Teismo sprendimas sukėlė nerimą
Štai pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino kaltais ir už cigarečių kontrabandą nuteisė du asmenis. Kaip nusikaltimo bendrininkė buvo nuteista ir vieno iš jų motina.
Teismas nusprendė, kad nuteistojo motina, leisdama sūnui pastatyti savo namo kieme automobilį su kontrabandinėmis cigaretėmis, padėjo daryti nusikaltimą, nes sūnus, pastatęs automobilį motinos kieme, prisipažino jai apie savo jau padarytą nusikaltimą.
Pasak teismo, nuteistosios dalyvavimą nusikalstamos veikos daryme patvirtina tai, kad nuteistasis, organizavęs neteisėtą kontrabandinių prekių įsigijimą, yra jos sūnus, su kuriuo ją sieja artimi šeimyniniai ryšiai. Nors teismų praktikoje tai kol kas pirmas toks sprendimas, jis verčia sunerimti, nes juo bandoma paneigti iki šiol nusistovėjusią praktiką.
Bendrininkavimas ar prisidėjimas?
Baudžiamojoje teisėje bendrininkavimas suprantamas kaip kelių asmenų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką, kuris sudarytas iki nusikalstamos veikos pabaigos. Todėl, norint asmenį pripažinti nusikaltimo bendrininku ir už tai taikyti baudžiamąją atsakomybę, visada būtina įrodyti ne tik, kad asmuo žinojo apie ketinamą daryti nusikaltimą, bet ir iš anksto, dar iki nusikaltimo pabaigos, sutiko atlikti veiksmus, kuriais nusikaltimas būtų daromas tiesiogiai (pavyzdžiui, smūgiai nukentėjusiajam, įsilaužimas į patalpas ir pan.) arba kuriais tiesiogiai nusikaltimas nors ir nedaromas, tačiau jie palengvina nusikaltimo įvykdymą (kaip antai, šaunamojo ginklo, transporto priemonės, reikalingų nusikaltimui padaryti, parūpinimas, iš anksto pažadėjimas paslėpti ketinamus pagrobti daiktus, nusikaltimo įrankius ir pan.).
Tuo metu nesant išankstinio, t.y. iki nusikalstamos veikos pabaigos, susitarimo bendrai daryti nusikaltimą, pagrindo taikyti baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą, darant nusikalstamą veiką, nėra. Tokiu atveju veikiau galima būtų kalbėti apie prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, kuris pasireiškia iš anksto nepažadėtu nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimu, nepranešimu apie nusikaltimą, tačiau ne apie bendrininkavimą.
Prisidėdamas prie nusikalstamos veikos, asmuo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nedalyvauja nusikaltimo daryme, nes visais atvejais veiksmus atlieka jau po nusikaltimo padarymo ir iš anksto nepažadėjęs. Dėl to, prisidėjimo prie nusikalstamos veikos atveju, prie jo prisidėję asmenys neatsako už nusikaltimą padariusio asmens nusikalstamą veiką ir yra baudžiami tik už nusikaltimo slėpimą, nepranešimą ar pan., o jei jie yra nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ar šeimos nariai, baudžiamoji atsakomybė jiems apskritai nekyla.
Giminystės ryšys savaime neįrodo žinojimo apie nusikaltimą
Patraukus motiną baudžiamojon atsakomybėn (kaip kontrabandos bendrininkę) ne tik bandoma išplėsti bendrininkavimo instituto taikymą, bet ir siekiama formuoti visiškai naują praktiką, kai asmens patraukimui baudžiamojon atsakomybėn už bendrininkavimą darant nusikaltimą pakaktų vien fakto, jog jį su kaltininku sieja giminystės ar kitas jam prilygintas ryšys.
Esant tokiam ryšiui, tarsi bandoma įtvirtinti prezumpciją, jog asmuo iš anksto žinojo apie ketinamą daryti nusikalstamą veiką ir buvo susitaręs dėl nusikalstamos veikos darymo, nors nei Lietuvos baudžiamajame įstatyme, nei kokioje nors kitoje valstybėje giminystės ryšys savaime nereiškia (neįrodo) žinojimo apie nusikalstamą veiką, juolab dalyvavimo ją darant.
Tad ši praktika yra visiškai naujas teismų precedentas, bandantis iškreipti baudžiamosios atsakomybės esmę bei iki minimumo sumažinti įrodinėjimo standartus, siekiant asmenį nubausti baudžiamąja tvarka.
Pavojinga kaltumo prezumpcija
Vadovaujantis tokia logika, bendrininkais nusikalstamoje veikoje galima būtų iš karto pripažinti ir visus gyvenančius su savo pilnamečiais vaikais tėvus, jeigu vaikai, pavyzdžiui, tėvų namuose slepia narkotines medžiagas, kontrabandos ar kitokiu nusikalstamu būdu įgytus daiktus; taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinį, jeigu, pavyzdžiui, vienas iš jų savo namuose neteisėtai laiko ginklą, psichotropines medžiagas ir pan.
Toks teismų nuosprendžių argumentavimas, be abejonės, yra pavojingas, nes sudaro sąlygas iš esmės be jokių įrodymų ir be jokių motyvų baudžiamojon atsakomybėn patraukti bet kurį asmenį, jeigu tik jį su nusikaltusiuoju sieja artimas ryšys.
Tokios interpretacijos ir „žongliruotės“ faktais pažeidžia svarbiausią Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos (asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka) principą. Faktas lieka faktu: nuteistos motinos atžvilgiu nekaltumo prezumpcija buvo pakeista kaltumo prezumpcija, kadangi ji yra nusikaltusio asmens motina.
Kol kas tokie teisėsaugos institucijų bandymai tėra pavieniai netinkamos praktikos pavyzdžiai, kurie, tikėkimės, netaps precedentais ateityje ir su instancinės teismų sistemos pagalba bus ištaisyti.
