Kavala – nedidelis miestas Šiaurės rytų Graikijoje, Egėjo jūros pakrantėje. Į miestą nuo kalno žiūri senosios pilies sienos, aplink – baltų namų su raudonais stogais skruzdėlynas. Dar viena miesto įžymybė – akvedukas, kurio pamatus, tikėtina, mūrijo romėnai.
Pagal gyventojų skaičių Kavala prilygsta mūsiškiam Alytui, o ir susiduria su panašiomis problemomis – nelengva ekonominė situacija, gyventojų mažėja. Vietiniai skundžiasi, kad visą turistų grietinėlę nugriebia pietinė Graikija ir salos. Alytiškiai tikriausiai irgi pavydi Palangai ar Druskininkams. Taigi Kavala – niekuo per daug neišsiskiriantis gražus Graikijos miestas.
Vis dėlto išskirtinis jis tapo praėjusiais metais.
Atsidūrė pabėgėlių maršruto centre
„Pirmoji pabėgėlių banga iki Kavalos atsirito praėjusią vasarą, – pasakojo „Veidui“ vietos žurnalistas Anastasios Markoulidis. – Pagrindinis jų maršrutas buvo Izmiras (Turkija)–Graikijos salos–Pirėjo arba Kavalos uostai. Tuomet autobusais į Idomenio, pasienyje su FYROM (Makedonijos Respublika – E.L.), apylinkes.“
Netrukus vietos gyventojai ėmėsi organizuoti pagalbą pabėgėliams: siūlė atsigerti, užkąsti, dalijo drabužius, teikė medicininę pagalbą.
„Mes pradėjome veikti praėjusių metų rugpjūtį, kai pirmieji pabėgėliai pradėjo atvykti į Kavalą ir iš čia traukdavo į Skopję (Makedonijos Respublika). Iš pradžių siūlėme pačių būtiniausių dalykų – vandens, sulčių, duonos, sumuštinių, – prisimena Efi Loiza, viena iš Kavalos savanorių, iki šiol aktyviai padedančių pabėgėliams. – Jiems einant ir einant suvokėme, kad šiems žmonėms reikia daugiau pagalbos – drabužių, kojinių ir t.t. Mes suradome vietą ir pradėjome rinkti iš Kavalos gyventojų viską, ką jie galėjo paaukoti. Žmonės labai siūlėsi padėti.“
Skirstyti pabėgėlių į „tikruosius“ ir „netikruosius“ niekas nebandė, nors, kaip pabrėžia A. Markoulidis, sirai sudarė daugių daugiausia 40 proc. atvykėlių srauto. Kiti buvo iš Afganistano, Pakistano, Bangladešo ar net Vakarų Sacharos.
O nepasitaikė vietinių pasipriešinimo, išpuolių prieš pabėgėlius? „Pati situacija – tiek politinė, tiek ekonominė – Graikijoje tuomet buvo sudėtinga. Todėl dalis graikų baiminosi, kad užplūdę musulmonai sunaikins graikišką gyvenimo būdą. Jie manė, kad pabėgėliai – tai tarsi musulmonų, norinčių paversti Graikiją islamo valstybe, Trojos arklys“, – pasakojo žurnalistas.
Graikai tai patyrė
Vis dėlto tokių nebuvo dauguma. Didžioji dalis graikų padėjo ir tebepadeda pabėgėliams. Daugelis vėliau sutiktų pabėgėlių irgi negailėjo gerų žodžių graikams.
„Graikai patys ne kartą yra buvę pabėgėliais ir žino, kaip tai būna sunku. Paskutinė graikų pabėgėlių banga – 1922 m., po karo su Turkija. Tuomet 1,3 mln. graikų buvo išvaryta iš Turkijos į Graikiją. Kavalos regione – labai daug to meto pabėgėlių palikuonių. Ir nors gyvi tik keli tų įvykių liudininkai, tačiau ta istorinė atmintis gyva“, – paaiškino A. Markoulidis.
Apie pusšimtį kilometrų nuo Kavalos esančiame Ksantės mieste net stovi paminklas pabėgėliams, primenantis apie tuometį pabėgėlių kelią.
Pagalbos pabėgėliams nuotaikos gajos ir kituose regionuose. „Esu labai sujaudinta dėl to, kaip graikai puolė padėti pabėgėliams. Įvyko didžiulė mobilizacija. Mes turime du sandėlius Salonikuose, jie pilni žmonių paaukotų daiktų – drabužių, maisto, žaislų ir t.t. Iki šiol žmonės aukoja ir padeda viskuo, kuo gali. Tai labai didelė parama“, – pasakojo „Veidui“ Valbona Hystuna, pagalbos nepilnamečiams pabėgėliams organizacijos ARSIS atstovė.
