Apie išplėstinės septynių LAT teisėjų kolegijos nutartį, kuria buvo palikta pati griežčiausia bausmė, H. Daktaras pasisakė socialiniame tinkle „Facebook“ – bene garsiausio Lietuvos nusikaltėlio paskyra yra sulaukusi 20 tūkst. gerbėjų. Tiesa, joje įrašus talpina ne pats H. Daktaras, o jo artimieji – nuteistiesiems už grotų griežtai draudžiama naudotis internetu.
Praėjus dviem paroms po neskundžiamos LAT nutarties, kuria H. Daktarui paliktas žemesnių teismų skirta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė, savo poziciją pateikė ir nuteistasis.
Tačiau jo pasisakymas gali probilošti – teisėjų kolegijai pirmininkavusią ir didelę darbo patirtį turinčią bei ne vieną nusikalstamo pasaulio autoritetą už grotų pasiuntusią teisėją Aldoną Rakauskienę mafijos šulas išvadino nepagarbiais žodžiais, teigdamas, kad ji – „mirštanti močiutė“, kuri skelbdama teisėjų priimtą nutartį esą svaidėsi užkeikimais.
Ne viena, o kartu su „velniu“. Jis – valstybinį kaltinimą ir „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo padarytus nusikaltimus tyręs ir visų nusikaltėlių labai nemėgstamas prokuroras Zdislavas Tuliševskis.
Štai, ką H. Daktaro vardu parašė jo artimieji:
„Iki gyvenimo pabaigos...“
Kas yra „iki gyvenimo pabaigos“?
Aukščiausiasis teismas, delegavęs nuo senatvės mirštančią močiutę verdikto paskelbimui, ne tik mane, bet ir visą mano šeimą pasmerkė.
Beje, kas ta, neapsakomai garbaus amžiaus, dūstanti, mirštanti, vos žodžius lemenanti močiutė, kuri skaitė verdiktą?
Nepažinau jos. Rūmų baro vadybininkė, ar rūmų sargo žmona, o gal kokia tai Dievo pamiršta ir iš darbo dėl senatvės neišmesta teisėja?
Keista, kad ta „aukščiausia“ komanda patingėjo ir nematė reikalo atnešti savo užpakalius į žmogaus likimą sprendžiantį posėdį ir delegavo beveik neįgalią, neįtikėtinai garbaus amžiaus ir provaikių turinčią damą.
Protingiausi iš jūsų suprato, kad tas teismo posėdis baigėsi gerokai anksčiau, nei ta senolė baigė melstis ir kalbėti užkeikimus.
Visi teismo salės dalyviai išėjo iš teismo salės, kai pamatė, kad bobutė nusišneka, kad ji nelabai gerai jaučiasi, bet... senolė nenustojo kalbėti užkeikimus. Tiesiog... viena su velniu sėdėjo ir keikėsi prakeiksmais. Keikėsi tyliai, bet labai nepadoriai.
Nepadoriai tiek, kad jau, kaip ir minėjau, – niekas jos nebesiklausė, net žurnalistai nebesiklausė jos..
Visi dalyviai ir žurnalistai buvo koridoriuje, bet... senutė vis spjaudėsi degančia nafta lyg slibinas.
Tai matėme kartas nuo karto praverdami teismo salės duris, kurioje meditavo prokuroras su teisėja, ar tai sekretore. Iki šiol nežinau – kas ta į senelių namus nepriimta moteris.
Mane neramina, kad ji galėjo būti kokia tai patalpų valytoja, kuri pasivogusi iš teisėjų kabineto tuniką ir regalijas,bei surengė mums show?“
Toks H. Daktaro pasisakymas sulaukė jo „gerbėjų“ palaikymo – žmonės ragino nepasiduoti, o kiti piktinosi Lietuvos teisėsauga ir net rašė, kad neabejoja, jog Hena dar išeis į laisvę…
Tuo metu LAT ketvirtadienį paskelbė, kad atmeta ne tik H. Daktaro, bet ir jo bendro Egidijaus Abariaus bei Generalinės prokuratūros kasacinius skundus. Prokurorai siekė, kad H. Daktaras būtų pripažintas kaltu dėl verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo nužudymo bei kitų nusikaltimų, dėl kurių jis būtų išteisintas.
Savo skundu teisėjų neįtkino ir H. Daktaras – jie pažymėjo, kad ne kartą teisto nusikaltėlio daromi nusikaltimai buvo ne kas kita, kaip jo gyvenimo būdas.
