavimą pateisina remdamiesi laisvos rinkos pagrindu, o Seimo trintukai nesugeba atsikirsti, kad Konstitucija įpareigoja ginti piliečius nuo plėšikų, ir antkainių ribojimas jokiu būdu konstitucijai neprieštarauja. Argi konstitucija leidžia plėšikauti savo šalyje.
Valdžios degradacijos laipsnį parodo 800 000 emigrantų, palikusių šią gražią šalį, ir daugiau nei 300 000 realių bedarbių, likusių čia. Milijonas sunaikintų darbo vietų per nepriklausomybės laikotarpį rodo akivaizdų valstybės turtą pasisavinusių „verslininkų“ nesugebėjimą versle ir dviveidiškumą, visais kanalais besigiriant jų, atseit, vis kuriamomis darbo vietomis.
Istorijos pamokos
JAV Prezidentas F. Ruzveltas nevaldomos krizės akivaizdoje surinko stambiausius verslininkus ir ilgai įtikinėjo – uždirbtą gerą reikia dalintis teisingiau. Pasipiktinimas buvo begalinis (diktatorius, raudonasis, socialistas, komunistas, Amerikos priešas ir t. t).
Iki tol Prezidentas ilgai aiškino, kad tuometinėje situacijoje uždirbto produkto dalybos nevyksta visiškai, o siūloma tvarka ir priemonės ne socialistinės, o socialinės. Gera dalis pasak M. Keinso (kuris ir buvo tas, kuris pastūmėjo Ruzveltą reformų link) „tų savanaudžių ir godumu apsinuodijusių tipų“ sutiko, kad dalintis reikia kitomis proporcijomis (kaip ir šiais laikais).
Dalis laikėsi savo – viską sukuria jie, o darbuotojai turi jiems melstis už maitinimą ir gyvastį po saule (kaip dabar Lietuvoje). M. Keinso mokinys J. K. Galbraith vėliau daugeliu pavyzdžių įrodė, kad „laisvos (nekontroliuojamos) rinkos kapitalizmas sukuria privačią neribotą prabangą vienetams ir visuomeninį neribotą skurdą daugeliui.“
Prezidento aplinkos „smegenų centras“ (beje, daugiausia iš akademinės sferos) pradėjo ieškoti būdų tragiškai šalies padėčiai pakeisti. Tuo pačiu nekeičiant esamos santvarkos. Analogų ir praktikos buvo ieškoma visur. Pirmiausia, išnagrinėta NEP-o patirtis Tarybų Rusijoje. Vėliau atsižvelgta į Hitlerio priemones Vokietijoje, pažangos priežastis Musolinio Italijoje.
1921m. Lenino NEP-o pagrindu atkurta daug kapitalistinių principų – prekės ir paslaugos laisvoje rinkoje valstybei imant nedidelį mokestį. Tik stambioji pramonė ir užsienio prekyba liko valstybinė. Nors efektas buvo milžiniškas, projektas nutrauktas politiniais motyvais.
1933m. Vokietijoje į valdžią demokratiniu keliu atėjo Hitleris. Vokietijos ekonomika buvo visiškai subyrėjusi. Vokietija nesugebėjo nei pati laikytis, nei mokėti nerealiai didelių kontribucijų. Ją varžė daugelis nelogiškų pokarinių įsipareigojimų. Ir staiga, vieno penkmečio eigoje Vokietija pakyla ir visiškai pradeda dominuoti Europoje. Kaip Hitleriui tai pavyko?
Pasirodo, tereikėjo pritaikyti tas universalias ekonomikos valdymo nuostatas, kurias jau nuo 1923 m plačiai paskleidė M. Keinsas – privati iniciatyva nekvestionuojamas gėris, tačiau turtėjimo priemonės ir metodai privalo paisyti griežtos valstybinės kontrolės ir turėti ribas.
Privatininkas pats niekada nesustos. Hitleris paprasčiausiai be skrupulų nušlavė tuos, kurie nepakluso jo valiai.
Tačiau 1929 m. spalio mėn. JAV prasidėjusi ir tebesitęsianti didžioji krizė reikalavo veikti neatidėliojant. Situacija buvo tragiška. Milijonai tonų maisto produktų buvo išmetama arba sugesdavo, o tuo pačiu metu milijonai žmonių badavo. Parduotuvės ir sandėliai buvo prikimšti rūbų ir kitų prekių, bet žmonės niekam neturėjo pinigų. Tūkstančiai namų stovėjo tušti, o benamiai žmonės neturėjo pinigų nuomai susimokėti.