Salonikai – antras pagal dydį Graikijos miestas. Salonikų apylinkėse – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų koncentracijų, nes žmonės buvo pervežti nuo Makedonijos sienos, kai gegužės pabaigoje ten buvo panaikintos savarankiškai įsteigtos pabėgėlių stovyklos.
„Žinoma, buvo ir kitokių reakcijų, kurias stebėjome per televizorių, socialiniuose tinkluose, – pridūrė moteris, jau daugiau nei dešimtmetį dirbanti su nepilnamečiais pabėgėliais, kuri pati į Graikiją prieš 21 metus atvyko kaip pabėgėlė iš Albanijos. – Bet dauguma graikų priėmė pabėgėlius. Manau, tam pasitarnavo ir tai, kad dabar Graikijos valdžioje yra kairiosios jėgos.“
Šiuo metu Graikijos valdžioje – eurobiurokratų nelabai mėgstama kairioji „Syriza“, kurios mažoji partnerė – konservatyvi dešinioji partija „Nepriklausomi graikai“. Pasak žurnalisto ir žmogaus teisių aktyvisto iš Ksantės Yiannio Sidiropoulo, būtent „Syrizos“ dominavimas ir leidžia išvengti priešiškų nuotaikų ar net riaušių pabėgėlių atžvilgiu. „Ši vyriausybė sugebėjo pačioje pradžioje kažkaip sukelti graikų atjautą pabėgėliams, mobilizuoti pagalbą jiems“, – teigia Y. Sidiropoulos.
44 tūkst. žmonių
Vis dėlto sakyti, kad Graikijoje nėra sunkumų dėl pabėgėlių arba šie čia jaučiasi puikiai, būtų per drąsu. Makedonijai sausio pabaigoje uždarius sieną, ES ir Turkijai pasiekus susitarimą dėl nereguliuojamos migracijos sustabdymo, dešimtys tūkstančių žmonių įstrigo Graikijoje. Didelė jų dalis – moterys ir vaikai.
„Graikijos vyriausybę ši įstrigusių pabėgėlių problema užklupo netikėtai, nors kad taip įvyks, kalbėjo dalis ekspertų ir žurnalistų, tarp jų ir aš. Mes sakėme, kad vieną dieną sienos užsivers, taigi ar turime planą tokiam atvejui? Kur mes priglausime pabėgėlius? Bet niekas neturėjo jokio plano“, – kritikavo A. Markoulidis.
Dar vasaros pabaigoje daugelis įžvalgių apžvalgininkų stebėjosi, kad daugumą migrantų tuomet sudarė jauni vyrai. Kaip paaiškėjo vėliau bendraujant su pabėgėliais, didelė dalis dabar įstrigusiųjų Graikijoje sekė paskui savo vyrus, brolius, kurie prieš pusmetį sėkmingai pasiekė Vokietiją. Kai kurios moterys patraukė būdamos paskutinius mėnesius nėščios ir pagimdė jau Graikijoje. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) birželio pradžios duomenimis, šiuo metu Graikijoje stovyklose yra apie 44 tūkst. žmonių.
Vargina ir įtampa, ir gyvatės
„Daugumoje pabėgėlių stovyklų sąlygos yra baisios, labai baisios. Žinoma, kai kuriose stovyklose padėtis šiek tiek geresnė. Bet daugumoje – sąlygos išties labai blogos. Ypač naujose stovyklose, kurios atsirado panaikinus stovyklas Idomenyje. Jos buvo pastatytos per 24–48 valandas. Ten nėra tinkamų higienos, sanitarijos sąlygų – keli tualetai, dušai, kuriais naudojasi labai daug žmonių. Palapinės – vidury laukų, jokio šešėlio. Maistas – irgi ne per geriausias. Stovyklomis rūpinasi armija. Kariškiai daro viską, ką gali, bet labai daug ko trūksta“, – pasakojo V. Hystuna, kuri, kaip ir jos kolegos, kiekvieną dieną lankosi pabėgėlių stovyklose Salonikų apylinkėse ir kitur.
5 km nuo Kavalos esanti pabėgėlių stovykla – vienas tokių pavyzdžių. Iš pradžių pabėgėliai buvo perkelti į vietos ekspozicijų centrą. Dabar jie tai atsimena kaip rojų. Svarbiausia – tuomet buvo stogas virš galvos.
