Apie tai, ar pakankamai dėmesio teisėjai šiandien skiria komunikacijai, ar viešumas gali būti suderinamas su tinkamu teisėjo pareigų atlikimu bei kokios įtakos tai turi teismų sistemos autoritetui visuomenėje, kalbamės su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja Sigita Rudėnaite ir „Metų teisininku“ išrinktu, stambios verslo bendrovės Teisės skyriui vadovaujančiu Ryčiu Valūnu.
Privalu išmanyti ne tik teisės aktus
R. Valūnas, pripažintas teisininkas, savo karjeroje turėjęs galimybę susipažinti su daugelio pasaulio šalių teismų darbo praktika, įsitikinęs, jog komunikacija – neatsiejama kiekvieno teisininko, taip pat ir teisėjo, darbo dalis.
Pasak R. Valūno, kai informacijos sklaida tokia greita ir didelė, teisininkui būtinas platus žvilgsnis į jį supančią aplinką, todėl privalu išmanyti ne tik teisės aktus, bet ir ryšius su visuomene. Jo nuomone, komunikacijos procesus reikia išmanyti mažiausiai dėl dviejų priežasčių.
„Pirma, geras teisininkas turi gebėti perteikti teisinio klausimo, patarimo, bylos esmę aiškiai ir suprantamai, t. y. taip, kad tą suvoktų ir teisinio išsilavinimo neturintis žmogus. Antra, komunikacijos erdvė – tai terpė, kurioje gyvuos tavo teisinis patarimas ar sprendimas“, – sako teisininkas. Pasak jo, teismo sprendimai priimami ne vakuume, o konkrečiame visuomenės ir valstybės raidos etape, todėl teisėjams svarbu suvokti ir visuomenėje vyraujančius požiūrius, aplinkybių visumą kasdieniame teismų darbe didelį susidomėjimą keliančių bylų atveju, pristatyti teismo priimtą sprendimą visuomenei suprantama kalba.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja S. Rudėnaitė teigia, kad poreikis teisėjams išmanyti komunikacijos procesus vis didėja. Pasak teisėjos, įtakos komunikacijos svarbai teismų sistemoje paskutiniaisiais metais turėjo itin padidėjęs visuomenės informavimo priemonių ir pačios visuomenės dėmesys teismams bei išaugęs informacijos apie teismų veiklą poreikis.
Vis dėlto S. Rudėnaitė pabrėžia, kad „komunikacija turi būti profesionali, o to pasiekti, neturint specialiųjų žinių ir įgūdžių, neįmanoma“.
R. Valūnas sako, jog „šiandien Lietuvos universitetų teisės programose paprastai nėra disciplinų apie komunikaciją, tačiau komunikacijos principų ir procesų suvokimas teisininko profesijoje būtinas“.
Teisininkas pateikia pavyzdžių iš verslo įmonių veiklos.
„Neretai teisiškai gali laimėti bylą, tačiau kartu atsiranda pavojus prarasti reputaciją arba diskredituoti bendrovės propaguojamas vertybes. Pavyzdžiui, didelei įmonei reikalauti kompensacijos iš jai nuostolius sukėlusio žmogaus, gaunančio mažas pajamas, visuomenės požiūriu gali būti neetiška, nors ta kompensacija teisiškai ir priklausytų“, – sako R. Valūnas. Tad vien aklas vadovavimasis įstatymo raide, nesistengiant suvokti platesnio konteksto, gali lemti skausmingas pasekmes.
Pozicija turi būti matoma ir girdima
Teismuose dažnai diskutuojama, ar teisėjai, iki šiol neturėję nieko bendro su komunikacija, turi viešai komentuoti savo sprendimus – gal tiesiog pakanka aiškiai surašytų sprendimų? Nors nuomonės šiuo klausimu dažnai išsiskiria, šiandien dominuoja teisėjų požiūris, jog pagrindinis jų tikslas yra tinkamas pareigų atlikimas, o ne savęs demonstravimas.
Teisėja S. Rudėnaitė tam pritaria. Jos nuomone, svarbiausia teisėjo pareiga – tinkamai atlikti kasdienį darbą, siekti, kad kuo daugiau žmonių iš teismo salės išeitų jausdami, jog teisingumas įvyko, nors šįkart gal ir nebuvo jų pusėje.
„Viešas teisėjo komentaras savaime nėra gėris – visų pirma, jis turi būti profesionalus, antraip galima pakenkti ir sau, ir bendrai teismų įvaizdžiui. Viską, ką teisėjas gali pasakyti apie savo priimtą sprendimą, jis gali išdėstyti raštu, o kiekvienas tikrai profesionalus teismo sprendimas turi būti toks, kad jį žmonės suprastų be papildomų aiškinimų“, – teigia S. Rudėnaitė.
