Galima pagalvoti, kad gal per daug dirbtinai buvo sukeltas ir palaikomas, bet iš tiesų padidėjusių prekių ir paslaugų tema buvo ir tebėra jaudinanti mūsų visuomenę. Gyventojų atlyginimai, deja, nespėja taip greitai augti, nors statistika rodo jų didėjimą.
Galima numanyti, kad „kalafiorų revoliucijos“ skandalą užgožė kiti įvykiai, ypač politiniai, nes kainų didėjimo temą išties smarkiai bandė išnaudoti politinė opozicija iki tol, kol patys liberalai patyrė smūgį iš paties savo buvusio lyderio Eligijaus Masiulio, vidury baltos dienos pademonstravusio korupcinio cinizmo modelį. E. Masiulio apetito apakinti šalies gyventojai, atrodo, patys nustojo valgyti, pirkti ir piktintis sumomis ant etikečių. Liberalams neprilygsi...
Tačiau ne vien su E. Masiuliu siejamo kyšio istorija užčiaupė pasipiktinusius valgytojus. Kaip tik tuomet Lietuvoje duris atvėrė naujo pasaulyje populiaraus prekybos tinklo parduotuvės. Mažų kainų troškulys buvo malšinamas skandalingai stumdantis kelių valandų eilėse prie tų durų, vežimėlių, pigių bananų ir kitų gėrybių. Valgytojų energija, dėmesys ir laikas buvo skirtas naujai atrakcijai.
„Kalafiorų revoliucijoje“ šalies senbuviai prekybos centrai liko blogiečių vaidmenyje.
Desperatiški bandymai išsikapstyti iš šios duobės iššaukė kitus fiasko. Jie padarė kelis atsakomuosius žingsnius ir viešųjų ryšių klaidas – paskelbę, kad kreipsis į VSD, ar sukeltas šurmulys nėra Kremliaus rankų darbas, po to šią informaciją atšaukė ir visų atsiprašė. Tokie taktiniai manevrai tapo raudonu kilimu pirkėjams bėgti į naujai atėjusį ir mažas kainas pasiūliusį prekybos tinklą. Tai ir buvo pastarojo apgulties paslaptis, visus stebinęs fenomenas.
Matyt, ne iš piršto buvo laužtos kalbos „kalafiorų karo“ metu, kad pirkėjų pasipiktinimą sukėlusios kainos prekybos centruose buvo dirbtinai pakeltos būtent tam, kad jas galima būtų sumažinti skelbiant įvairias akcijas ir viliojant žmones nuo naujojo konkurento.
Kainų mažėjimo tendencija buvo stebima visų prekybos centrų parduotuvėse sulig naujojo tinklo atidarymu Lietuvoje. „Tokios nuolaidos“, kokių dar nebuvo! Į senuosius tinklus pirkėjus viliojanti reklama čia nemeluoja, bet ar nemeluoja ir skelbdama nuolaidas, kurių pirkėjai neranda parduotuvėse? Neranda arba nuolaidų, arba pačių reklamuojamų prekių. Teko stebėti ne vieną vaizdą parduotuvėje, kai pasipiktinę pirkėjai reikalauja parduotuvės vadovo arba tiesiog šaukia ant raudonuojančios kasininkės: „Kur žadėtoji akcija, melagiai?!“
Vadinamieji melagiai turi gudriai paruoštą argumentą, ginantį nuo pirkėjų išpuolių ar kitokių, netgi ir teisinių pretenzijų – užrašą smulkiomis raidėmis šalia akcijų reklamos „Prekių kiekis ribotas“. Taigi, kokia tų akcinių prekių riba – vienas ar dešimt vienetų – žino tik ponas melagingų akcijų organizatorius.
„Kalafiorų revoliucija“ virto melagingų nuolaidų akcijomis. Abi pusės įklimpo į nesibaigiantį karą. Pirkėjai vargsta nuolatinėse akcijų medžioklėse, nuolat nusivilia, kad akcijos netikros – po akcinių prekių kainų lipdukais aptinkamos senosios etiketės, kuriose senosios kainos yra tokios pat, kaip naujosiose. Žmonės nusivildami eina iš parduotuvės į parduotuvę – galbūt ras tą paskelbtą prekę sumažinta kaina, neranda, piktinasi. Prekybos tinklai, matyt, viliasi, kad taip vaikščiodami žmonės nori nenori pirks ir kasdienio vartojimo produktus. Galbūt ir perka. Bet kaip ilgai tai tęsis?
Pripratę prie akcijų viliotinių pirkėjai jau nenori pirkti prekių, nepažymėtų nuolaidų ar išpardavimų akcijomis, prekybos centrai priversti gudrauti, sudarydami įvairiausias nuolaidų, akcijų iliuzijas. Pirkėjų – pardavėjų karas be pabaigos.
Galima į šią situaciją žvelgti kaip į komišką. Galima būtų pardavėjams pagaliau atsisakyti visų akcijų – ir tikrų, ir sumeluotų. Nusivylusiems pirkėjams galima patarti vėl sugrįžti į turgus, boikotuoti melagius ir t.t. Galima būtų, jeigu mūsų pirkėjams kasdienio vartojimo prekės, maistas neatimtų tokios didelės jų uždarbio dalies. Keliant kainas, viliojant melagingomis akcijomis daugelis žmonių tiesiog stumiami į dar didesnį skurdą, todėl mulkinimas parduotuvės, kur žmogus išleidžia didžiąją algos ar pensijos dalį, jau neerzina, o žeidžia ir skaudina. Ir ne veltui kyla „kalafiorų revoliucijos“, nes šioje šalyje pavojinga erzinti valgytojus.