„Užsivėrus sienoms dauguma dabar Kavaloje esančių pabėgėlių sugrįžo iš Idomenį, kur pabėgėlių stovyklose buvo gerokai blogesnė padėtis. Kavala tapo labai populiaria vieta, kol jie galėjo glaustis parodų centre“, – pasakojo žurnalistas A.Markoulidis.
Tačiau netrukus pabėgėliai buvo perkelti į kitą vietą – pramoniniame rajone esančioje plynėje, kurioje anksčiau buvo regiono šiukšlynas, kariškiai įkūrė pabėgėlių palapinių miestelį. Dabar ten maždaug 250 žmonių, 110 iš jų – vaikai.
„Žmonėms neleidžiama ten patekti – stovyklą kontroliuoja policija ir kariškiai. Pabėgėliai skundžiasi, kad tenka valgyti vieną ir tą patį. Daug pabėgėlių turi sveikatos problemų. Stovykloje taip pat yra du ar trys vaikai be tėvų, vienišų moterų su mažais vaikais“, – teigė teisininkė iš Kavalos Evgenia Panastasiou, irgi aktyviai padedanti pabėgėliams.
Ali, pabėgėlis iš Sirijos Alepo miesto, pasakojo, kad didžiausias jų galvos skausmas – gausybė gyvačių ir kitų parazitų (apsilankęs stovykloje pats asmeniškai susidūriau su keliomis gyvatėmis – bėgau, kiek kojos neša). Ali taip pat skundėsi policininkų elgesiu, esą jie šiurkštūs ir agresyvūs. Pareigūnai atkerta, kad pabėgėliai – irgi ne angelai.
Teko apsilankyti pabėgėlių teisme: įvyko muštynės tarp kelių irakiečių ir sirų, policija įsikišo ir net panaudojo ginklą – iššovė į orą, kad apramintų aistras. Kodėl kilo konfliktas – sunku pasakyti, bet dabar abi pusės jau susitaikė. Vis dėlto teismo procedūra įsisuko, ir tai nieko gero nežada jo dalyviams.
Pasak vienos pareigūnės, pabėgėliai atsineša su savimi religinius ir nacionalinius konfliktus iš tėvynės: sirai prieš irakiečius, šiitai prieš sunitus ir atvirkščiai, o dar tarp pabėgėlių – kurdai, krikščionys. Pastarieji, padedami savanorių, sugebėjo palikti Kavalos stovyklą ir dabar gyvena atskirai.
Kitas dalykas – dažnai pabėgėliai labai įtariai žiūri į valdžios pareigūnus. Agresiją, konfliktus skatina ir didelė įtampa, kurią išgyvena visi pabėgėliai, laukiantys sprendimo dėl ateities, ir gyvenimas mažoje erdvėję su nepažįstamais žmonėmis.
„Ten gyvenant neįmanoma išvengti konfliktų“, – pasakojo Sirin, atvykusi iš Sirijos. Merginai pasisekė – ji kartu su tėvu persikėlė gyventi į pabėgėlių rėmėjų išnuomotą butą pačioje Kavaloje.
Nenuostabu, kad esant tokioms sąlygoms savanoriai ne tik tiekia papildomo maisto, drabužių ir kitų būtinų daiktų pabėgėliams, bet ir siekia, kad šie būtų perkelti į geresnę vietą. Kad bent jau būtų stogas virš galvos. Per artėjančius graikiškos vasaros karščius palapinėse gyventi bus ypač sunku. Kavalos savanoriai oficialiai kreipėsi į vietos valdžią šiuo klausimu ir jau ieško nenaudojamo visuomeninio pastato, kurį būtų galima pritaikyti pabėgėliams apgyvendinti.
Vaikai nori mokytis
Kita didelė problema pabėgėlių stovyklose – nepilnamečiai. „Dauguma jų pasimetė ar neteko tėvų keliaudami į Europą. Kiti keliavo su kaimynais, šeimos draugais, su kuriais dabar nenori likti. Didelė dalis, kuriems yra nuo 14 iki 19 metų, patys vieni keliavo į Europą. Tarp jų – sirai, irakiečiai, afganistaniečiai, marokiečiai, egiptiečiai, taip pat kilę iš Bangladešo, Etiopijos ar Somalio“, – teigė V. Hystuna iš ARSIS.
