Kasmet į prostitucijos spąstus įsitraukusių ir įtrauktų žmonių nemažėja. Ši problema itin aktuali ir Klaipėdoje - šalies uostamiestis vis dar išlieka vienu didžiausių prostitucijos taškų.
Teigiama, kad į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginos iš mažesnių miestelių. Pastebima, kad vis dažniau į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai.
Klientai baudžiami retai
Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog vyras, perkantis moterį, yra nekaltas, nes jis tik nori patenkinti savo lytinį potraukį, o moteris, pardavinėjanti savo kūną, yra menkysta. Tačiau Prancūzijoje atlikti tyrimai nustebino net ir ilgą laiką dirbančius su šiuo reiškiniu. Pagal statistiką, 72 proc. tokių vyrų turi gyvenimo partneres ar net yra sukūrę šeimas.
"Tai jau galios klausimas - žmogus nori dominuoti, pasitenkinti valdžia, įgyvendinti fantazijas, kurių neišdrįstų pasakyti savo žmonai. Matome lyčių nelygybę, diskriminaciją. Kodėl tada baudžiame tik moteris? Kodėl nekreipiame dėmesio ir į sutenerius, į klientus?" - retoriškai klausia jau keturioliktus metus gyvuojančio organizacijos "Lietuvos Caritas" projekto "Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms" koordinatorė Kristina Mišinienė.
Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje vidutiniškai baudžiama 300 parsidavėlių ir vos 6-7 klientai, nors už tokią veiklą pagal įstatymą baudas turėtų gauti visos grupės - ir prostitutės, ir sąvadautojai, ir klientai.
"Dažniausiai moterys nieko neišduoda, kaip susitarusios tvirtina, jog prostitucija užsiima savo noru, dirba, nes trūksta pajamų", - teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Edgaras Peleckis.
Jis paminėjo, jog atitinkami reidai Klaipėdoje yra vykdomi nuolat.
"Per pusmetį vidutiniškai nustatoma apie 15-20 vertimosi prostitucija atvejų, neretai į pareigūnų akiratį pakliūna tie patys asmenys, juos randame ne gatvėje, o namuose", - pasakojo E. Peleckis.
Legalizacija - ne išeitis?
Sociologijos mokslų daktaras, docentas Arūnas Acus knygoje "Klaipėdos diskursai 1990-2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija" pabrėžė, jog prostitucija dabar ir prieš 10 ar 15 metų yra visiškai kitoks reiškinys.
"Mieste pasikeitė ne tik kūniško geismo pardavimo vietos, būdai ar kainos, bet ir pats suvokimas, kas tai yra, kaip jį reikia traktuoti ir ką su juo reikėtų daryti. Pasikeitė žmogaus santykis su materialia ir kūniška tikrove", - rašoma leidinyje.
Pasak K. Mišinienės, prie pakitusio požiūrio į žmogų prisideda ir valdžios vykdoma politika. Štai, pavyzdžiui, sovietinėje žiniasklaidoje prostitutės įvaizdis buvo formuotas neigiamai. Moterims, kurios siūlė pasilepinti kūniškais malonumais, buvo taikomos griežtos bausmės, jos sulaukdavo viešo smerkimo, buvo priverstinai įdarbinamos. Tai esą davė rezultatų - daugelis prostitučių pakeitė gyvenimo būdą.
Šiandien šalys, kuriose ši veikla legalizuota, anot K. Mišinienės, pačios pripažįsta, jog įjungė žalią šviesą prekybai žmonėmis ir tapo viešu suteneriu.
"Šių metų pradžioje Amsterdamo meras perskaitė pranešimą, kuriame pripažino, jog Raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas buvo klaida. Dabar uždaryti du trečdaliai bordelių, tačiau mieste išliko padidėjęs nusikalstamumas, rajone susikūrė getas. Įdomu tai, jog vitrinose savo kūnus demonstruoja moterys iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos šalių. Tai yra stiprus įrodymas, kad tokios valstybės nenori stumti savo žmonių į tą pogrindį", - sakė K. Mišinienė.
