Taip nusprendė Vilniaus apygardos teismas, atmetęs N. Mikalauskienės skundą dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad skandalingąją pasakų knygą išleidęs Lietuvos edukologijos universitetas turėjo teisę sustabdyti leidinio platinimą, o toks sprendimas nėra jokia autorės diskriminacija.
Pasak bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusio teismo, knygos platinimo sustabdymą sąlygojo objektyvios aplinkybės, bet ne diskriminaciniai pagrindai, kaip teigė jos autorė N. Mikalauskienė.
„Knygos platinimas buvo sustabdytas, atsižvelgiant į tai, kad paaiškėjo, jog joje esanti informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams“ , – teismo teigimu, Lietuvos edukologijos universitetas, prieš kelerius metus priimdamas sprendimą sustabdyti knygos platinimą, vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais jo, kaip viešosios informacijos rengėjo ir skleidėjo, pareigas.
Anot teismo, knygą išleidęs universitetas gavo Seimo narių raštą, kuriuo buvo išreikštas susirūpinimas dėl knygos turinio – kilus pagrįstoms abejonėms dėl šioje knygoje esančios informacijos atitikimo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos kategorijai, ir buvo priimtas įsakymas sustabdyti knygos platinimą.
„Tai, kad knygoje esanti informacija vertintina, kaip daranti neigiamą poveikį nepilnamečiams, patvirtino ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pateiktas raštas“ , – teismo teigimu, tarnyba nurodė, kad N. Mikalauskienės pasakų knygoje skatinama kitokia nei Lietuvos Konstitucijoje ir Civiliniame Kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.
Be to, universitetas gavo ir Kultūros ministerijos įpareigojimą imtis Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rašte nurodytų priemonių, siekiant apriboti neigiamą poveikį nepilnamečiams iki 14 metų darančios informacijos, esančios knygoje, skleidimą. Jeigu universitetas nebūtų laikęsis šių nurodymų, jo vadovams būtų grėsusi atsakomybė.
„Knygos platinimo sustabdymą sąlygojo ne diskriminacija, o teisėtas pagrindas – įstatymo, Kultūros ministerijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos reikalavimų laikymasis“, – nutartyje nurodė teisėjų kolegija.
Teismas taip pat pabrėžė, kad kūrinio autoriaus ir leidyklos dėl kūrinio išleidimo susitarimas nesuteikia autoriui absoliučios teisės reikalauti iš leidėjo taip pat ir šio kūrinio platinimo ir viešinimo, jeigu dėl to šalys nesusitarė.
„Vien autoriaus noras, kad jo išleistas kūrinys būtų platinamas, savaime nesukuria pareigos leidėjui platinti kūrinį, jeigu šios pareigos leidėjas neprisiėmė“, – teismo teigimu, į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kad universitetas buvo įsipareigojęs išplatinti knygą.
Tačiau, kaip nurodė teismas, vėliau universitetas priėmė įsakymą, kuriuo atnaujintas knygos platinimas, nors jis ir nebuvo prisiėmęs pareigos ją platinti. „Dėl šios priežasties N. Mikalauskienės noras viešinti knygą laikytinas patenkintu ir todėl kiti reikalavimai platinti knygą laikytini nepagrįstais“ , – nurodoma nutartyje.
Pasak teismo, universitetui sustabdžius N. Mikalauskienės knygos platinimą, autorė kreipėsi į kitus leidėjus ir buvo išleistas pakartotinis tiražas. Jis buvo platinamas laisvai.
Teismas taip pat konstatavo, kad nebuvo nustatyta, jog autorė buvo diskriminuojama, kai knygos platinimas buvo sustabdytas.
„Tokie teiginiai yra nepagrįsti ne tik dėl to, kad atsakovas nebuvo įsipareigojęs platinti knygą bet ir dėl to, kad atsakovas, kaip universitetas, turėdamas autonomiją, turėjo teisę savo nuožiūra platinti knygą arba sustabdyti jos platinimą“, – teismo teigimu, universiteto veiksmuose nėra diskriminacijos terpės, todėl jo veiksmuose ar neveikime nėra diskriminacijos apraiškų.
„Diskriminacija gali būti konstatuota tik nustačius tam tikrų blogesnių ar geresnių sąlygų taikymą vienam asmeniui, lyginant su kitais asmenimis, tačiau šiuo atveju, nėra jokio pagrindo atsakovo veiksmuose įžvelgti diskriminacijos, kadangi ieškovė net nepagrindė, kad jos atžvilgiu buvo taikomos kokios nors blogesnės sąlygos lyginant su kitais asmenimis, t. y., kad esant analogiškos aplinkybėms, o būtent, knygoje būtų pateikta informacija galinti daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams, kitų autorių atžvilgiu atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo sustabdyti leidinio platinimo ar nebūtų šių knygų atitinkamai paženklinęs“ , – nurodė teismas.
Anot jo, tai, kad iki ginčo atsakovas ir ieškovė nebuvo susidūrę su būtinybe riboti nepilnamečiams neigiamą poveikį galinčios daryti informacijos sklaidos, nesudaro pagrindo konstatuoti diskriminacijos atsakovo veiksmuose.
„Diskriminacija negali būti laikomas atsakovo sprendimas sustabdyti knygos platinimą, vien dėl to, kad su tokiu sprendimu ieškovė nesutinka, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad tas sprendimas yra sąlygotas įstatyme įtvirtintų atsakovo pareigų vykdymo“ , – pažymėjo teisėjų kolegija.
Teisėjai pažymėjo, kad N. Mikalauskienė, teigdama, kad jos pasakose pavaizduoti vienos lyties asmenų santykiai neprieštarauja konstitucinei šeimos sampratai, klaidingai interpretuoja Konstitucinio Teismo nutarimo išvadą dėl santuokos nesudariusių vyro ir moters bendro gyvenimo atitikimo Konstitucijoje įtvirtintai šeimos ir santuokos sampratai.
„Nei Konstitucijoje, nei Civiliniame Kodekse nekalbama apie kitokią santuoką nei tą, kuri sudaroma tarp skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters“ , – nurodė teismas.
Lietuvos edukologijos universitetas pačių išleistą knygą anksčiau buvo pripažinęs „primityvia ir angažuota homoseksualumo propaganda“, už tai nubaudė leidyklos vadovą, nutraukė prekybą knygomis, o likučius nukišo į archyvą.
Ši istorija prasidėjo, kai universiteto leidykla „Edukologija“ išleido N. Mikalauskienės pasakų rinkinį „Gintarinė širdis”. Jame buvo dvi pasakos, kuriose kalbama apie homoseksualią meilę: „Kaip karaliaus sūnus išminties ieškojo” ir „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių lakštingalom giedančių”. Vienoje pasakoje vienas iš trijų brolių įsimyli juodaodį siuvėją, kitoje princesė pamilsta batsiuvio dukterį.