ARSIS visoje Graikijoje turi šešias prieglaudas: trys iš jų – be suaugusiųjų priežiūros esantiems nepilnamečiams; viena – nepilnamečiams, kurie tapo žmonų kontrabandos ir išnaudojimo aukomis; dvi prieglaudos – šeimoms. Kiekvienoje prieglaudoje – nuo 20 iki 30 vietų. Kai kuriose stovyklose ARSIS taip pat įkūrė vadinamąsias saugias zonas vaikams. Taip pat organizuojamos neformalios mokyklos – vaikai mokomi vokiečių, graikų kalbos. Į šią veiklą įtraukiami ir kiti pabėgėliai, kurie tėvynėje buvo mokytojai.
„Bandome organizuoti tokias klases, kad tik palaikytume vaikų norą mokytis, lankyti mokyklą, – pasakojo V. Hystuna. – Ir mes esame net nustebę, kad vaikai taip veržiasi į tokias mokyklas. Su pieštuku ir užrašų knygute rankose jie kiekvieną rytą laukia šių pamokų, užuot žaidę, tarkim, futbolą.“
Laikinas atoslūgis?
Ar ES ir Turkijos susitarimas sustabdė pabėgėlių krizę? Laikinai – galbūt, toks buvo daugelio kalbintų žmonių atsakymas.
„Neabejotina, kad pabėgėlių sumažėjo. Turiu kolegų salose, kurie sako, kad nebėra reikalo ten būti, nes žmonių nebeatvyksta. Tačiau dabar per televiziją matau, kaip žmonės bando pasiekti, pavyzdžiui, Italiją. Dabar pabėgėliams beveik neįmanoma keliauti ankstesniu maršrutu per Graikiją. Bet tai nesustabdys migracijos, nes ji vyksta dėl labai rimtų priežasčių ir žmonės nuolat bandys, ieškodami naujų būdų padaryti savo gyvenimą saugesnį“, – neabejoja V. Hystuna.
Paskutinis pabėgėlių keltas iš salų į Kavalą atvyko balandį, bet garantuoti, kad netrukus pabėgėlių jūra vėl nesubanguos, niekas negali.
„Pabėgėlių krizė tikrai nesibaigė – dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Visų pirma, kol vyks karas, tol bus pabėgėlių. Kitas dalykas – Turkijoje yra trys milijonai pabėgėlių, kurie tikriausiai nori vykti į Europą. Ir Turkija naudojasi tais žmonėmis, kad išsiderėtų bevizį režimą su ES bei kitų nuolaidų“, – argumentavo savanorė iš Kavalos E. Panastasiou.
Pabėgėliai, kurių nėra, – rinkimų kampanijos korta
Valentinas Mazuronis, Pabėgėlių atvykimą į Lietuvą stabdyti susiruošusios Darbo partijos lyderis
Šiandien Lietuvoje nėra pabėgėlių – tad pats laikas ir daryti, kad jų nebūtų. Kai jų atsiras, jų bus toks kiekis, kritinė masė, kaip šiandien yra Belgijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje. Tada reikės rengti referendumus, ar mes pasiliekam ES. Didžioji Britanija tai daro būtent dėl pabėgėlių.
Kitas dalykas, mūsų nuomone, – tokių kvotų skirstymu pabėgėlių problemos neišsprendžiamos. Leidome, kad jų ateitų milijonai (2015–2016 m. į Europą atvyko apie 1,2 mln., o ne milijonai pabėgėlių – red. past.), o kelis šimtus tūkstančių per prievartą paskirstome. Taip mes neišsprendžiame problemos.
Tiesa, dabartiniu metu einama teisinga linkme – uždaromos sienos. 5–10 tūkst. į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių (Lietuva sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.) neišspręs pabėgėlių klausimo, jeigu mes neuždarysime sienų, nepadarysime laikinos apsaugos zonų, kur jie gyventų (žinoma, visiems solidariai finansuojant, telkiant žmogiškuosius resursus), o pasikeitus geopolitinei situacijai dalis jų grįžtų. Galbūt likusiems mes turime sudaryti legalaus imigravimo taisykles, tarkim, mėlynosios kortos loteriją.
Atsiųs mums tuos 5 tūkst. pabėgėlių (Lietuva, kaip minėta, sutiko per dvejus metus priglausti 1105 pabėgėlius – red. past.), tai, patikėkite manimi, sukels problemų, labai daug problemų. Mano nuomone, visos integracijos programos Vakarų valstybėse nepasiteisino ir žlugo. Jie nesiintegruoja į visuomenę ir atvažiuoja ne tam, kad integruotųsi, – jie atvažiuoja ieškodami geros struktūros. Žmogiškai jų noras atvažiuoti ir gerai gyventi, sudaryti savo vienokio ar kitokio lygio diasporas ar panašiai yra labai suprantamas.