Pernai JAV atliktas tyrimas parodė, jog 92 proc. moterų tuoj pat paliktų prostituciją, jei tik galėtų. Sudėtingiausia pamatyti grandines, kurios jas laiko šioje veikloje.
"Mes nematome alkanų vaikų pilvukų, įvairių priklausomybių, šantažo, grasinimų. Daugelis taip pat tiesiog nemyli savęs, savimi nepasitiki. Jeigu mums kas nepasiseka, dažniausiai turime artimųjų, kurie vis tiek mus apkabins, palaikys, pasakys, jog mus brangina. Tačiau yra žmonių, kurie to tiesiog neturi. Juos labai lengva įstumti į duobę", - kalbėjo K. Mišinienė.
Emociškai pažeidžiamiausi atrodo vaikai, užaugę girtuokliaujančiose šeimose, taip pat globos įstaigų auklėtiniai.
"Globos namų auklėjimo sistema tiesiog nėra palanki asmenybės augimui. Iš ten išėjusios mergaitės neturi aukštos savivertės, jos neatskira gera nuo bloga. Vien todėl, kad būtų priimta į bendraamžių ratą mergaitė pasiryžusi sėsti į svetimą mašiną, santykiauti su gerokai vyresniu žmogumi", - aiškino K. Mišinienė.
Pasak E. Peleckio, į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginų iš mažesnių miestelių. Išsinuomojusios butą sezonui jos apsimeta poilsiautojomis ir klientus kviečia į savo kambarį. Dažnai tokią mintį joms pasufleruoja patys giminaičiai - neva taip gyventi daug geriau, nei sėdėti kaime be darbo su buteliu rankose.
Gana dažnos yra ir "meilužio" operacijos, kai gerai atrodantis vaikinas užkalbina paprastą mergaitę iš kaimo. Jis rodo dėmesį, apsuka galvą, o tada netikėtai pakviečia nukeliauti į kitą šalį. Nusileidus lėktuvui, "princas" įteikia mergaitę suteneriams ir pradingsta.
Teigiama, kad gana dažnai į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. Dažniausiai į veiklą įtraukiami tie, kurie naudojosi greitųjų kreditų paslaugomis, turi skolų, yra šantažuojami.
"Dažniausiai girdime, jog aukos yra moterys, tačiau viskas sukasi ratu. Dabar pelningiausiomis aukomis tampa vyrai, o geriausiomis sutenerėmis - moterys", - kalbėjo K. Mišinienė.
Kokie įkainiai?
Dažniausiai prostitutės savo skelbimuose rašo atliekančios erotinį masažą, kitos - ieškančios dosnaus vyruko draugijos.
Vaikinui paskambinus keliais numeriais, moterų ilgai kamantinėti nereikia.
"Valanda masažo - 40 eurų, pusvalandis - 25 eurai. Norėtum daugiau? Galima ir taip. Jeigu ką, sakyk, skambink vakare", - trumpai bėrė į skambutį atsiliepusi jauna mergina.
"Profesionalus masažas kainuoja 25 eurus, trunka valandą, atpalaiduoja kūną ir sielą", - savo paslaugas pristatė kita pašnekovė.
Vyresnio amžiaus moteris teigė turinti masažo specialistės išsilavinimą ir "nesanti tokia, kaip kitos".
"Kitos mergos tik pinigų nori, gerti, rūkyti geras cigaretes iš vyrų kišenės. Jos nieko nesupranta, o mokytis masažo meno tikrai nelengva", - sakė ji.
Už vadinamąjį keturių rankų masažą su "laiminga pabaiga" jos klientai turėtų sumokėti daugiau, tačiau įdomesnių pageidavimų sulaukiama retai.