R. Valūnas pritaria, jog teisėjų darbas yra ne dalyvauti spaudos konferencijose apie teismų priimtus sprendimus, bet teisingas bylų išnagrinėjimas. Tačiau teisininkas pabrėžia, jog gebėjimas taktiškai pakomentuoti bylos detales ar priimto sprendimo motyvus duoda daugiau naudos nei žalos.
„Daugybė tyrimų rodo, kad komunikuojantis žmogus yra daug įtikimesnis ir kelia didesnį pasitikėjimą. Retas kuris iš mūsų turi pakankamai laiko įsigilinti į viešai prieinamus teismų sprendimus ir teisingai suvokti jų prasmę, todėl žiniasklaida paprastai yra svarbiausia nuomonės apie teismų darbą ir jų priimamus sprendimus formuotoja. Bylos šalys gali turėti interesą viešai kalbėti ir formuoti visuomenės nuomonę apie konkretų sprendimą, todėl teismų pozicija taip pat privalo būti girdima ir suprantama“, – sako teisininkas.
Teisėjai (ne)turi įtikti visuomenei
Teisėjai ne gaisrininkai ir kitus gelbėjantys herojai – teismo procese, kur viena šalis visuomet pralaimi, jie kasdien susiduria su jų sprendimais nepatenkintais žmonėmis. Ar teismai yra ta institucija, kuri turėtų stengtis įtikti visuomenei, siekti jos supratimo ir prielankumo?
Pasak S. Rudėnaitės, stengtis įtikti ar patikti – tikrai ne, teisėjas privalo priimti teisingą sprendimą net ir iš anksto žinodamas, kad visuomenei jis nepatiks. Teisėjos nuomone, teismai ir teisėjai privalo siekti, kad visuomenė juos gerbtų ir pasitikėtų, o tikėtis, kad juos mėgs, nereikėtų – „ne tokį darbą dirbame“.
R. Valūno nuomone, teisėjų užduotis – ne kaip nors dirbtinai įtikti visuomenei, o vykdyti teisingumą, užtikrinant skaidrumą ir profesionalumą. Ir tą daryti tenka neįtikėtinai greitai besivystančiame inovacijų ir nuolat didėjančių informacijos srautų pasaulyje, kuriame šiuolaikinis žmogus jaučiasi turintis teisę žinoti viską, kas vyksta aplinkui, dažnai neturėdamas pakankamai laiko gilintis į sudėtingesnę informaciją ir detales.
„Kai kuriomis prognozėmis, mūsų gaunamos informacijos kiekis per ateinančius dešimt metų pagausės 600 kartų!“ – sako teisininkas.
Pasak jo, lengvai prieinama, informatyvi ir patraukli informacija apie teismų darbą ir jų priimamus sprendimus yra būtinybė, norint didinti visuomenės pasitikėjimą teismais Lietuvoje.
„Visuomenės pasitikėjimas reiškia didesnį visų mūsų pritarimą teismų sprendimams ir apskritai didesnę pagarbą teisėjo darbui ir profesijai. Aš neįsivaizduoju visavertės teisinės valstybės, kurioje žemas visuomenės pasitikėjimas teismais“, – teigia R. Valūnas.
Ryšiai su visuomene stiprina reputaciją
Remdamasis užsienio šalių patirtimis R. Valūnas sako, kad „teisėjų bendravimo su žiniasklaida, teikiant informaciją apie nagrinėjamas bylas, praktika dar ganėtinai nauja ir Vakarų valstybėse. Dažnai pirmiausia čia pasikliaujama teismų atstovais žiniasklaidai. Tuo pat metu tampa įprasta teismams turėti teisėjų bendravimo su visuomene ir žiniasklaida principus ir gaires, kurios numato, kada ir ką galima komentuoti teisėjui, kad jis jaustųsi saugus bendraudamas su žiniasklaida.“
Pasakodamas apie savo profesinę patirtį JAV R. Valūnas prisimena, jog šioje šalyje ypatingas dėmesys skiriamas teismų reputacijai kurti ir formuoti.
„JAV teismo posėdžiuose daug daugiau žodinio nagrinėjimo, daugiau laisvės teisėjams vedant posėdžius, o teismai dažnai suvokiami ne tik kaip teisės taikymo, bet ir kaip visuomenės socialinius iššūkius sprendžiančios institucijos. Susidaro įspūdis, jog JAV teisėjai teismo posėdžio metu šalims užduoda daugiau platesnio pobūdžio klausimų – tokiu būdu teisėjai posėdyje gali paliesti aspektus ir gauti atsakymus, aktualius visuomenei. Už teismo ribų teisėjai nevengia dalyvauti atviruose teisininkų, akademiniuose renginiuose, diskutuoti ir išsakyti savo nuomonę teisės taikymo ir visuomenei aktualiais klausimais. Kitas ryškus bruožas – aktyviai taikomas atskirųjų nuomonių institutas, kai teisėjai turi galimybę plačiau paaiškinti savo sprendimo motyvus, o teisėjų atskirosios nuomonės plačiai nušviečiamos profesionalioje žiniasklaidoje. Žinoma, tam reikia daug laiko ir išteklių“, – pasakoja R. Valūnas.