Aš manau, kad mums, Lietuvai, tai pavojinga. Gali būti vienas, du, na, dešimt sėkmingų pavyzdžių, bet mes kalbame apie sistemą.
ES ir Turkija žaidžia žaidimą „kas pirmas mirktelės“
Arnoldas Pranckevičius, Europos Parlamento pirmininko patarėjas
Dabar egzistuoja labai aiški sistema, kaip turėtų vykti apsikeitimas „pabėgėliais“ į tikruosius pabėgėlius. Per porą mėnesių pabėgėlių srautas iš Turkijos į Graikiją sumažėjo beveik 80 proc., tad susitarimas veikia. Bet išlieka klausimas: ar šis susitarimas veiks laikinai, ar tai bus sisteminis pokytis?
Niekas dabar nėra pasirengęs derėtis dėl naujų pabėgėlių skaičių ar naujų finansinės pagalbos skaičių, nes susitarimas labai neseniai buvo pasiektas ir yra labai aiškus. Ir taip, jis labai ambicingas. ES prisiėmė daug įsipareigojimų, bet daug jų prisiėmė ir Turkija.
Dėl to Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pyktis dėl mūsų nepritarimo vizų liberalizavimo sutarčiai yra sunkiai paaiškinamas, nes Turkija pritardama tam paketui įsipareigojo įgyvendinti ir visas nuostatas dėl vizų liberalizavimo sutarties. Kol kas Turkija nėra iki galo įgyvendinusi visų reikalavimų, kurie yra visiškai aiškūs ir vieši.
Vienas svarbiausių reikalavimų – antiteroristinio įstatymo pakeitimas, kuris, mūsų požiūriu, yra esminis, nes šiuo įstatymu prezidentas R.T. Erdoganas naudojasi kovodamas prieš opoziciją ir laisvą žiniasklaidą Turkijoje. Tai tiesiogiai susiję su demokratija ir teisės viršenybe, bendrai – Turkijos patikimumu. Bet prezidentas sako, kad nekeis šio įstatymo, ir reikalauja vizų režimo liberalizavimo be šio pakeitimo. Taip negali būti. Arba viskas įgyvendinama, arba nieko.
Kaip galima įtikinti Europos Parlamentą ir valstybes ES nares pritarti vizų liberalizavimui, kai Turkija net nėra įgyvendinusi minėtų reikalavimų ir imasi tokio šantažo: „Jeigu jūs nepriimsite, mes atversime vėl pabėgėlių srautą į Europą.“
Tai labai pavojinga situacija, bet kol kas tiek Europos Komisijos vadovo Jeano Claudo Junckerio, tiek Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo pozicija yra tokia: mes laikomės savo principų ir savo standartų. Turkijos byla Europos Parlamente yra įšaldyta ir liks tokios būsenos, kol Turkija neįgyvendins savo įsipareigojimų. Žodžiu, vyksta žaidimas „kas pirmas mirktelės“.
Tad birželio mėnesį sutarta vizų su Turkija liberalizavimo data yra nelabai reali. Turbūt ir Turkijos vadovybė tai supranta. Greičiausiai bus susitarta tą terminą pratęsti. Briuselyje nėra nė vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai tikėtų, jog iki birželio mėnesio pabaigos pavyks įgyvendinti visus įsipareigojimus, kad turkai gautų bevizį režimą.
Kiti susitarimai vykdomi: finansinė parama kaupiama ir skiriama Turkijai, prasidėjo derybos dėl narystės ir kai kurie narystės derybų punktai jau yra atšaldyti. Taigi susitarimų paketas vykdomas, bet nevisiškai.
Kita vertus, tai, ką Turkija padarė migracijos kontekste, yra labai daug. Tai visi įvertina. Pakanka fakto, kad ji sugebėjo priimti ir įkurdinti stovyklose 2,5 mln. pabėgėlių. Sąlygos šiose stovyklose – labai padorios. Žmonės gali ne tik gyventi, bet ir visavertiškai jaustis, tarkim, net mokytis.
Taip pat www.veidas.lt skaitykite:
Eilėje į Lietuvą – beveik 100 pabėgėlių iš Graikijos
Interviu su Karoliu Žibu: „Užsibarikadavusi Europa – akla ir kurčia“
Interviu su Pauliumi Kunčinu: „Nesinori būti Kasandra, tačiau Lietuvai gresia krizė“