Visa tai sukūrė tie patys žmonės, tai kodėl jie negali – neturi pinigų – savo sukurtų vertybių įsigyti? Tokį klausimą sau iškėlė 1932 m. Prezidento rinkimus laimėjęs F.D. Ruzveltas.
Dar 1923 m. Dž. Keinsas (Johan Maynard Keynes) neatšaukiamai įrodė, kad darbo vietas kuria „žmonių perkamoji galia“, o pinigų kaupimasis nedaugelio visuomenės narių rankose veda viena kryptimi – krizių link. Komunikavimo progresas, infrastruktūros plėtra tik greitina ydingą procesą.
Keinso išvadomis ir pasirėmė JAV Prezidentas F. D. Ruzveltas. Buvo akivaizdu, kad smulkusis ir vidutinis verslas dirba realioje rinkoje ir neturi jokių galimybių (išskyrus korupcinius sandorius) parduoti savo prekes ir paslaugas labai daug viršijančia savikainą kaina, o stambusis – ypač monopolinis – be jokios išimties piktnaudžiauja savo padėtimi.
Jau M. Keinso mokinys J. K. Galbraith įrodė, kad stambių korporacijų motyvacija priklauso nuo žinybinio valstybės valdymo lygmens ir „tik tada korporacijos, siekdamos saugumo, plečiasi, o ne vaikosi maksimalaus įmanomo pelno“. Kaip paaiškėjo vėliau (pasak Perkins „The New Age F. Roosevelt“) išvados ir priemonės buvo teisingos.
Kaip žinia, infliacija yra mokestis skurdžiams – jų apiplėšimas, o nuo pinigų devalvacijos daugiausiai (esminiai) nukenčia turtingieji. Ruzveltas žengė dolerio devalvacijos keliu. Tai buvo vienas iš skaudžiausių smūgių ciniškiems piniguočiams.
Pinigų laikymas (kai pelnas nesiekdavo kosminių skaičių), juokiantis iš skurstančiųjų, atsisuko prieš juos pačius. Iškilo dilema: arba pinigus ir kapitalą paleisti dirbti, arba juos prarasti dėl cikliškos devalvacijos ir socialiai orientuotos fiskalinės politikos. Gamybos priemonių (ir neveikiančių) ir turtingųjų turto apmokestinimas tik pagreitino procesą.
Toliau buvo prieita išvados, kad viešieji pirkimai iš valstybės biudžeto yra korupcijos ir maksimalaus neteisingumo pavyzdžiai. Prezidentas įkuria organizacijas – valstybines įmones, kurios vykdo viešuosius darbus organizuojant ir vadovaujant patikimiems valstybės tarnautojams. Darbai įgyja vis platesnį mastą: kelių tiesimas, namų statyba, miško sodinimas, užtvankų ir hidroelektrinių statyba (Tenesės upės slėnis), telefono linijų statyba, kasybos darbai, komunalinės paslaugos ir t. t. Didžiausiam verslo sukčių siaubui labai greitai paaiškėja visų darbų savikaina (to Prezidentas Ruzveltas ir siekė – taupyti biudžeto pinigus ir parodyti verslo godumą – viršpelnius, arba... nesugebėjimą tinkamai organizuoti darbą).
Pasirodo, net mokant padorius atlyginimus daugelyje sferų savikaina kelis arba keliolika kartų mažesnė, nei teigė tie „godūs ir slidūs savanaudžiai“. Štai kodėl Lietuvoje korumpuoti valdininkai stengiasi sunaikinti valstybines įmones komunaliniame ūkyje, aptarnavimo sferoje, vandens ir šilumos ūkyje.
Paneigiamas mitas, kad darbo vietas kuria verslas. Patvirtinama M. Keinso įžvalga, kad darbo vietas kuria visuomenės perkamoji galia. Perkamoji masių galia kyla, prekių ir paslaugų pasiūla ir pirkimas didėja – krizės nelieka
NEP-as Kinijoje ir TSRS
Praeities pamoka. Kinija po Didžiojo šuolio, Kinija kultūrinės revoliucijos ugnyje. Mao Dze Dungo brolžudiška politika baigia paskandinti šalį. Kinijai pasisekė, kad 1976 m. mirė Mao. Kinijai pasisekė, kad išvarytas į kaimą ganyti kiaulių buvo į valdžią susigrąžintas Den Sia Pinas, kuris pasiūlė NEP-ą. Išnagrinėta NEP-o patirtis Lenino Rusijoje, Ruzvelto JAV, Hitlerio Vokietijoje. Prieita prie tų pačių M. Keinso išvadų: darbo rezultatas privalo būti paskirstytas protingai ir išlaisvina privati iniciatyva. Viskas adaptuota prie Kinijos specifikos.
