Tiesa, jis gerokai atsilieka nuo abiejų politikų, kai klausiama, kuris visuomenės veikėjas geriausiai atstovauja apklausiamojo interesams. Kiekvienu atveju jo reitingai tokie, kokiais didžiuotųsi kiekvienas politikas. Nemažiau svarbu šiais rinkimų metais, kad jis nėra politiškai įsipareigojęs. Nors į Vyriausybę jį delegavo partija „Tvarka ir teisingumas“, jis dirba kaip nepriklausomas politikas, o ne partijos ginklanešys. Tad jis yra didysis pirminio rinkimų kampanijos etapo laimikis. Sustiprės toji partija, kuri įtikins jį stoti į jos gretas ir į jos kandidatų sąrašą.
S. Skvernelis turės iš ko rinktis. Bene visos didžiosios partijos, išskyrus gal konservatorius, norėtų jį pritraukti, tad jis gali rinktis ir iš dalies primesti savo sąlygas. Kalbama, kad „Tvarka ir teisingumas“ jam net siūlė partijos pirmininko postą. Bet ir to nebus gana. Partijos pirmininkas Rolandas Paksas ir aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas yra teisėsaugos organų taikiklyje. Žinant, kaip vangiai dirba šios organizacijos, manytina, kad partiją gaubs korupcijos šešėlis iki pat rinkimų, kas kenks ir taip menkiems jų šansams. Partija nėra vieninga. Esama trinties tarp partijos veteranų, tokių kaip Kęstas Komskis, ir migrantų iš „Drąsos kelio“. Yra reali tikimybė, kad tvarkiečiai neįveiks penkių procentų barjero, o jei įveiks, nebus kviečiami dalyvauti valdančioje koalicijoje. Dabartinėmis aplinkybėmis tik politinis savižudis stotų į „Tvarką ir teisingumą“, o S. Skvernelis toks nėra.
Liberalų sąjūdis irgi siekia pritraukti S. Skvernelį. Šiai partijai saulė pateka, numatoma, kad per šiuos rinkimus ji padidins deputatų skaičių ir taps stipriausia dešiniųjų partija. Antra vertus, gal šiek tiek skubama liberalus vainikuoti dar nelaimėtais laurais. Partija tvirtai pasirodė Europos parlamento ir savivaldybių rinkimuose, bet sėkmė turėjo savo kainą. Daugelis iškiliausių partijos narių – Petras Auštrevičius, Antanas Guoga, Algis Kašėta, Remigijus Šimašius – dirba savivaldybėse ir Europos parlamente, tad nekandidatuoja.
Nebus lengva juos pakeisti. Pastaruoju metu liberalai šiek tiek pakeitė ideologinį partijos profilį, nesitenkina pritraukti vien pasiturinčiųjų. Tad nėra ideologinių kliūčių S. Skverneliui sieti savo likimo su liberalais, bet nėra ir ypatingų paskatų.
Socdemai supranta, kad pergalė nėra užtikrinta, ir kad partija turi pasitempti, jei nori laimėti daugiausia mandatų. Socdemai yra itin silpni miestuose. V. Andriukaitis buvo vienintelis pasiekęs pergalę Vilniuje, visi socdemų kandidatai Kaune ir Klaipėdoje pralaimėjo. Partija atkakliai siekia didinti savo populiarumą miestuose, kandidatais kelia žinomas asmenybes, kaip sportininką Virgilijų Alekną, kompozitorių Faustą Latėną. Jie esą kalbina ir Rasą Budbergytę, nors 2005 m. priešinosi jos kandidatūrai į Valstybės kontrolierius. Bet itin svarbu pritraukti S. Skvernelį, tad jam esą siūloma net antra vieta sąraše. Neabejoju, kad jam pažadėta ir ministerija.
Yra vienas didelis minusas. Socdemai turi savo hierarchiją, savo komandą, nusistovėjusius vidaus ryšius, nors ir vyksta nemažai stumdymosi. S. Skvernelis ateitų kaip autsaideris, ir veikiausiai tokiu liktų. Savo ministeriją galėtų tvarkyti kaip nori, bet vargu, ar jis turėtų reikšmingo vaidmens, priimant kitus svarbius politinius sprendimus. Partijos viršūnės liks jam nepasiekiamos.
Jei nebūtų kitų alternatyvų, S. Skverneliui būtų racionalu prisišlieti prie socdemų. Bet yra geresnė alternatyva – Ramūno Karbauskio vadovaujama Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Dabar ją palaiko 6 proc. rinkėjų, tai yra mažiau negu darbiečius ir tvarkiečius. Bet sąjungos populiarumas tik kils. Neatmetu galimybės, kad per rinkimus „valstiečiai“ surinks daugiau negu 10 proc., gal net gerokai daugiau. Dabartiniai reitingai įspūdingi, prisiminus, jog neturėdama aiškesnio profilio ir veikėjų Vilniuje, partija rečiau patenka į žiniasklaidos akiratį, tad ir sulaukia mažiau dėmesio. Įsisiūbavus rinkimų kampanijai, padėtis pasikeis. R. Karbauskis turi itin teigiamą įvaizdį, ypač provincijoje, dėl kovos su alkoholizmu, sąžiningo elgesio su savo darbuotojais. Pritarimo sulauks jo iš dalies populistinis siūlymas įgyvendinti kompleksinę alkoholio prevencijos programą, didinti akcizus alkoholiui, uždirbtas pajamas panaudojant mokytojų algų didinimui.
Yra reali galimybė, kad tie amžinai nepatenkinti rinkėjai, kurie anksčiau atiduodavo savo balsus naujai įkurtoms partijoms, ar tai būtų Darbo partija, Tautos prisikėlimo partija, ar „Drąsos kelias“, laikys „valstiečius“ valdžia nesusitepusia partija ir juos palaikys. Nors kai kurios „valstiečių“ nuostatos, pvz., priešinimasis žemės pardavimui užsieniečiams, yra nepriimtinos didžiosios partijoms, tie nesutarimai neužkirstų kelio bendradarbiavimui. „Valstiečiai“ pateks į valdančiąją koaliciją, ar jai vadovautų kairieji, ar dešinieji. Ir vieniems, ir kitiems „valstiečių“ balsai bus reikalingi.
„Valstiečių“ palaikymas padidėtų, ypač miestuose, jei S. Skvernelis nutartų su jais kandidatuoti. Laimėtų ir S. Skvernelis. Kaip minėjau, „valstiečiai“ turėtų patekti į valdančiąją koaliciją, tad jis galėtų pretenduoti į ministro postą. Kitaip nei socdemų, iš dalies ir liberalų, Valstiečių sąjungos struktūra dar nėra sukalkėjusi, naujai atėjusiems lengviau integruotis ar perimti atsakingas pareigas. S. Skvernelis įgytų reikšmingą balsą nustatant partijos politikos gaires.
Nežinia, kokios yra S. Skvernelio ambicijos. Gal jis iš esmės yra policininkas, o Vidaus reikalų ministro postas jo siekių viršūnė. Tuo atveju tiktų ir liberalai bei socdemai. Jis galėtų ramiai gyventi Algirdo Butkevičiaus ar Eligijaus Masiulio paunksnėje. Bet jei jis turi didesnių planų, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtų palankesnis įrankis jiems įgyvendinti, o R. Karbauskis, kuris lyg šiol neturi tokių ambicijų, nebūtų jam nei varžovas, nei kliūtis.
