Žmonėmis šūdinomis rankomis, perfrazuojant Gavelį. Bet sklindančio dvoko nuo išmatų kibiro nepaslėpsi. Gali apsimesti, kad kibirėlyje – svarbus rinkėjams nešulys. Dovanėlė, taip sakant,„Stalinas sralinas“.
Manote, kažkas pasikeitė? Gal priminti jums, kas Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai, uždraudė rodyti dokumentinį filmą apie Nepriklausomybės atkūrimą? Ogi toks ponas komunistas, atsiprašau, socialdemokratas Seimo narys Bronius Bradauskas. Sakė, na, neerzinkim rusų. Draugo Putino. Pas mus, vot, dabar, pieno karas, suprantat. Jam antrino Seimo pirmininkė, tiesa, iš kitos, neva, su komunizmu, tarybinės liaudies pasiekimais ir kolūkio penkmečio planais nesusijusios, bet vis tiek valdančiąją daugumą sudarančios partijos.
Kitas socialdemokratas, karo ministeris, lyg užkerėtas spiriasi – na nė per kur jam tų šauktinių kariuomenės nereikia. Reiškia, rezervo, nereikia. Ir patriotiškai nusiteikę piliečiai, kuriems rūpi valstybė ir jos ateitis, nereikalingi. Kariuomenė, kuri būtų savarankiškai pajėgi ilgą laiką ginti šalį, šauliai, laikantys paruoštus okupanto vaišėms ginklus, taip pat nereikalingi. Iš tiesų, su kuo gi kariausim, ponai socialdemokratai. Komunistų partijos pamokos puikiai išmoktos dar anuomet, tankams traiškant beginklius žmones. Anuomet, kai paskutinis Lietuvos komunistų partijos pirmininkas, dabartinių socialdemokratų mokytojas ir idėjinis tėvas lyg paklaikęs laigė po Aukščiausiąją Tarybą, šaipydamasis iš norinčių atkurti Lietuvos kariuomenę.
Ir, žinot, šiek tiek keista. Socialdemokratas, išrinktasis, ministras Juozas Olekas atrodo lyg ir patyręs politikas. Reitingai. Rinkėjai. O čia – tik žybt į kaktą: nereikia šauktinių, ir taškas. Nors kuolą tašyk. Ir ginklų šauliams – tiesiai šviesiai – nereikia. Atrodytų, juk galėtų ką nors aptakiai, minkštai, o jei pačiam kartais sunku tinkamą rinkėjui žodį sugraibyti, tai šalia partijos pirmininko pavyzdys. Kalbėti ilgai, protingai. Nieko nepasakyti. Ir dar kelis kartus pakeisti apie tai nuomonę. Ir svarbiausia, netgi rinkėjas suprastų. Jis – įgudęs. Bet tiesiog imti ir va taip va, grubiai, be užuolankų?
Sakote, seni reikalai, praėjusios ir užmirštos istorijos. Gal ir taip. Bet pasak šlovingos komunistų partijos, tauta privalo atminti savo didvyrius. Ypač laisva tauta, laisvai pasirenkanti valdančiuosius. Kurie vargu ar elgiasi adekvačiai. Štai ponia Birutė Vėsaitė, valdančiosios Seimo daugumos narė, socialdemokratė, jaučiasi Algirdo Paleckio bendraminte. Vadinasi, mažų mažiausiai ji pritaria, kad „valdžia – nutolusi ir vis tolstanti nuo žmonių – neįstengia pakeisti esamos situacijos, nes iš esmės nesugeba ir nesiima to daryti“ (Socialistinis liaudies fronto teiginys).
Ji, kaip suprantu, visiškai sutinka ir su A. Paleckio raginimu (pasisakymas 2015-09-12 talpintas svetainėje youtube.com) „Vakarams ir Lietuvai, kaip esančiai dabar Vakarų dalimi, keisti ydingą politiką“. Normalizuojant santykius su rytų kaimynais Baltarusija, Rusija, Kazachstanu. Pripažįstant, kad esant dabartinei Kijevo valdžiai, Ukrainoje padėtis tik blogės. Na, žodžiu, užtvirtinant kokiu nauju įstatymu, vienąkart ir visiems laikams, kad tada, 1991-aisiais prie bokšto „savi šaudė į savus“.