Kinija, pradėjusi NEP-ą, išsigelbėjo kaip šalis, o valdantieji išsigelbėjo kaip klasė.
Ir nesena Rusijos (ir TSRS) istorija. Dėl neteisingų strateginių sprendimų ekonomikoje – TSRS artėjo prie žlugimo ribos. Valdantysis klanas (nesakau „partija“ sąmoningai, nes TSRS valdantieji nebuvo partija) gelbėtoju paskyrė, palyginus, jauną M. Gorbačiovą. Gorbačiovas teisingai pasuko NEP-o keliu, bet per kvailumą pradėjo ne nuo ekonominių, bet nuo politinių reformų. Pamiršo, kad politinės reformos duoda rezultatą tik ekonominio klestėjimo metu.
Chaosas Rusijoje grasino jos subyrėjimu, kol valdžios elitas susizgribo valdžią perduoti į, palyginti, jauno KGB auklėtinio V. Putino rankas. Po apgaulinga demokratizacijos skraiste jis pasiekė, kad vakarai didelę dalį lengvųjų automobilių gamybos ir surinkimo įmonių perkėlė į Rusiją. Nuo Kaliningrado iki Vladivostoko Rusijoje surenkami ir gaminami beveik visų pasaulio gamintojų lengvieji automobiliai. Tai pasiekta didžiąja dalimi Rusijos ambasadų darbo dėka (kiek kapitalo pritraukia Lietuvos ambasados?).
Oficialiomis žiniomis, vien tiesiogiai tai Rusijoje sukuria apie 1,5 mln. darbo vietų. Kartu į Rusiją plūstelėjo naujausios technologijos įvairiose srityse. Ilgą laiką buvusios aukštos naftos kainos leido ne tik pakelti pragyvenimo lygį, bet ir slapčia perginkluoti ir iš esmės atnaujinti karines pajėgas. Putino agresyvūs veiksmai Gruzijoje, Ukrainoje ir apgailėtinas vakarų pasaulio atsakas vis labiau primena nuolaidžiavimo A. Hitleriui istoriją.
Pasukusi į agresijos ir ekspansijos kelią Rusija pasmerkia save, savo ekonomiką, o kartu ir visą pasaulį ilgam destrukcijos laikotarpiui.
Kur esame?
1980 m. JAV Prezidentas Dž. Karteris, jo valdymui einant į pabaigą, pasirašė daugybę dokumentų, kurie pilnai sunaikino F. Ruzvelto valstybės taip sunkiai sukurtą kontrolės ir priežiūros mechanizmą verslui ir bankams. Verslas pamažu pradėjo didinti savininkų pelno dalį. Masių perkamoji galia nukrito iki kritinės ribos, o mažos grupelės asmenys jau nesugeba suskaičiuoti savo turtų.
Paprastai šnekant, diduma pinigų pamažu pateko į mažos grupės rankas. Vienose rankose sukauptas per didelis kapitalas (turtas) praranda poreikį judėti – kurti maksimalią pridėtinę vertę – kai nėra įpareigojančių veiklai įstatymų, savininkui labai didelės paskatos to daryti nėra. Jis laukia, kada bus investavimo galimybė su šimtų procentų grąža. Taip iškreipiama rinka, taip terorizuojama visuomenė, taip žlunga ekonomika.
Verslininkai pradėjo vėl grįžti į savo susireikšminimo pozicijas – M. Keinso veikalai tarp ekonomistų dirbančių verslui tapo „juoda avimi šeimoje“. Tai ypač aktualu Lietuvoje.
Tai vyko Lenkijos laisvėjimo įvykių kontekste, kai reakcinės komunizmo diktatūros jėgos pamažu užleido pozicijas, kai TSRS (arba sovietų sajuzas) pradėjo patirti pirmąsias rimtas Brežnevinės stagnacijos pasekmes, kai įžvalgusis JAV Prezidentas Reiganas prakalbo apie gynybinius „žvaigždžių karus“.
Verslo magnatai aiškiai matė – komunistinė sistema patiria nesėkmę – tai jiems reiškė, kad labiausiai bauginanti grėsmė – prarasti viską – blėsta. Vadinasi, galima daryti, ką tik nori – svarbu į valdžią prastumti tokį žmogų, kuris gins jų interesus tiek nuo teisėtų visuomenės pretenzijų, tiek neleis praeiti tiems įstatymams, kurie pastatytų juos į vietą, kurie daugiau ar mažiau gintų pagrįstą viešąjį interesą.
