Dabar visi pamatys, kad buvęs prezidentas, buvęs ginkluotojų pajėgų vyriausiasis vadas, dusyk premjeras, partijos vadas, yra šiais laikais laikomas apysmulkėm sumom operuojančiu trečiojo ryškumo reikaliukų tvarkytoju („kam mokėti daugiau?“, jei ir už važinėto automobilio kainą sutvarkys reikalus, ar ne?).
Ir kai visi tai pamatys, jie pasibjaurės ir pagalvos dusyk prieš balsuodami. Ir tada sužaliuos lazda ir rudenį sugagens padebesiais skrendantys paršelių pulkai, nukreipę knysles į pietus.
Kas per kvailas, vaikiškas mąstymas, gerbiamieji naivuoliai. Jūs akli kaip kurmiai. Maža to, jūs be atminties. Ir jūsų negaila – ne, aš jus kaltinu dėl visko, kas vyksta.
Darbo partija ir jos vadai tiek po teismus tampyti, kad jiems galima savą kalėjimą statyti (dar ir su nuosavu konservų fabriku), na, ir kas? Ir nieko. Vaikšto, žvengia, iš Seimo tribūnos siūlė čiulpti jam veną, dabar tiesiog visiems vidurinįjį pirštą laiko atkišęs ir viskas. Užsivartykit grabais. Ir vis tiek yra už juos balsuojančiųjų, ir bus.
Prieš dešimtmetį, prisiminkim, ko tik nebuvo – Borisovas, Lolišvili, tualetinis popierius, šikau ir tapšnojau, gero savaitgalio, aplinka kalta, apkalta. Na, ir kas? Ir nieko. Šiko ir tapšnojo. Pasirodo, iki šiol tapšnoja. O ko nepatapšnojus? Už tai beveik niekada niekam nieko nebūna.
Dar sovietiniais laikais Uzbekistano vadovai įrodė, kad, turint gerą priedangą, galima vogti daugel metų, milijardais, vietoj medvilnės patiekiant įrašus dokumentuose, kad medvilnė yra, ir viskas bus gerai. Ir ką, ar kas nors kam nors blogo atsitiko? Šalis žlugo ne nuo to, o šių dienų Uzbekistanas gyvena, kaip gyvenęs, nes kalnų vaikams viskas gerai, valdžia geriau žino.
Kodėl šį kartą kažkas Lietuvoje turėtų būti kitaip? Kodėl jūs manote, kad paviešinti valdžios vyrų pokalbiai, nuo kurių išklotinių pulsas padažnėja, kažką dabar ims ir pakeis? Manote, kažkas ims į galvą, kad mūsų Lietuvos respublikos Vyriausybės ministrai nuolankiai kalbasi su suįžūlėjusiu kurorto kolūkiečiu kaip su reikliu viršininku ir griežtu mokytoju?
Kodėl manote, kad tiems, kam viskas buvo gerai Druskininkuose prieš metus ar dvejus, dabar ims ir pasakys – ne, toliau taip gyventi nebegalima?
Padorūs žmonės dažnai yra be galo naivūs ir galvoja, kad kitiems irgi galioja padorumo, gėdos, na, pagaliau šleikštumo kriterijai. Todėl jiems lemta iki gyvenimo pabaigos stebėtis realiu pasauliu.
O realus pasaulis yra toks, kokį matome miestų viešajame transporte. Keleivių kontrolė ima keleivius už gerklės ne todėl, kad jiems taip elgtis labai patinka. Tiesiog važinėjantys be bilietų kitaip nebijo. Jų gėdinti neapsimoka, todėl jų niekas ir negėdina.
Bet vis dar yra tikinčių, kad nepadoriai besielgiančius galima gėdinti, ir jiems bus gėda, ir jie pasikeis. Tie naivuoliai, tiesą pasakius, yra labiau kenksmingi už blogį darančius: piktadarius bent jau mato visi, o naivūs kvaileliai, manantys, kad čia jau dabar mes duosim tai valdžiai į kuprą, bus jiems sarmata, daugelio yra laikomi nepiktybiniais.
