Ir konstatuoja: „komentaruose išsakoma autoriaus asmeninė nuomonė, nurodytuose komentaruose nėra žodžių ar frazių, iš kurių būtų galima spręsti, kad tiesiogiai ir nedviprasmiškai siūloma smurtauti, fiziškai susidoroti su kokia nors žmonių grupe“, „akivaizdu, kad komentaruose yra grubių ir žiaurių pasisakymų“, tačiau „tokie komentarai nelaikytini realiai pavojingai šiurkščiai pažeidžiančiais saugomas vertybes“. Žodžio laisvė triumfuoja?
Sukurti „priešo“ įvaizdį naudojami tik žodžiai. Paskui seka veiksmai. Prieš 75-erius metus tai patyrė mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai. „Dirbo Lietuvos valstybės policijoje“, „buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, dalyvavo kariniuose veiksmuose 1918-1920 metais“, „buvo mokytojas, šaulys“..., – taip įvardijami nepriklausomos Lietuvos patriotai buvo siunčiami į gyvulinius vagonus ir vežami iš Lietuvos. XX amžiaus vergai. Vienus – į kairę „medicininiam patikrinimui“, kitus – į dešinę su nedarbingais vaikais ir seneliais. Vienus – į sovietinių trubadūrų apdainuotus Gulag‘o lagerius. Kitus – į amžino įšalo žemę, stepes, tundrą ar taigą. Ir į geležinkelių į niekur tiesimą, vietoje pabėgių sugulant kalinių sušalusiems kūnams. Į miško kirtyklas su žeminėmis, utėlėmis ir ligomis. Į mirtis nuo šalčio ir bado „širdies ligų“. Tokiam pragarui sukurti užteko tik žodžių ir paslaugių vykdytojų.
„Aš tik vykdžiau įsakymą“, – skamba buvusio budelio prisipažinimas. „Turėjau paklusti, nes būčiau atsidūręs tame pačiame vagone“, - aidu atsiliepia stribo pasiteisinimas. „Mes nežinome tos praeities, mums neįdomu“, – antrina ant aukų kapų daržus puoselėjanti enkavėdė senolė. „Palikim praeitį, tegul nagrinėja ją istorikai“, – įtikinėja jaunuolis, užsidėjęs Putino atvaizdu padabintus marškinėlius. „Mis SSRS“, „tai tik grožio konkursas be politikos“, – moko Londone jaunimą. „Kam traukti iš spintos skeletus, kai visi kolaboravo“, – prisimena už lygias teises ūbaujanti kairė. Tik žodžiai?
Ar sugebėjimas atjausti ir suprasti vienam kitą reikia tik asmeniniame bendravime? Istorija nėra baigtinis procesas. Daug įvykių, kad ir kokie jie būtų baisūs – tremtys, neteisėti kalinimai, masinis teroras ir net genocidas, turi savybę kartotis. Galbūt kita forma, kitoje šalyje ir su kita tauta. Tačiau gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, bei gebėjimas pasijusti kito vietoje yra moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Juk mes kalbame apie moralią politiką, rašome rezoliucijas apie persekiojamus krikščionis, apie Krymo totorių teisių suvaržymus ir pan. Prisimename ir istorinius įvykius – lietuvių tremtis, persekiojimus, žudynes. Tačiau be supratimo bei atjautos jokie tremtinių ir kalinių, jų artimųjų pasakojimai nebus paveikūs. Įstrigus tarp stereotipų, net nesugebėdami jų įveikti. Esama socialinė ir politinė realybė verčia žmones praeitį vertinti pagal tai, kiek ji susijusi su dabarties problemomis. O juk 75 metų senumo įvykiai turi tiesioginę įtaką dabarčiai, net jei manote, jog tai nereikalingas „skeletas spintoje“.
Buvę praradimai nėra atkuriami, net jei praeina dešimtmečiai. Neatkursi žmonių ryšių, ištremtų kaimų, sunaikintos patirties. Neatgaivinsi amžiname įšale mirti paliktų mokytojų ir ūkininkų, policininkų ir karininkų, darbininkų ir dvasininkų. Nesužinosi, kiek tūkstančių vaikų netapo mokslininkais, dainininkais, menininkais ar išradėjais, nes prarado ne tik vaikystę, bet ir savo jaunas gyvybes. Iki šiol tūkstančiai žmonių jaučia savo tėvų, senelių ar prosenelių tragiškų istorijų alsavimą, rėminasi senas jų nuotraukas ir prisimena... Dažnai lieka tik atmintis – vienintelė, neapčiuopiama ir nekontroliuojama. Ir žodžiai...
