– Pereinant prie tarptautinių klausimų, Europos Sąjungos vidaus reikalų ir migracijos ministrai šią savaitę vykusiame posėdyje kalbėjo apie tai, kad dėl migrantų krizės gali tekti uždaryti Šengeno zoną iki dvejų metų. Ką Jūs manote apie tai?
– Praeiti metai buvo tie metai, kai reikėjo priimti sprendimus. Europa vėlavo. Besiginčydami ir besistumdydami, kuris labiau proeuropietiškas ir labiau solidarus, vėlavome priimti sprendimus ir juos įgyvendinti, bet galiausiai sprendimai buvo priimti.
Buvo nuspręsta sustiprinti išorės sienų apsaugą, užtikrinti sienų kontrolę, įkurti Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnybą, skirti žmonių ir iš Lietuvos, sutvarkyti ekonominių migrantų grąžinimo ir readmisijos procedūras su trečiosiomis šalimis tokiomis, kaip Turkija ar Afrikos šalys. Sprendimai buvo priimti, bet, deja, jie dar ne iki galo įgyvendinti, todėl labai svarbu kalbėti apie legalios migracijos, srautų suvaldymą.
Apie nelegalią migraciją net nėra ko kalbėti. Nėra dokumentų – nėra prieglobsčio, nėra registracijos arba jai priešinamasi – nėra jokių teisių ir garantijų. Tokie principai turi būti įgyvendinti, jie teisėti, korektiški. Tie, kas atvyksta į Europą, turi laikytis šių reikalavimų, todėl turime pradėti nuo išorės sienų apsaugos, visų sprendimų įgyvendinimo.
Būtina griežtinti patikros taisykles. Jeigu reikia dvejų metų, kad būtų užtikrintas mūsų, Europos piliečių, visų mūsų šalių, saugumas, tai turi būti prioritetas. Negalima aukoti savo šalių žmonių saugumo dėl tų žmonių, kurie atvyksta be dokumentų, neaišku iš kur ir nenori, pavyzdžiui, bendradarbiauti arba integruotis, nesilaiko mūsų įstatymų ir vykdo nuskalstamas veikas.
Griežtinti patikrą matomai bus neišvengiama. Be jokios abejonės reikia dirbti su trečiosiomis šalimis: Turkija, Afrikos valstybėmis. Reikia padėti joms, palapinių miesteliams šalia kritinių zonų, žmonėms, kad jiems nereikėtų rizikuoti ir vykti į Europą. Reikia daryti įtaką taikos derybų procesui Sirijoje ir kitose šalyse, kad nebūtų konfliktų, skurdo ir bado.
Pirmiausia reikia dirbti aplink Europą. [...] Daug sunkiau ir brangiau integruoti žmones Europos viduje, negu jiems padėti jų šalyje arba arti jų šalies. Manau, kad ta kryptimi ir dirbsime toliau. Tai oficiali Lietuvos pozicija. Daugelio mūsų kaimynių pozicija panaši. Ta kryptimi ir judėsime.
– Ketvirtadienį susitinkate su atsakingų institucijų vadovais aptarti kovos su korupcija, bet panašu, kad ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi, mažinant korupcijos mastus. Ką daryti?
– Turime ir kuo pasidžiaugti. Buvo paskelbtas „Transperancy International“ korupcijos indeksas. Lietuva per metus pasistūmėjo į priekį. Jeigu pernai buvome 39 vietoje, dabar jau paskelbta, kad Lietuva užima 32 vietą tarp visų – beveik 180 – pasaulio valstybių. Stumiamės į priekį. Prieš penkerius metus buvome netoli 50 vietos. Iš tiesų daromi geri žingsniai į priekį.
Per visą šį laikotarpį ir mano, ir abiejų Vyriausybių iniciatyva buvo priimta daug antikorupcinių įstatymų. Deja, jų taikymas ir veiksnumas nėra tikrai geras. Stebint baudų skyrimo situaciją, tiesiog matyti, kad blogąja prasme apsimoka kartais daryti negerus dalykus, nes baudos labai simbolinės– skiriama kone 10 proc. nuo galimos maksimalios baudos.
2015 m. vidutinė bauda už korupcinę veiklą siekė tik 4,5 tūkst. eurų. Tai dešimtadalis maksimalios baudos. Net skiriant laisvės atėmimo bausmę, beveik 80 proc. nuteistųjų ji atidedama. Nuteistasis nei moka baudos, nei patenka į laisvės atėmimo vietą. Kol kas sukčiai vis dar išlieka nebaudžiami ir išsisuka nuo atsakomybės.