S. Rudėnaitės nuomone, Lietuvos teismams sektinas pavyzdys – Nyderlandų, Norvegijos, Gruzijos šalių praktika, kai teismų sprendimus komentuoja ir ryšius su visuomene palaiko specialiai tam parinktas ir parengtas teisėjas, teismo „veidas ir balsas“.
Pasak teisėjos, taip galėtų būti pasiektas konsensusas tarp manančiųjų, jog teisėjai privalo įsitraukti į komunikacijos procesus, ir tų, kuriems ši veikla atrodo pašalinė ir nepriimtina.
Kritiškas požiūris į valdžios institucijas
Pasitikėjimas teismais Lietuvoje kasmet auga, vis dėlto lyginant su kitomis Europos valstybėmis dar turime kur pasitempti.
S. Rudėnaitės nuomone, žemas pasitikėjimas – tai problema, aktuali visoms Rytų Europos, buvusio sovietinio bloko, šalims.
„Demokratijos tradicijų nebuvimas lemia, kad mūsų žmonės tradiciškai nepalankiai vertina valstybės valdžios institucijas“, – sako teisėja. Jos nuomone, pirmiausia šių priežasčių mums derėtų ieškoti „savo kieme“, nes taisyti savo veiklos trūkumus ir šitaip didinti pasitikėjimą teismais turime daugiausia galimybių.
Jai pritaria ir R. Valūnas: „Sutikčiau, kad lietuviams vis dar būdingas tam tikras skepticizmas dėl didžiosios dalies valstybės institucijų, kurių dalis yra ir teismai. Vis dėlto ir patys teisėjai savo veiksmais vis dar suteikia progų žiniasklaidai narstyti neigiamas istorijas. Kita vertus, tokių atvejų vis mažiau, o kai kurios tokios istorijos būna išpūstos pačios žiniasklaidos.“
„Teismų reitingai negerėja taip sparčiai, kaip norėtume, ir dėl tos priežasties, kad jų įvaizdžio gerinimu tik patys teismai ir teužsiima, o teismų valdžios autoritetas kitos visuomenės dalies nesuvokiamas kaip vertybė: turiu galvoje ir skandalų bei „klikų“ maniją žiniasklaidoje, ir nepakankamą valdžių atskyrimo principo suvokimą net tarp aukščiausių valstybės pareigūnų, pavyzdžiui, tokios situacijos, kai oficialūs asmenys viešai išdėsto savo poziciją teismo dar neišnagrinėtoje byloje arba teisiškai neprofesionaliai, bet dėl savo užimamų pareigų labai svariai, kritikuoja teismų sprendimus“, – apie egzistuojančias problemas pasakoja S. Rudėnaitė.
Saugi aplinka stiprina pasitikėjimą
R. Valūnas pabrėžia, kad pirmasis įspūdis apie teismą prasideda vos įėjus pro duris, o lemiamą vaidmenį vaidina pačių teisėjų darbo kokybė – kuriant teigiamą teismo įvaizdį reikšmingas kiekvieno jame dirbančiojo indėlis.
R. Valūno nuomone, ateinantiems į teismą svarbiausia tvarkingumo jausmas ir profesionaliai dirbantys žmonės, o teisėjams – patogios, susitelkti į darbą leidžiančios sąlygos.
„Iš savo asmeninės patirties prisimenu, jog pasitikėjimo nekeldavo Lietuvos teismų posėdžiai, vykę palėpių kabinetuose ar rūsyje. Džiugu, kad Lietuvoje sprendžiami auditorijų trūkumo, teismo posėdžių ir aplinkos sąlygų gerinimo klausimai. Manau, tai prisideda prie didesnės žmonių pagarbos teismui, taip pat lemia ir geresnį bei spartesnį bylų nagrinėjimą“, – savo patirtimi dalijasi teisininkas. Jo nuomone, vienas didžiausių veiksnių, formuojančių neigiamą sąžiningų bylos šalių nuomonę apie teismus, yra vis atidėliojami teismo posėdžiai, todėl „teisėjui labai svarbu gebėti pažaboti šalių bandymus piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis“.
Pasak teisininko, teismams atsinaujinant, telkiant pastangas užtikrinti teisėjų profesionalumą, skaidrinti teismų darbą bei jį pristatyti visuomenei, galima tikėtis dar didesnio jos supratimo ir pasitikėjimo.
„Reikia pagirti Lietuvos teismus už pasiektą pažangą ir palinkėti dar sėkmingesnio bendravimo ir bendradarbiavimo su visuomene“, – sako R. Valūnas.