Piktinatės, kad socialistinio liaudies fronto karvedys, buvęs pirmininkas, kurio partijos puslapyje Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kaltinama pernelyg susirūpinusi dėl neįtikinamai skleidžiamo melo ir karo propagandos per valstybinį transliuotoją LRT, kandidatuos į Seimą? O kaipgi partija, kurios veikėjai teisiami pagal Baudžiamąjį kodeksą? Kurios įkūrėjas ir idėjinis lyderis nuteistas kalėti?
Čia tik trumpam sustokite ir pagalvokite, kad yra dar ir kita partija, savo geležinio erelio simboliu (sąmoningai ar ne) primenanti Nacių partijos Reichsadler, išvien su valdančiąja koalicija siekianti, kad priesaiką sulaužęs, taigi valstybę išdavęs žmogus galėtų ir vėl kandidatuoti į prezidentus.
Reality checkpoint? Man gali būti suprantama, kad iš esmės silpnas ir niekingas žmogus (na nesipūskim, visi mes tokiais esame), dėl valdžios gali paminti savo ir kitų garbę, papirkti, meluoti, išduoti. Bet pasakykit man vieną dalyką. Rimtai. Ar jums priimtina, kad kažkas gali manyti, jog tokia politinė jėga ir jos atstovai gali valdyti demokratinę Vakarų valstybę. Mūsų valstybę. Kas gali norėti, kad juos tokie politikai atstovautų Seime? Oj. Ghm.
Na bet kaip gi taip, a? Girdžiu nesusipratėlį rinkėją piktinantis, kad tokie visokie ir anokie, kanukai, bradauskai ir brazauskai patenka į Seimą. Negaliu patikėti, kad kas penktas mano valstybės pilietis balsuoja už vėsaites, iš kur tokių idiotų randasi, šiaušiasi antras.
Veidrodis, ponai. Pasižiūrėkit į veidrodį.
Arba į šulinį. Jo dugne, tyrame ir šaltame Lietuvos vandenyje, atsispindi geraširdžio senolio, nešančio išmatų kibirėlį savo rankose, veidas.
Gerai įsižiūrėjęs, jame labai aiškiai pamatai ryškėjančius socialdemokratų ir jų rinkėjų bruožus. Taip pat ir tų, kurie emigravo, ignoravo, miegojo, užsimerkė, parsidavė, atsidavė ir kitaip atsisakė dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Nerinko Seimo.Arba rinko teisiamus, nuteistus, išdavusius, išduosiančius.
Ir kai kitąsyk šaipysitės ir juoksitės iš ponios Seimo narės B. Vėsaitės, ar (neduokdie) būsimo Seimo nario, kairiosios minties puoselėtojo, kūrybiškai marksizmo idėjas taikančio Kremliaus (dar Kazachstano) draugo A. Paleckio, pagalvokite, kad ne kas penktas išrinko daugumos koaliciją. Kas antras. Jūsų tėvas, motina, vyras, žmona, brolis, sesuo.
Ne Seimo dauguma nubalsavo prieš, taip atsisakydama skirti Laivės premiją patriarchui. Jūs.
Bet žinote, ne viskas yra taip blogai. Kanukžmogiai, vėsaitės, bradauskai, paleckiai nesusitvėrė patys savaime iš niekur. Ne alkoholis kaltas, kad jis pasirenkamas vietoje pramogos, kaip vaistas, maistas ar gyvenimo būdas (čia atliepiant skaudžią sausio mėnesio temą). Sovietinis reliktas. Sistemos rezultatas.
Mes esame tie, kuo mus prievartos sistema išmokė būti.
Per 25 laisvės metus mes pasiekėme neįtikėtinai daug, bet pamiršome mokytis. Laikas pradėti.