„H. Daktaras yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma“, – pažymėjo teismas.
Anot teisėjų, H. Daktarui paskirta griežčiausios rūšies bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta, nes nenustatyta jokių aplinkybių, kurios rodytų H. Daktaro vidinį išgyvenimą, kritišką požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo.
Pasak teismo, nagrinėjant bylą H. Daktaras neigė kaltę dėl visų nusikalstamų veikų padarymo (išskyrus dėl disponavimo suklastotais dokumentais, kuriuos panaudojo slapstydamasis Bulgarijoje), o tai leidžia daryti išvadą, kad jam yra visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei.
„Iš bylos duomenų matyti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, visus joje surinktus duomenis tiriant nepažeistas nei rungimosi principas, nei kaltinamųjų jiems įstatymų garantuotų gynybos teisės“, – teisėjų kolegijos pirmininkė A. Rakauskienė pabrėžė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.
Išklausyti Aukščiausiojo Teismo nutarties Lukiškių tardymo izoiatoriuje-kalėjime kalintis H. Daktaras nebuvo atvežtas dėl saugumo sumetimų, tačiau išklausyti teisėjų sprendimo atvyko jo žmona, dukros, artimieji. Jie po teismo nutarties paskelbimo žadėjo eiti į Lukiškes ir apie priimtą teismo verdiktą informuoti H. Daktarą.
Tačiau pas H. Daktarą moteris nespėjo nueiti – išėjusi iš salės po pokalbio su žurnalistais moteris nualpo. Į teismą iš karto buvo išviesti greitosios pagalbos medikai, jie teisme praleido apie 20 min. Suteikę pagalbą medikai išvyko, paskui juos iš teismo išėjo ir R. Daktarienė su artimaisiais bei palaikymo komanda, tarp kurios buvo ir šiuo metu JAV besislapstančios Neringos Venckienės šalininkai. Vienas jų teisme akylai saugojo R. Daktarienę nuo žurnalistų.
Interviu, po kurio pasidarė bloga, dukrai irgi neatlaikė nervai
„Nesitikėjau tokio dalyko, kad visiškai atmes skundą, apmaudu, kad tokie teisėjai dėsto studentams ir moko naują kartą teisės pagrindų, – po teismo posėdžio kalbėjo R. Daktarienė. – Didžiulė gėda, kad jie neįžvelgė nė vieno pažeidimo šioje byloje, tikrai gėda. Daugiau neturiu ką pasakyti.“
Ji stebėjosi, kodėl jos sutuoktinis nebuvo atvežtas iš Lukiškių. „Kodėl Henrikas nebuvo atvežtas, tai turbūt vėl Aukščiausiojo Teismo reikėtų paklausti“ , – sakė ji.
Paklausta, kaip toliau planuoja gyventi, R. Daktarienė sakė: „O kaip patartumėte? Kaip patartumėte mums šitoje valstybėje gyventi? Va, aš jus apkalbėsiu, pasakysiu kažką, man jūs nepatiksite ar dar kažkas, kaip man gyventi? Kokį jūs klausimą užduodate, kaip mes turėtume gyventi teisinėje valstybėje? Kad Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė nė vieno pažeidimo – reiškia advokatai, teisininkai, kurie baigė tuos pačius mokslus, jie mato, kiti žmonės mato, o teisėjai negali pamatyti?“
Ir tada R. Daktarienė susiėmė už galvos, ėmė klykti, ir nualpo. Bet ją dar spėjo už rankų apkabinti šalia stovėjusi dukra, kuri moterį pasodino ant kėdės. R. Daktarienės šeimos draugai piktinosi, kad teisme dirbantys žurnalistai filmuoja ir fotografuoja, o H. Daktaro dukros net puolė DELFI reporterį – viena jį apipylė stikline vandens, kita griebė už kameros.
Nusikaltimai, kurie turėtų slėgti H. Daktaro sąžinę
Baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai konstatavo, kad H. Daktaras ir jo bendrai 1990-1993 m. sukūrė ginkluotą šaunamaisiais ginklais, sprogmenimis ir sprogstamosiomis medžiagomis aprūpintą nusikalstamą susivienijimą, kurį vienijo vienas tikslas – daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus: tyčinius nužudymus, plėšimus, turto prievartavimus ir kt.
Šio susivienijimo veiklai vadovavo H. Daktaras ir E. Abarius.
