aA
Dvejopi jausmai kyla belaukiant Rugsėjo 1-osios – šventės, atidarančios duris į žinių ir mokslo erdves, ir dienos, kai Lietuvos mokyklos nesulauks dar poros šimtų ar daugiau moksleivių, kartu su tėvais palikusių Tėvynę.
Kazys Starkevičius
Kazys Starkevičius
© DELFI / Tomas Vinickas

Turiu rašyti šitą žodį – Tėvynė, nes jie augs kitos kultūros, kitos kalbos, kito pasaulio suvokimo aplinkoje ir retas sugrįš vedamas ilgesio, pareigos, vidinio įsipareigojimo. Ypač išvažiavęs vaikystėje.

Emigracijos banga nuplauna ne tik darbingiausiąją kartą, bet ir valstybės ateitį. Miestuose mažėja klasių, kaimuose – mokyklų. Ypač skaudu važiuojant per Lietuvą matyti mokyklėlę užkaltais langais, apsuptą obuoliais lūžtančio sodo, su geltonais kadaise buvusio darželio žiedais, prasimušančiais pro nešienautą sąžalyną.

Taip, liūdna, paverkti šiandien galim kiekvienas, ir tos ašaros bus tikros, karčios. Tačiau ką daryti? Ką daryti iš esmės, nekeikiant nei atsivėrusių Europos Sąjungos erdvių, nei esą pinigus „suėdančio“ Seimo?

Kalbėsiu apie kaimą, tą didžiulį jėgos ir atkaklumo šaltinį, šiandien maitinamą nerealiais pažadais, o iš tiesų žlugdomą, apgaudinėjamą, menkinamą. Dabartinė valdžia mato jį kaip tarpusavyje nesusijusių komponentų dėlionę: čia ūkininkai, čia komunalinis ūkis, čia medicinos ar socialinės paslaugos, čia švietimas ar kultūra, čia susisiekimo ar pašto reikalai.

Gyvenime viskas yra kitaip. Kad kaime gyventi būtų gera visiems – ką žmogus bedirba, kokio amžiaus sulaukė, kokio dydžio šeima ir kokio ploto pasėliai – turime visas dėlionės dalis jungti į vieną visumą. Pirmiausia – per socialinę politiką.

Kuo kaimo žmogus prastesnis už miestietį, kad renovuoti savo būstą turi tik iš savo kišenės, o miesto gyventojui padeda valstybė? Apleista rajoninių kelių ir žvyrkelių asfaltavimo programa, kaip ir melioracijos įrenginių priežiūra. Nėra iš ko finansuoti? Panaudokime tiek valstybės biudžeto, tiek ES paramos lėšas. O ūkininkas visuomet ras galimybę pridėti savo dalį.

Piktas juokas ima, kai už europinę paramą kaime statomi kabantys keltuvai dviratininkams per Nemuną kilnoti. Kada atsipirks tokia investicija? Po šimto metų?

Tuo tarpu daugelyje seniūnijų viešasis gyvenimas merdi dėl neapgalvoto mokyklų, kultūros įstaigų uždarinėjimo, o gydytojo pagalbos tenka ieškoti už dešimčių kilometrų. Per vienkiemius žvyrkeliais kartą per savaitę pravažiuoja parduotuvė ant ratų, o autobusas į rajono centrą veža du-tris kartus per savaitę.
Norės tokioje atskirtyje gyventi jaunas žmogus, jei jo neskatins nei Vyriausybė, nei savivaldybė? Tikrai ne.

Kad iš emigracijos į tėviškę sugrįžtų kuo daugiau ūkininkauti norinčių žmonių, turime sukurti specialią paramos jiems programą su konkrečiais finansavimo šaltiniais.

Kad kuo daugiau jaunų žmonių rinktųsi kaimą nuolatiniam gyvenimui ir darbui, būtina peržiūrėti šiandieninę švietimo, medicinos, kultūros, socialinių paslaugų, teisėtvarkos sistemą, radikaliai optimizuoti šių tarnybų tinklą.

Mokytojas, kad susidarytų pakankamą pragyvenimui pamokų krūvį, laksto per dvi-tris mokyklas. Medicinos punkto gydytojas tegali išrašyti siuntimą pas specialistą, kurio konsultacijos teks luktelėti ne savaitėlę. Nuovada dirba kaip kokia raštinė: nuo 8 iki 17 val. su pietų pertrauka penkias dienas per savaitę...

Kas pajėgus griauti šitą žinybinių tvirtovių kompleksą, atgaivinti kaimą, kad jame gera gyventi būtų visiems? Jau ne kartą rašiau ir kalbėjau apie teisingą paramą visiems dirbantiems kaime, ypač šeimos ūkiams, apie kooperaciją, verslus, kai kaime išauginta ar perdirbta produkcija pasiekia vartotoją be tarpininkų – tiesiog iš namų į namus ar per turgelį. Tai ir Rugsėjo 1-osios, ir visų metų mintys.

Noriu kilstelėti kaimo bendruomenių užsklandą. Ne, ne vien tų, kur kelios ponios velia milo gėlytes ar tapo ant šilko natiurmortus, bet rimtų, ūkiškų, atsakingų bendruomenių. Jų yra, tik būsimam Seimui teks atidaryti užrūdijusias paramos joms skyrimo duris.

Bendruomenės turėtų rūpintis kaimo infrastruktūros vystymu, kartu su Bažnyčia ir socialinėmis tarnybomis steigti dienos centrus, senelių namus, pastebėti ne tik vargstančius, bet ir liūdinčius, apleistus, nerandančius savo kelio.

Kaimas šimtmečius, nepaisydamas žiauriausių okupacijos gniaužtų, išsaugojo atjautą, talkos džiaugsmą, kaimynų santarvę. Tai nejaugi neišsaugosim vaikų, su mūsų darželiuose pražydusiais jurginais ir kardeliais Rugsėjo 1-ąją skubančių į SAVO mokyklą?

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.