Kalbėsime apie tai, ką daryti, ar reikia naujų įstatymų, o gal jau visko pakanka, gal tiesiog reikia pradėti juos įgyvendinti ir griežčiau taikyti? O gal baudas padidinti? Norėsiu išgirsti visų institucijų, kurios koordinuoja ir dirba antikorupcinėje veikloje, nuomones ir pasiūlymus, nes tai mums visiems svarbu. Žinoma, daromi geri žingsniai į priekį, bet tam, kad valstybė iš tiesų nusimestų korupcines girnas nuo kojų, reikia dar daugiau investuoti, dar daugiau dirbti ir visiems susitelkus mėginti gydyti šią piktžaizdę, kuri visoms šalims trukdo vystytis.
– Prezidente, neseniai lankėtės Alytaus rajone, bendravote su socialinės rizikos šeimomis, socialiniais darbuotojais, rajono vadovais. Alytaus rajonas – pavyzdinė savivaldybė, puikiai sprendžianti socialines problemas. Ką daryti, kad tokių pavyzdžių Lietuvoje būtų daugiau?
– Geriausi pavyzdžiai sektini. Dėl to važiavau, kad galėčiau apie tai ne tik girdėti, bet pamatyti. Alytaus rajonas nusprendė su socialinės rizikos šeimomis dirbti trimis kryptimis. Pirmoji – vaikų apsauga. Siekiama, kad nė vienas Alytaus rajono vaikas nebūtų atiduotas į vaikų globos namus. Net pati savivaldybė žada globėjui primokėti papildomą 300 eurų sumą prie to, ką duoda valstybė – 190 eurų. Tai būtų daroma tik tam, kad, jeigu atsitiktų bėda ir vaikui reikėtų rasti naują šeimą, tokie globėjai jau taptų rezervu. Pati savivaldybė ieško tokių globėjų ir skiria lėšų.
Antra kryptis, kuria tikrai rimtai dirba ši savivaldybė, – smurto prevencija. Šiemet įsteigta mobili grupė, kuriai priklauso ir seniūnai, ir mokytojai, ir policija, ir socialiniai darbuotojai. Ši grupė gali bet kada važiuoti ir prevenciškai pasižiūrėti į socialinės rizikos šeimų situaciją. Be to, žmogus iš rajono, paskambinęs bet kuriuo paros metu, gali paprašyti pagalbos ir ji bus suteikta.
Trečia kryptis, kaip dirba savivaldybė, tai gydymas nuo priklausomybių. Mes tik kalbame, kaip gydysime, drausime, neleisime, o Alytaus savivaldybė jau nuo 2011 m. vykdo programą, gydo nuo alkoholizmo socialinės rizikos šeimų atstovus, jeigu tokių yra. Iš viso gydymo procesą praėjo beveik 400 žmonių. Dabar kaip tik matome, kad gydymo nuo alkoholizmo praktiką jau mėgina perimti ir dar 10 savivaldybių.
Deja, reta savivaldybė turi aiškią strategiją kaip ir ką daryti. Taigi, nėra nei bendros metodikos, nei patarimų. Specialistų taip pat nepakanka. [...] Į Alytų kartu su manimi važiavo socialinių reikalų ministrė. Kalbame apie tai, kad vyriausybės lygmenyje turi būti priimti sprendimai, [...] kaip dirbti su socialinės rizikos šeimomis.
Noriu pasidžiaugti, kad nuo vasario 1 d. Socialinių reikalų ministerija taip pat nusprendė turėti pilotinį projektą. Bus sukurta mobili komanda, kuri lankysis sudėtingiausiose savivaldybėse, mėgins padėti, patarti, o, jeigu matysime, kad toks poreikis bus, galbūt ir griežčiau elgtis su savivaldybėmis, kurios nesusitvarko. Socialinių reikalų ministerija su ta komanda yra numačiusi lankytis dešimtyje savivaldybių. Išskirtos būtent šios, nes jos pačios rizikingiausios.
Matome, kad yra gerų pavyzdžių, yra iš ko mokytis, todėl reikia visiems pasitempti ir investuoti daugiau į mūsų saugumą. Apsaugomi turi būti ir vaikai, ir nuo smurto šeimoje kenčiantys žmonės, žinoma, reikia padėti ir atsikratyti skausmingų priklausomybių, kurios tikrai žaloja mūsų visų visuomenę ir žmonių gyvenimus.
