Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete lietuvių literatūros ir literatūros sociologijos dalykus dėstęs Rimantas Kmita atkreipė dėmesį į jaunų doktorantų gyvenimą.
Vos po metų darbo universitete jis susirgo depresija ir buvo priverstas kreiptis į psichiatrą. Jis dalijasi pagrįstais įtarimais – taip jaučiasi ne vienas ką tik dėstyti pradėjęs asmuo.
Darbai tiesiog užgriuvo
„Niekada nemaniau, kad dirbsiu Vilniuje. Gyvenau sau Klaipėdoje ir lyg ir nesiskundžiau. Bet po disertacijos apsigynimo pasiūlė padirbėti. Dar visokios peripetijos asmeniniam gyvenime, galvoju, pats laikas pakeist aplinką. Gavau pradžioj vieną kursą. Paskui gavau pusę etato ir kursų prisidėjo. Paskui prisidėjo ir kolegų, kuriuos reikėjo pavaduoti dėl įvairių priežasčių, kursai. Ką reiškia pavaduoti? Niekas gi neduoda paskaitų konspektų, o jeigu ir duotų, negi stovėsi ir skaitysi svetimus konspektus? Vis tiek kursą ruošti reikia, o paruošti kursą yra titaniškas darbelis. O čia tokie keli titaniški darbeliai išsyk. Naujo kurso vienai paskaitai paruošti man reikia savaitės. Jeigu per tą savaitę neturi kitų darbų ir beveik jokio asmeninio gyvenimo“, – prisiminė jis.
Po pirmų dėstymo metų, pripažino, jautėsi visiškai išsunktas.
„Kaip tyčia gavau nedidelę premiją per Poezijos pavasarį, kurią investavau į poilsį sanatorijoje Birštone. Po vasaros viskas buvo gerai, tačiau po pusantro mėnesio darbo naujais mokslo metais jaučiausi taip, kaip po visų pirmų metų – nuovargis ir išsekimas grįžo dvigubai. Per savaitę turėjau ar ne tris paskaitas, dar kartais reikėdavo „ką nors“ perskaityti neakivaizdininkams“, – pasakojo R. Kmita.
Susirgo depresija: įtaria, panašiai jaučiasi daugelis jaunų doktorantų
„Radijas virtuvėje kalbėjo tradicine rudenine tema – apie depresiją. Klausiausi požymių, lenkiau pirštus ir nebuvo požymio, kuris netiktų. Ką labiausiai prisimenu, tai visišką nuovargį ir iš įtampos drebančias rankas, kažkokį neaiškų skausmą pilve vien pagalvojus apie darbą. Nenorėjau apie nieką galvoti. Svajojau tik miegoti. Kiek įmanoma ilgiau. Jaučiau sąžinės priekaištus, kad nesugebu deramai pasiruoši paskaitoms, bet joms pasiruošti tiesiog nėra galimybių. Jeigu turi tris paskaitas per savaitę, tai kitai paskaitai turi daugiausia pusantros paros. O kur dar visokios neakivaizdinikų sesijos ir visokie darbeliai katedroje. Atrodo, už pusę etato tada mokėjo 600 litų. Tai nesiekia Seimo nario kanceliarinėms prekėms skirtos sumos “, – graudžią dėstytojų gyvenimo realybę atskleidė jis.
R. Kmita prasitarė – jam kirba įtarimas, kad panašius depresijos požymius jaučia nemaža dalis jaunų doktorantų, atėjusių dirbti į universitetą ir gavusių tokius krūvius.
„Tik aš nuėjau pas gydytoją, gavau nedarbingumo lapelį. Ką čia slėpti, vaistų taip pat. Pabandžiau juos dėl smalsumo, vėliau jau jų poveikio simptomus sužinodavau iš interneto, gydytoja pratęsdavo mano nedarbingumą. Vaikščiojau į baseiną, šokau tango. Niekaip nesugebėjau prisijaukinti minties, kad galiu grįžti ir dirbti tokiais krūviais“, – sakė jis.