„Daktarų“ grupuotės nariai nuo 1993 m. iki 2000 m. pradžios, kol egzistavo nusikalstamas susivienijimas, turėjo daug ginklų, sprogmenų ir šaudmenų – pistoletų, lygiavamzdžių pompinius šautuvų, pistoletų kulkosvaidžių, revolverių, medžioklinių šautuvų, rankinių granatų ir daugiau kaip 55 kg trotilo.
Grupuotės nariai rinkdavosi „Daktarų“ pamėgtame pramogų ir poilsio komplekse „Vilija“, pirtyje „Ubalda“, kur per pasitarimus buvo aptarinėjami nusikalstamo susivienijimo planai, konkretūs nusikaltimai, skirstomi nusikalstamo susivienijimo dalyvių vaidmenys nusikaltimų darymo metu, renkami 10 proc. nusikalstamu būdu įgytų lėšų į E. Abariaus laikomą ir tvarkomą bendrą pinigų fondą.
Šis fondas buvo skirtas pareigūnų papirkinėjimui, pagalbai sulaikytiems ir suimtiesiems nusikalstamo susivienijimo dalyviams, pasirengimui nusikaltimams (ryšio priemonių, šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų įgijimui ir pan.), pasipelnymui iš nusikalstamos veiklos.
Be to, taip pat buvo skirstomos nusikalstamu būdu gautos lėšos, sprendžiami nesutarimai tarp Kauno mieste veikusių organizuotų nusikalstamų grupuočių bei nustatomi kontaktai su kitomis Lietuvos ir užsienio (Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos) gaujomis.
Tie grupuotės nariai, kurie nenorėdavo dalytis pelnu ir konkuruodavo dėl įtakos sferos nusikalstamame versle, būdavo pašalinami.
Nustatyta, kad H. Daktaras buvo sumąstęs pašalinti bene garsiausią mašinvagį Raimundą Petraitį, pravarde Mondė, ir Vladimirą Sinevskį, pravarde Turistas. Įrodyta, kad vyrai dar 1993 m. buvo iškviesti į „Viliją“, kur buvo suplanuotas jų nužudymas sporto salėje. Kai pirmasis atvyko R. Petraitis, į jį buvo paleisti šūviai, tačiau vyrui pavyko pabėgti ir pasislėpti viename daugiabutyje Varnių gatvėje.
Kai po kiek laiko į „Viliją“ atvyko V. Sinevskis, „Daktarų“ nariai jį nusivedė į sporto salę, kur H. Daktaras jam ant kaklo užmetė virvę ir užverždamas ją vyrą pasmaugė. Po to Turisto kūnas buvo išneštas iš „Vilijos“ ir automobiliu išvežtas į tyrimo nenustatytą vietą.
Po V. Sinevskio nužudymo gyvas likęs R. Petraitis pakluso H. Daktarui ir pradėjo dalytis pelnu, gautu iš nusikalstamo verslo.
H. Daktaras taip pat buvo suplanavęs Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, nužudymą. Buvę „Daktarų“ nariai jų nusikaltimus tyrusiems pareigūnams atskleidė, kad Hena, gavęs duomenų, kad Mongolas gali būti susijęs su 1996 m. spalio 7 d. „Vilijoje“ įvykusiomis žudynėmis, kai buvo nužudyti penki „Daktarų“ grupuotės nariai ir pasikėsinta nužudyti patį H. Daktarą, nutarė R. Ganusauskui atkeršyti – jį pašalinti.
Juoba kad Mongolas nenorėjo dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuravo dėl įtakos sferų nusikalstamame versle bei buvo atsiskyręs nuo „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo.
Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 8 iki spalio 16 d. R. Ganusauskas buvo iškviestas į „Viliją“, kur atvykęs buvo nuvestas į vadinamąjį Baltąjį kambarį. Čia jo laukęs H. Daktaras sudavė kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to iš pistoleto „PM“ iššovė R. Ganusauskui į galvą. Nesėkmingai – Mongolas stvėrė ranka už ginklo ir jam buvo peršauta tik rankos plaštaka.
Taip H. Daktaras pasikėsino tyčia nužudyti R. Ganusauską. Tačiau kerštingasis Hena nenurimo – gruodžio 25 d. H. Daktaras, E. Abarius ir kiti grupuotės nariai atvyko prie namo, kur slapstėsi R. Ganusauskas, ir šį išsivežė prie kelio Kaunas-Šėta-Truskava esantį miškelį. Čia jie buvo iš anksto iškasę duobę.
