Apie jį mūsų šalyje kalbėti mėgstama, bet išryškinant tik ekonominius skirtumus, ginčijantis, kas priskirtini šiam sluoksniui, o kas – ne.
Vidurinįjį visuomenės sluoksnį socialdemokratai mato ne tik per ekonominių pajėgumų/nepajėgumų prizmę, nors jis nuo senų laikų vadinama rinkos ekonomikos stuburu. Įvairių šalių socialdemokratai šį visuomenės sluoksnį laiko ir bene svarbiausia gerovės valstybės vitališkumo sąlyga.
Viduriniojo sluoksnio augimas yra ir Lietuvos socialdemokratų tikslas, lygiuojantis ne į Azijos ar Amerikų žemynų, bet į Šiaurės Europos valstybių vidurinįjį sluoksnį. Žinoma, norint pasiekti tokį lygį, būtina daug ir nuosekliai dirbti bei norėti kalbėtis ir išklausyti visas puses, o padarius tai – norėti siekti kompromisų. Istoriškai susiklostė, kad socialdemokratai yra kompromiso ir harmonijos visuomenėje siekianti politinė jėga.
Natūralu, kad kalbant apie vidurinįjį sluoksnį, reikia kalbėti ir apie ekonominius rodiklius bei žmonių pajamas. Kalbant apie ekonominius argumentus, matyt, viduriniam sluoksniui reikėtų priskirti visus žmones arba šeimas, kurios neturi sunkumų laiku sumokėti komunalinius mokesčius, įmokų už būsto ar vartojimo kreditus, galinčių sau leisti savaitę per metus atostogauti ne namuose ir pakankamai šildyti būstą, gali kasdien vartoti kokybiškus maisto produktus ir įpirkti paslaugas. Taip pat tie žmonės, kurie be didesnių keblumų iš sutaupytų pinigų prireikus padengtų nenumatytas išlaidas. Trumpai tariant, tai yra žmonės, kurie gyvendami vieni arba išlaikydami šeimą, nebūtų priversti nuolat sukti galvos dėl bazinių poreikių, nuolat veržtis diržus, kęsti nepatogumus ir apsiriboti įvairiais „minimumais“.
Teisus yra Ministras Pirmininkas, sakydamas, kad Lietuva nebegali leisti sau būti „minimumų“ valstybe. Tai ne tik neigiamą atspalvį turinti ir net žeidžianti sąvoka, bet ir žmogaus orumą menkinanti nuostata. „Minimumai“ riboja mūsų žmonių galimybes ištrūkti ne tik iš uždaro skurdo ar gyvenimo nuo algos iki algos rato, bet ir užkerta socialinio mobilumo tikimybę. Gaila, kad „minimumus“ Lietuvoje gauna net penktadalis visų samdomą darbą dirbančių žmonių.
Kita vertus, nereikia ir „minimumų“, kai net ir vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra kuklus. Statistikos departamento duomenimis, mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje antrąjį 2015 metų ketvirtį siekė 700,9 eurų ir buvo daugiau nei 5 proc. didesnis nei tuo pačiu metu 2014. Nors ekonomika, o kartu ir BVP Lietuvoje auga, to žmonės nejaučia. Sunerimti verčia vėl pradėję augti emigracijos mastai. Smarkiai didėja atotrūkis tarp skurdžiausio sluoksnio ir žmonių, uždirbančių daugiausiai. Nuo 2006 metų tas atotrūkis yra didžiausias. Mažiausiai uždirbančiųjų padėtis praktiškai negerėja. Todėl neįtikina argumentai tų, kurie sako, kad mūsų ekonomika per silpna siekti geresnio ir oresnio žmonių gyvenimo kokybės kilstelėjimo.
Profesoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, Lietuvos ekonomika nėra tokia silpna, kad negalėtų leisti oriau gyventi savo šalies žmonėms. 2014 m. Europos Sąjungoje Lietuva pagal tai buvo 9 nuo apačios – stipresnė už Estiją, Graikiją, Vengriją, Lenkiją, Latviją, Kroatiją, Rumuniją ir Bulgariją. Mūsų ekonominis potencialas pakankamai stiprus.
2011 m. tyrimo duomenimis, apie 305 800 šeimų veikiausiai galima priskirti prie vidurinės klasės. Palyginti su analogišku 2009 m. tyrimu, vidurinis gyventojų sluoksnis sumenko nuo 35% iki 22%. Tai reiškia, kad ekonominė krizė ir konservatorių – liberalų vyriausybės „taupymas“, kurį teisingiau būtų vadinti „karpymu“, buvo ypač skausmingas ir taip neskaitlingai viduriniajai klasei.
Dabartinė Vyriausybė daug darė, kad ekonomika būtų atstatyta, kad būtų atkurti ir viršyti ikikriziniai ekonomikos rodikliai. Tačiau akivaizdi ir kita tiesos pusė – per 26 atkurtos valstybės metus pernelyg žavėjomės „laisvosios rinkos“ idėjomis ir leidome jai bujoti tiek, kad „dingo“ net 700 tūkst. žmonių. Argumentas apie viską sureguliuojančią nematomą rinkos ranką patyrė fiasko. „Laisvoji rinka“ mažoje rinkoje tapo autoritarine „nedidukės šalies stambiųjų rinkos žaidėjų diktatūra“, laikančia įkaitais tiek valstybę, tiek ir jos piliečius, kontroliuojančia tiek darbo, tiek atlyginimų, tiek ir paslaugų kokybės rinkas. Deja, laisvosios rinkos propaganda vis dar tebeaidi politikų darbotvarkėse, o valstybė kartu su viduriniąja klase toliau silpninamos. Turime pripažinti klydę ir nebekartoti „laisvosios rinkos“ eksperimento. Todėl net ir svarstant naująjį socialinį modelį turime kritiškai įvertinti „laisvarinkininkų“ pasiūlymų ir pageidavimų sąrašą.
Socialdemokratai mano, kad stabilios ir bazines viršijančios pajamos – svarbus viduriniosios klasės poreikis. Bet svarbi ir savijauta, ypač kalbant apie socialinę apsaugą ir garantijas. Ir visa tai yra itin susiję. Štai kodėl mums vėl reikia daugiau valstybės socialinėje ir ekonominėje politikoje. Noras gyventi oriai, laisvai ir nejausti psichologinių įtampų – laimingos visuomenės poreikis. Todėl turi būti užtikrintos ir ginamos visos žmogaus teisės, visos demokratinės laisvės ir teisingumo bei solidarumo principai. Tik tokioje aplinkoje gyvenantis žmogus norės dirbti Lietuvoje ir produktyviai kurti.