Kantrybė galiausiai trūko
Galiausiai akis R. Kmitai atvėrė pamatytas reportažas apie studentes, kurios mokslams užsidirba pardavinėdamos savo kūną.
„Buvo minimas ir fakultetas, kuriame dirbau. Pati žinia lyg ir ne nauja. Tik pamąstymas apie ją – šiek tiek kitoj šviesoj. O pamąstymas mano buvo toks: štai susitinkame mes auditorijoje. Aš stoviu prieš auditoriją. Mane dulkina darbdavys – moka šie tiek virš šešių šimtų litų, kad aš kažką kalbėčiau studentams. Niekaip nejutau, kad administracijai būtų įdomu: ką ir kaip, svarbu, kad sutikčiau dar ką nors padėstyti už tą patį pusę etato. Ir tai užima visą mano laiką. Jokių kinų teatrų, net draugų. Štai stoviu aš prieš auditoriją. Dalį jos dulkina tiesiogiai. Kad jos užsidirbtų pinigų ir sumokėtų už tai, kad aš neturiu laiko pasiruošti paskaitoms ir suteikčiau joms tai, už ką jos moka. Tai kur čia seksas?
Seksas, t.y. malonumas, tenka administracijai – studijų procesas vyksta, krepšeliai sukrenta, įmokos už studijas taip pat. O mes stovim vienas prieš kitą ir tylim. Nepradėsiu aš aiškinti, kad žinote, čia man reikia pavaduoti, bet nauji kursai, aš ne visai spėju pasiruošti, jau ir taip vos pastoviu ant kojų. Studentės man irgi nedrįs sakyti, kad aš šūdą malu, juolab, kad jos už tą š moka pinigus, kurių joms ant lėkštutės niekas neatneša“, – sakė jis.
Tai suvokęs jis sakė tiesiog parašęs pareiškimą išeiti iš darbo.
Fakulteto vadovas dar sugebėjo pašiepti
„Fakulteto vadovas dar pakalbėjo apie šviesias perspektyvas, krūvio mažinimą ir t.t. Pasakiau, kad dirbsiu, kai visa tai bus įgyvendinta. Pasakiau paprastą dalyką: nesvarbu, puse ar visu, ar pusantro etato aš čia dirbu, dabar aš tam skiriu visą laiką ir norėčiau gauti tiek, kad man užtektų sumokėti už šildymą, transportą, maistą. „Ir kiek gi Jums reiktų?“ – pasiteiravo vadovas. Pasakiau, kad maždaug tris kartus daugiau, negu dabar man mokama. „Ir tiek Jums užtektų?“, – nustebo pašnekovas –„Man tai ne.“ Aš ir pats žinau, kad normaliam, oriam, kaip sakoma, gyvenimui to neužtektų, bet kam tas cinizmas?“, – retoriškai klausė jis.
Pranešęs apie savo pasitraukimą iš darbo iš kolegų jis tikino dažniausiai sulaukęs klausimo: „Tai kur tu eisi?“
„Tai – klausimas ne apie mano planus, tai retorinis klausimas, kuris reiškia universitetuose dirbančių žmonių užsisklendimą savo bare, atšokimą nuo neakademinio pasaulio, visišką savęs suvaržymą. Sunkiai įsivaizduojama, kad daktaro laipsnį turintis žmogus galėtų būti tiesiog žurnalistas, redaktorius, vertėjas ir pan. Jis turi dėstyti arba/ ir užsiimti moksliniu darbu. Nežinojau, kur aš eisiu, jokių konkrečių pasiūlymų neturėjau, bet vos tik išėjau, jų atsirado. Toliau dirbu tai, ką noriu. Ar kalbėti apie pinigus tikrai neoru? Nežinau. Nežinau ir to, ar kai tave dulkina, turi šypsotis ir sakyti: „Nieko tokio, būsiu orus“, – konstatavo jis.