Pasak liudytojų, miškelyje E. Abarius iš pistoleto „TT“ mėgino iššauti R. Ganusauskui į galvą, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė. Kai bandydamas išsigelbėti Mongolas ėmė bėgti, ginklą išstraukė H. Daktaras – vyras krito nuo dviejų šūvių.
Mongolo lavonas buvo užkastas, tačiau iki šiol nerastas. Dėl to H. Daktaras visada neigė kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtino, kad R. Ganusauskas yra gyvas ir esą slapstosi užsienyje.
Taip pat „Daktarų“ grupuotei buvo inkriminuojamas alkoholio prekyba užsiėmusio koncerno „Agora“ prezidento Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymas. Dėl šio nusikaltimo Lietuvos apeliacinis teismas H. Daktarą ir E. Abarių išteisino, nors pirmosios instancijos teismas juos pripažino kaltais.
Ikiteisminio tyrimo metu prokurorai buvo nustatę, kad 1995 m. pabaigoje arba1996 m. pradžioje H. Daktaras nutarė nužudyti S. Čiapą dėl to, kad jis bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis – tyrėjams davė parodymus apie H. Daktaro ir „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo vadovų ir dalyvių padarytus nusikaltimus, taip pat atsisakė kartu dalyvauti versle ir dalytis pelnu.
Pasak pareigūnų, organizuodamas nužudymą 1996 m. vasarį-kovą E. Abarius nurodė iš Baltarusijos iškviesti samdomą žudiką. Jam už verslininko nužudymą buvo pasiūlytas 50 tūkst. JAV dolerių atlygis.
S. Čiapas ilgą laiką buvo sekamas, „Daktarai“ specialiai nusipirko automobilį, mobiliojo ryšio telefonus, parūpino ginklų ir sporogmenų. S. Čiapas ir jo vairuotojas buvo nužudyti 1996 m. balandį, kai išėjo iš namų – į juos buvo šauta ne mažiau kaip 55 kartus.
„Daktarai“ taip pat buvo nuteisti dėl svetimo turto užvaldymo – turto prievartavimų, plėšimų, kurių metu prieš nukentėjusiuosius buvo naudojami šaunamieji ginklai, fizinis ir psichologinis smurtas.
„Iš grupuotės lyderio veiksmų matyti, kad nusikalstama veikla buvo H. Daktaro gyvenimo būdas. H. Daktaras – labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti įprasta kriminaline bausme neįmanoma. Nagrinėtu laikotarpiu nusikalstama veikla taip pat buvo šio vyro gyvenimo būdas“, – anksčiau yra konstatavęs teismas.
Byloje dėl itin sunkių nusikaltimų buvo 16 kaltinamųjų. H. Daktaras dėl aštuonių nusikaltimų, iš kurių du kaltinimai nužudymu, padarymo Klaipėdos apygardos teismo buvo išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias veikas.
H. Daktaro ir jo grupuotės narių byla teisme nagrinėta nuo 2011 metų gegužės. Pirmąsyk už grotų jis atsidūrė būdamas 19 metų.
Suėmimą H. Daktarui teismas skyrė dar 2008 m. gruodžio 24 d., tačiau tada „Hena“ pasislėpė. Jis sulaikytas Bulgarijoje, netoli Varnos miesto 2009-ųjų rugsėjį. Čia Hena gyveno prisidengdamas kita pavarde ir planavo numirti, nors, kaip yra prisipažinęs, visada svajojo grįžti į Lietuvą.
„Jau važiuodamas į Bulgariją galvojau, kaip man grįžti namo. Aš negaliu be šeimos. Čia tas pats, kaip seną medį išrauk ir pasodink. Jeigu būčiau vienas, neturėjęs nei žmonos, nei vaikų, tai manęs niekas nebūtų suradę. Kitaip negalėjau, aš – šeimos žmogus. Negalėjau be jų – būdavo, vakare saulė leidžiasi, o aš sėdžiu ir žiūriu į Lietuvos pusę, net pėsčiomis galėčiau iki jos nueiti. Tai buvo didžiulė kančia. Jau geriau kalėjime – nors žinau, kad žmona atvažiuos, nei kad ten slapstytis kaip zuikiui. Būdavo, šunys suloja, akis pakeli ir galvoji: tuoj pariš. Taip tik širdį ir nervus nuo slapstymosi sugadinsi“, – išskirtiniame interviu, kurį galite rasti prie susijusių straipsnių, DELFI yra sakęs H. Daktaras.
