aA
Aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje pastaruoju metu sulaukia daug kritikos. Tačiau kas apskritai yra universitetai ir kolegijos, ko iš jų tikisi valstybė? Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) surengta diskusija parodė, kad dėl aiškių kriterijų iki šiol nėra susitarta.
Siūlo naują planą Lietuvai: universitetų mažės
© (M. Ambrazo nuotr.)

Aukštasis mokslas Lietuvoje išgyvena ne pačius lengviausius laikus – nors turime labai daug studentų, kas kai kuriuose viešuose pasisakymuose įvardinama kaip didelis valstybės potencialas, pagal įvairius rodiklius atsiliekame nuo daugelio šalių. Pavyzdžiui, pagal inovacijas esame viena iš prasčiausiai gyvuojančių šalių Europos Sąjungoje, ką rodo inovacijų švieslentė.

„Turint 47 aukštąsias mokyklas Lietuvoje, reikia rasti atsakymus į labai paprastus ir tuo pačiu esminius konceptualius klausimus, kas yra universitetas, kas yra kolegija, ko valstybė tikisi iš šių institucijų formuodama aukštojo mokslo politiką, skirdama joms paramą, keldama tikslus aukštajam mokslui“, - sako MOSTA direktorė Jurgita Petrauskienė.

Pasak J.Petrauskienės, turime daug universitetų absolventų, tačiau jų įsidarbinamumas tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse nerodo, kad Lietuvoje įgytas universitetinis išsilavinimas suteikia tokias pačias galimybes ar yra vienodai pripažįstamas.

„Be abejo, yra išimčių, tačiau mūsų universitetinis išlavinimas yra virtęs masiniu reiškiniu, neatlaikančiu daugelio Europos ar pasaulio kokybės standartų. Dar blogiau yra tai, kad nebeaiški riba tarp koleginio ir univesitetinio išsilavinimo. Taip pat turime iš anksto galvoti apie tai, kas atsitiks su Lietuvos aukštojo mokslo sistema, jei sumažės ES lėšos, iš kurių dabar faktiškai jis yra išlaikomas”, - kalba MOSTA direktorė.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorius prof. Arūnas Augustinaitis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje turime iš esmės beveik nepakitusią universitetų sistemą, paveldėtą iš tarybinių laikų.

„Visi institutai, akademijos pas mus pavirto universitetais. Kokiai rinkai mes dirbame? Tie universitetai, kurie kažkada išleisdavo specialistus duodami diplomus labai aiškioms veiklos kryptims, dabar ieško savo nišos rinkoje. Dabar esame kitoje epochoje, bet turime praeitos epochos universitetų sanklodą. Turime pasižiūrėti, kokia dabar yra mūsų ekonomika, strategija, visuomenė, nes kiekvienoje epochoje žinios gaminamos ir panaudojamos skirtingai“, - pastebi jis.

Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Artūro Žukausko nuomone, Lietuvos aukštajam mokslui šiuo metu trūksta bendros vizijos.

„Mano siūloma vizija, kad universitetų sistema Lietuvoje turėtų būti daugialypė, atsižvelgiant į šiuos aspektus: tarptautinį lygį, vietinę specializaciją ir regioniškumą. Viena grupė turi būti pasaulinio lygio universitetai, kuriuose norėtų mokytis tiek gabiausi Lietuvos jaunuoliai, tiek atvažiuojantys iš svetur. Bet tai nebūtina visiems. Žemės ūkio specialistai, statybos inžinieriai, pedagogai – tikrai ne visiems reikia pasaulinio lygio, užtektų stiprių specializuotų universitetų. O regioninių universitetų poreikis yra visame pasaulyje, nes dėl įvairių aplinkybių ne visi talentai gali sau leisti važiuoti mokytis į didmiestį“, - aiškina rektorius.

Kiek universitetų reikia Lietuvai?

Vykusioje diskusijoje daug dėmesio skirta aukštojo mokslo institucijų skaičiui Lietuvoje. Nors savaime didelis jų skaičius nėra blogas, tačiau tiek užsienio šalių patirtis, tiek MOSTA atliktas palyginamasis mokslinės veiklos vertinimas bei išorinis vertinimas rodo, kad išskirstant išteklius po tiek daug institucijų jie naudojami neefektyviai ir visur užtikrinti kokybę tampa neįmanomu uždaviniu.

Sistema labai fragmentuota, dubliuojamos veiklos, potencialas išskaidytas, tai nėra kelias, vedantis į tarptautiškai konkurencingą, kokybišką aukštąjį mokslą Lietuvoje.

„Pirmas dalykas, susitarkime, kas yra universitetai ir kas yra kolegijos. Jei universitetai yra institucija, ruošianti visuomenės lyderius, turbūt suprantame, kad lyderiais negali būti 50 proc. Lietuvos gyventojų. Kas yra kolegijos? Kolegijos ruošia viduriniosios grandies vadovus. Universitetuose būtini aukšto lygio moksliniai tyrimai, o kolegijose turėtų būti akcentuojamas bendradarbiavimas su darbdaviais, praktinė veikla. Pradėkime nuo to, kad reikia sudėlioti aiškius kriterijus“, - ragina Švietimo ir mokslo ministerijos studijų, mokslo ir technologijų departamento direktorius dr. Albertas Žalys.

Dr. Aleksandro Abišalos nuomone, Lietuvoje būtina peržiūrėti aukštųjų mokyklų tinklą, nes yra daug aukštųjų mokyklų, kurioms universiteto vardas visai nebūtinas. „Kai kalbame apie aukštojo mokslo tinklą, tai reiškia jo efektyvumo klausimą. Jei pas mus veikia daug atskirų konkuruojančių vienetų, vien dėl dydžio jie negali būti efektyvūs, nes veikia tam tikra masto ekomonija“, - dėsto jis.