Situacija nesikeičia
Darbą universitete R. Kmita metė prieš maždaug penkerius metus. Tiesa, pripažino manantis, kad nuo to laiko situacija visiškai nepasikeitė.
„Šiuo metu dirbu Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, bendradarbiauju su skirtingomis kultūros, meno ir mokslo institucijomis, kaip rašytojas ir literatūros kritikas dalyvauju įvairiuose kultūriniuose renginiuose ir projektuose. Dirbu kūrybišką darbą ir kompetencijų, kurias įgijau rašydamas disertaciją, pasirodo reikia labai daug kur, ne tik universitete. Dabar grįžti į universitetą tikrai nenorėčiau, nes nuo to laiko, kiek žinau, niekas nepasikeitė“, – sakė jis.
Paklaustas, ar tiesa tai, kad panašiai kaip jis anuomet, jaučiasi ir kiti jauni dėstytojai, R. Kmita patikino, kad taip iš tiesų yra.
„Su jaunais dėstytojais, žinoma, pakalbėdavom ir apie krūvius, ir apie sąlygas. Visi jausdavosi panašiai, tik gal susitvarkydavo su tuo skirtingai. Ir besidžiaugiančių jomis nepažinojau nė vieno. Kai kurie meta, kai kurie įsivažiuoja. Bet dabar kai kurie turi ir po 8 ar 10 paskaitų per savaitę, tai yra toks maratonas, kai savo paskaitas kartoji mechaniškai, neturi nei laiko nei jėgų jas atnaujinti, galvoti apie pedagoginius medžiagos perteikimo niuansus ir pan. Kada galvoti apie mokslinį darbą, konferencijas, užsienio stažuotes? Būdavo dėstytojų, kurie ruošiasi paskaitoms nuo kokios ketvirtos ryto. Tai gal tik Napaleonas ilgai ištempt galėjo su tiek miego“, – šmaikštavo jis.
Pavydą kėlė studijos Vokietijoje
Tačiau net ne tai, pripažino R. Kmita, buvo sunkiausia.
„Turbūt sunkiausia yra jaustis fabriko sraigteliu. Fabrikas surenka krepšelius, kažkas už tuos pinigus su studentais kažką paveikia, išduoda diplomus ir visi važiuoja toliau. Juk kai gaudavau naujus kursus, niekam nebūdavo įdomu, kaip aš juos dėstau, niekas nebuvo atėjęs pažiūrėti. Turbūt jeigu nėra skundų iš studentų, vadinasi, viskas gerai. Svarbiausia, ar aš galiu dar papildomai dėstyt neakivaizdininkams, nes čia nedaug, dar paimti kitą kursą, nes čia juk mano interesų sritis ir t.t. Ir suprantama, kad tokiu atveju visų pirma abejoji savo darbo prasme. Tu neturi sąlygų gerai atlikti savo darbo, nors tas darbas tau patiktų.
Aš nepakėliau to disonanso tarp paviršutiniško ruošimosi paskaitoms, mano įsivaizduojamų universiteto kokybės reikalavimų ir bendravimo paskaitose su studentais, kurie tikisi, kad jiems dėstys savo sričių specialistai, o stengiesi kažkaip prastumti paskaitas ir suvaidinti savo vaidmenį.
Buvau neseniai grįžęs iš doktorantūros studijų Vokietijoje, kur sąlygos nepalyginamos. Ten stipendija yra tavo asmeninės lėšos, visa kita reikalinga darbui tu gauni: knygoms, kopijoms, kelionėms į konferencijas bei archyvus, netgi bendravimui su artimaisiais Lietuvoje kiekvieną semestrą yra numatyta ta tikra suma pinigų. Čia gi visa tai dažniausiai turi susimokėti pats. Iš tų 600 litų, kuriuos tuo metu gaudavau už pusę etato“, – vardijo jis.