Padoriems žmonėms ir tiems, kas save tokiais vadina, vis dar žymiai baisiau už aiškų blogį ir nusikaltimus yra apžvalgininkų vartojama nenorminė leksika. Jiems baisiau keiksmažodžiai, negu tai, ką jie aprašo.
Mūsų padorieji žmoneliai galvoja, kad galima tuos valdžios vyrus, telefonais susitariančius, sugėdinti. Vargeliai jūs. Nueikite prie Vilniaus oro uosto ir pabandykite pagėdinti ten sustojusius taksi vairuotojus. Papasakokite, kaip jums sekėsi. Nelabai? Tai va, su valdžios vyrais būtų dešimtkart sunkiau ir vis tiek rezultatas toks pat beviltiškas.
Valdanti partija, ką bedarytų, turi puikius reitingus, nes daugumai žmonių visai patinka, kad viskas taip yra. Meras skambina ministrams, Vyriausybės ir teismų sprendimus paderina? Na, tam ir valdžia, kad savo reikalus tvarkytų, varkes virtų. Gynybos ministras literatūros premijas vetuoja? Tai ar matėt, kokio dydžio jo kabinetas. Jis gi ministras.
Merai savo miestuose tvarkosi, kaip feodaliniame ūkyje, baudžiauninkus varinėdami? Tai kas čia tokio – juos liaudis išrinko. Kumečiai patys už feodalus prabalsavo.
Nieko tokio, ypač tada, jei liaudis (didžioji jos dalis) ir yra baudžiauninkai, tamsūs kaimo jurgiai, bailūs, drebantys dėl savo valdiškos darbo vietelės savivaldybėje, tik galveles linkčioja ir vėl tuos pačius kolchozų pirmininkus renka, nes šaunūs tie gaspadoriai, rūpinasi mumis. Jei ne jie, ką mes valgytume, kuo vaikus rengtume.
Sėkmingiausi merai ir kitokie dvaro šeimininkais visuomet moka atrodyti maitintojais, globėjais ir Dangaus vartų raktų pridabotojais, ir dauguma jais tiki, nes dauguma Lietuvos Respublikos gyventojų yra ubagėliai ir bailiai.
Ne valdžia juos tokius padarė. Valdžia juos tokius jau rado, prisijaukino, ir patyliukais džiaugiasi, kad ta avių banda ateina ir džiaugsmingai balsuoja.
Man ne tiek ta valdžia šlykšti, kiek šlykštūs ir niekingi esate jūs, pagal kuriuos ta visa valdžia yra optimizuota ir priderinta. Ji tikrai tarnauja jums, nes jūs tokios norėjote ir norite dabar, ir jums viskas tvarkoje. Viskas, ką jūs mokate – tai subliauti „visi ten vagiai!”, tai toks jūsų ir supratimas. Ir taip jums ir reikia.
Jūs, kontrabandines cigaretes rūkantys, smulkiai vagiliaujantys, pašalpas apgaulės būdu melžiantys ubagėliai su įstiklintais balkonais, pjaunantys vieni kitiems gerkles daugiabučiuose dėl stogo remonto, nes mes pirmame aukšte gyvename, kam mums tas stogas, mums geriau tegu laukujas duris sutvarko, nes bilda labai.
Ne valdžia jus taip elgtis išmokė: ne, čia valdžia būtent dėl jūsų kretiniško balsavimo įsitikino, kad su jumis galima daryti, ką užsimanius, ir dabar daro, ką užsimanius. Jums nepatinka, kad su jumis elgiasi blogiau, nei su gyvuliais? Tai kad jūs balsuojat, kaip beždžionės. Ko jums dar reikia.
Šiandien ėjau pro „Lietuvos“ kino teatro griuvėsius, apkaltus fanera, sostinėje. Kažkoks šmaikštus šlykštynė, debiliškomis sentencijomis tepliojantis visą Senamiestį, jau ir ten užrašė: „Lietuva – širdis prie širdies, vagis prie vagies.“ Žmonės eina, skaito, šypteli. Kaip gražiai čia tai valdžiai uždrožė, sako patys sau. Žinos dabar tie valdžiažmogiai.
Ir eina, idiotai, toliau tų pačių rinkti. Mylimas kraštas – Lietuva, tik tauta labai nekokia, pagalvojau sau.