Žinių ekonomikos forumo direktorius dr. Edgaras Leichteris prisimena, kad prieš dešimtmetį šį klausimą nagrinėję ŽEF nariai padarė išvadą, kad Lietuvai pakaktų dviejų universitetų, vieno Vilniuje, kito – Kaune. Tačiau juose būtų svarbūs du kriterijai: vykdoma mokslinė veikla ir ugdytini studentai, kurie gali studijuoti programoje nepakenkdami jos kokybei. „Tebūnie tas skaičius būna ir 5 ar 8, bet reikia susitarti dėl kriterijų“, - akcentuoja jis.

Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Petras Baršauskas pabrėžia, kad iškelti aukštesnę kartelę stojantiesiems į universitetus būtina. „Universitetas turėtų atrinkti geriausius, gabiausius, talentingiausius, bet tik tam tikrą procentą. Kito kelio neturime, reikia bandyti tik kelti kartelę aukštyn, ir tuos, kurie praeis tą kartelę, atitinkamai finansuoti“, - sako rektorius.

Laukia aukštųjų mokyklų vienijimosi

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė sako, kad efektyvumo klausimus padėtų išspręsti sparčiau vykstantis konsolidacijos procesas.

„Ar juda pas mus ta tikroji konsolidacija, apie kurią kalbame? Kol kas didžiąja dalimi tai yra tik imitavimas, ne tikrasis susijungimas. Bet procesai vyksta - kažkas užsidarys, kažkas susijungs, kuo greičiau suprasime, kad tai reikia daryti, tuo greičiau laimės visuomenė“, - sako ministrė, pabrėždama, kad dirbtiniu būdu vienus skatinti, o kitus nuteisti, jos nuomone, nebūtų geras kelias.

Švietimo ir mokslo viceministro Rolando Zuozos nuomone, 2016 metų priėmimas kai kuriems universitetams gali būti tokių sprendimų metas, kai reikės su kažkuo jungtis, tartis apie kitas galimybes.

„Turime galvoti apie finansavimo sistemą, kaip rasti aiškius finansavimo ir kokybės užtikrinimo kriterijus ir juos susieti vienus su kitais. Turime žiūrėti į aukštąjį mokslą ne kaip į išlaidas, bet kaip į investiciją“, - sako jis.

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas prof. Viktoras Senčila primena, kad formuojant kolegijų tinklą Lietuvoje iš pradžių buvo 82 technikumai, iš jų 2000 m. prieš aukštojo mokslo reformą liko 48 aukštesniosios mokyklos, o dabar turime 13 kolegijų. Taigi kolegijos parodė, kad sujungti išteklius ir dirbti efektyviau tikrai įmanoma.

„Vienas iš esminių skirtumų tarp universitetų ir kolegijų pasireiškia valdyme, valstybiniu požiūriu panaudojant išteklius. Kolegijoms nebuvo skirta nė vieno lito suvienijimui, jos sprendė valdymo klausimus savo vidinių išteklių rezervų sąskaita. Vadinasi, valstybė išnaudojo savo galimybes priimdama drąsius, ryžtingus sprendimus, dėl ko dabar kolegijos yra matomos ir pripažįstamos“, - sako Kauno kolegijos direktorius Mindaugas Misiūnas.

Vilniaus universiteto profesorius Gintaras Valinčius, remdamasis JAV patirtimi, pataria priimti sprendimus, kurie galbūt nebūtų labai efektingi šiandien, bet laikui bėgant jų poveikis augtų. „Jei norėsite uždaryti programas, kurios veikia dabar - susidursite su didžiuliu pasipriešinimu. Bet sukurkime, pavyzdžiui, taisykles naujai atsirandančioms programoms, kad jas galima kurti tik tada, jei yra valstybės poreikis. Sukuriant bendras naujas taisykles sistema galėtų būti neskausmingai reformuojama”, - svarsto jis.

Prof. G. Valinčius taip pat atkreipia dėmesį, kad būtina supaprastinti galimybes studentams vertikaliai judėti per aukštąjį mokslą, tai yra, pavyzdžiui, pradėti nuo profesinio mokymo, o baigti akademinio laipsnio įgijimu. „Daugelyje pasaulio šalių tai yra įprasta ir suprantama. Lietuvoje, tuo tarpu, jei pradėjai nuo mokslų kolegijoje, norėdamas mokytis universitete jau turėsi mokėti, dar bus visokie išlyginamieji kursai, papildomi egzaminai. Panaikinkime šitą – leiskime studentams laisviau judėti”, - ragina jis.

Kas toliau?

Aukštųjų mokyklų vadovai, švietimo strategai, studentai sutaria – akivaizdu, kad pokyčiams pribręsta. Tačiau ką daryti, kad jie išties gimtų?

„Jau yra kritinė masė suprantančių pokyčių būtinybę, juos remiančių, dabar trūksta politinės valios - kitaip nebus rezultatų“, - sako prof. P. Baršauskas. Tuo tarpu VU rektorius prof. A. Žukauskas primena, kad visi kartu turime sutarti dėl aukštojo mokslo vizijos, kurioje būtų įprasminta ne tik ko mes norime, bet ir ką mes galime. Pagal tai jau būtų galima parengti ir veiksmų planą.

„Tinkamesnio laiko pokyčiams nei dabar nebus. Svarbu, kad visi rastume bendrą sutarimą – pokyčiai galės įvykti tik tada, jei juos palaikys tiek švietimo politikos formuotojai, tiek pačios aukštojo mokslo institucijos“, - sako MOSTA direktorė J. Petrauskienė.