Žada mokėti pašalpas
Savo ruožtu VU rektorius prof. Artūras Žukauskas DELFI patikino, kad klausimai dėl darbo krūvio ir darbo užmokesčio apskaitos – labai opūs ir tarpusavyje glaudžiai susiję.
„Tenka pripažinti, kad šiandien daugelyje VU padalinių darbuotojų krūvio apskaita yra pasenusi, atliekama formaliai, nėra aiškios darbo krūvio ir darbo užmokesčio sąsajos, trūksta skaidrumo. Kiekviename fakultete turėtų būti aiškiai apskaičiuotas kiekvieno darbuotojo auditorinio darbo krūvis, įvertinus turimų studijų krepšelių finansinį svorį, studentų skaičių kursuose ir už mokslinius pasiekimus gaunamą valstybės subsidiją. Suprasdami šią įsisenėjusią problemą, įtraukėme darbo krūvio apskaitos sistemos sukūrimą į Vilniaus universiteto strateginio plano projektą. Šiame plane yra aiškiai įvardytos priemonės, atsakingi asmenys ir padaliniai, vykdymo terminai. Sieksiu, kad krūvio apskaitos skaidrumas ir aiški sąsaja su darbo užmokesčiu ateityje nekeltų abejonių nei universiteto bendruomenei, nei visuomenei.
Kalbant apie darbo sąlygas universitete, dažniausiai yra akcentuojamas mažas darbo užmokestis. Norėčiau dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį, kad universitetų dėstytojų darbas mūsų šalyje yra nuvertintas, vaikantis didelio studijuojančiųjų skaičiaus ir tariamo studijų prieinamumo. Šiandien net daktaro laipsnį turinčių dėstytojų pajamos vos siekia 500 eurų, o tai yra mažiau nei Lietuvos vidurkis. Tuo tarpu talentingų žmonių ugdymas yra visuotinai pripažintas raktas į šalies sėkmę, pasaulyje valstybės investicijos į talentų ugdymą yra žinomos kaip duodančios didžiausią grąžą.
Mūsų valstybės švietimo strategijoje siekiama, kad bent vienas Lietuvos universitetas pakliūtų tarp 500 geriausių pasaulio universitetų. Tačiau kertinės šios strategijos vykdytojo – dėstytojo, galinčio Lietuvai rengti talentus – karjerai šiandien stinga patrauklumo dėl motyvaciją mažinančių veiksnių; maži atlyginimai, per silpnas valstybės finansavimas ir neracionalus ribotų išteklių naudojimas tampa pagrindiniais iššūkiais siekiant šio tikslo.
Įvertinęs esamą situaciją, VU realiai svarsto galimybę jau nuo 2016 m. sausio mėn. mokėti garantines išmokas nedideles pajamas gaunantiems mokslų daktarams, nes neturi finansinių galimybių proporcingai visiems kelti atlyginimus. Taip sieksime ištraukti aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus iš socialinio užribio ir atkreipti visuomenės ir valdžios institucijų dėmesį į sudėtingą talentų ugdytojų padėtį Lietuvoje“, – savo komentaru pasidalijo jis.
Klausimai kilo ir ministrei
DELFI primena, kad dėl diskusijų apie studijų kokybę, kilusių viešoje erdvėje, Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė susitiko su Lietuvos muzikos ir teatro (LMTA) ir Vilniaus universiteto (VU) vadovybėmis bei studentų atstovais.
Ji teigė stebėsianti situaciją abiejose aukštosiose mokyklose.
„Kviesiu aukštųjų mokyklų vadovybes kitam susitikimui, kad sužinočiau, kaip pas juos keičiasi situacija, kokie sprendimai priimti“, – kalbėjo ministrė.
Visus studentų nusiskundimus ministrė A. Pitrėnienė perdavė darbo grupei, kuri analizuoja aukštojo mokslo situaciją. Ji pateiks savo pasiūlymus, kaip būtų galima išspręsti pateiktas problemas.