Esame pasaulyje, kuriame teisė neįpareigoja elgtis žmoniškai. O pasaulyje nebeliko tokių kaip Ruzveltas, Čerčilis, Reiganas. Valdo pilkos vidutinybės.
Kas keistina Lietuvoje pirmiausia?
– Lengviausia užduotis, bet duosianti didelį efektą, yra sutramdyti monopolijas, pirmiausia, šilumos ūkyje. Tiesiog būtina ne nutraukti sudarytas sutartis, bet jas nacionalizuoti ir pradėti bylas sudarytojams. Pagrindai tam tiesiog akis degina.
– Sunkiau priimti įstatymus, apribojančius pelnus tokiose sferose kaip daugiabučių namų statyba, komunalinis ūkis (šiukšlių išvežimas ir butų aptarnavimas).
– Uždrausti koncesijų sutartis, kurios yra atviras, nekontroliuojamas valstybės apiplėšinėjimas. Lietuvoje iškreipiama pati koncesijos esmė.
– Nelengva, bet būtina pradėti piliečių gynybą nuo apiplėšinėjimo, prisidengus laisva rinka. Lietuvoje ne laisva rinka, o laisvas plėšikavimas. Plėšikų jokia konstitucija nesaugo. Pelno ir viršpelnių apmokestinimas privalo keistis iš esmės.
– Steigti valstybines įmones, kurios kaip lakmuso popierėlis signalizuotų apie pelnus ir viršpelnius atskirose šakose.
– Būtina farmacijos kontrolė. Tarnyba, tik išduodanti licenzijas vaistų prekybai, Lietuvai nereikalinga. Tai turi būti kartu ir vaistų kainų kontrolės institucija.
– Sunkiausia dėl suinteresuotųjų spaudimo, bet lengviausiai išsprendžiama problema – viešųjų pirkimų savivalės sutramdymas. Čia tereikia logiškų įgaliojimų prižiūrinčiai institucijai ir absoliutaus viešumo.
– Lietuvos ambasadų darbo vienas iš pagrindinių rodiklių turi būti investicijų, kuriančių darbo vietas Lietuvoje pritraukimas. Gana dirbti sanatorijos rėžimu.
– Būtina diferencijuoti mokesčius pagal įmonių rezidavimo vietą. Provincijoje mokesčiai privalo skirtis, nes rinka ir galimybės skirtingos.
– Nedelsiant pareikalauti iš ES komisijos sulyginti išmokas žemės ūkiui: visoje ES jos turi būti vienodos; arba įvežamai žemės ūkio produkcijai turi būti pritaikytas „rinkos išlyginimo mokestis“. Dabartinė diskriminacija žlugdo žemės ūkio vystymąsi Lietuvoje.
– Pareikalauti iš ES centrinio banko emisinių (spausdintų) pinigų, kas yra būtina finansinei sistemai stabiliai veikti. Nesidžiaukit neigiamomis palūkanomis – tai rodo, kad pinigų spausdinimo mašina dirba nesustabdomai (ne Lietuvos naudai).
– Įsisąmoninti, kad mūsų gynyba daugiau nei nepakankama. Iš trijų pusių esame apsupti agresyvaus kaimyno. Išlaidos gynybai turėtų būti apie 10 procentų biudžeto pajamų (kaip Izraelio), o ne 1 ar 2.
– Korumpuoti valdininkai turi sėdėti kalėjime.
– Steigti valstybinio kapitalo banką.
– Ir dar per patrankos šūvio nuotolį prie finansų ir ekonomikos reguliavimo ir viešo komentavimo neprileisti suinteresuotų asmenų, dirbančių bankams ir verslui. Analizei geriausiai tinka mokslininkai iš akademinės visuomenės t. y. universitetų profesoriai ir gabūs dėstytojai. O jie kaip tik apeinami.
Ir nereikia verkti, kai pabėga „Coca Cola“. Ji veikia pagal savo logiką ir planą, kuris yra paremtas vieninteliu kriterijumi: kaip išspausti dar daugiau pelno.
Įstatymais reguliuojama laisva rinka – visiems vienodai teisinga – tikrai padidins gyventojų perkamąją galią ir pasuks emigracijos ratą atgal.
Valdžia privalo matyti ir girdėti žmones, nes žmonėms aklos ir kurčios valdžios nereikia. Ir kaip teigia anglai: politikai ir vystyklai turi būti keičiami dažnai, ir dėl tos pačios priežasties.