Panašias kainas sakė ir kitos moterys, dažniausiai jos svyruodavo nuo 25 iki 50 eurų už valandą.
Paklaustos, ar norėtų apie savo veiklą plačiau pakalbėti anonimiškai, beveik visos merginos teigė, jog jų darbotvarkė užimta, mat jau susidarė "sava klientūra" ir daugiau pokalbio tęsti jos nenorinčios.
"Kompleksas" buvo įsikūręs Vitėje"
Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas
Prostitucija visada klesti ten, kur jaučiamas poreikis, o Klaipėdoje, į kurią visais laikais atplaukdavo jūrininkų įgulos, tam poreikiui patenkinti turėjo būti sudaroma pasiūla. Deja, pirmieji tikslesni duomenys apie prostituciją Klaipėdoje mus pasiekė tik XIX amžiaus vidurio gydytojo Friedricho J. Morgeno, palikusio išsamius užrašus apie tuometinių miestiečių sveikatos problemas, dėka. Sprendžiant iš jo užrašų, viešnamiai dar XIX šimtmečio viduryje Klaipėdoje veikė legaliai, juose dirbusios prostitutės buvo prižiūrimos gydytojų, kurie jau tuo metu baiminosi venerinių ligų plitimo.
Tiesa, viešnamiai kūrėsi už formalių tuometinio miesto ribų. Visi iki vieno Klaipėdoje jie tuo metu veikė Vitės priemiestyje (dabartinė teritorija tarp Dangės, marių ir dabartinių Imanuelio Kanto, Simono Daukanto, Naujosios Uosto gatvių). Miesto ribose buvo tik vienas viešnamis, bet ir tas apie 1828 metus buvo perkeltas į Vitę. Gydytojų priežiūros reikėjo, mat šis priemiestis XVIII amžiaus antroje pusėje dėl smarkiai išaugusios prekybos per Klaipėdą ėmė sparčiais tempais plėtotis, o kartu plėtojosi ir "paslaugų" jūrininkams aptarnauti "kompleksas". Anot šaltinių, dar 1808 metais Vitėje "viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis".
Viešnamių ir prostitučių skaičius Vitėje tiesiogiai priklausė ne tik nuo laivybos intensyvumo, bet ir nuo visuomenės palankumo šiai veiklai. XIX amžiuje valstybės institucijos ir joms dirbę ekspertai vis labiau kišosi į savo piliečių privatų seksualinį gyvenimą, reguliuodami praktikas, primesdami normas ir galiausiai pateisindami šį elgesį "moralinių normų priežiūra". Dėl visų šių priežasčių, aptarnaudami daugiausia svetimšalius jūrininkus, dar 1830 metais Vitėje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose dirbo 78 prostitutės, bet 1843 metais jų buvo belikę trys su 30 prostitučių. Visgi dėl to nelegalių prostitučių padaugėjo pačiame mieste. Paslaugas jos teikdavo butuose, smuklėse, šokių namuose. Ši praktika miestan visai persikėlė XIX šimtmečio antroje pusėje, po to kai Vitė 1856-aisiais buvo prijungta prie miesto.
XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Klaipėdoje dėl tokios nelegalios veiklos būdavo kasmet suimama po vieną du šimtus moterų. Prostitutės Klaipėdoje būdavo registruojamos, tačiau dėl to policijai vis vien nepavykdavo sukontroliuoti jų veiklos. Pavyzdžiui, 1930 metais Klaipėdoje dirbo apie 100 prostitučių, tačiau apie 70 iš jų tai darė nelegaliai. Likusios buvo registruotos, bet tik apie 35 procentai iš pastarųjų vertėsi praktika - kitos lindėjo kalėjimuose, buvo gydomos ligoninėse arba vertėsi jau iš kito pragyvenimo šaltinio.
Politinių režimų kaita prostitucijos fenomeno raiškos Klaipėdoje nenugesindavo. XX amžiuje, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausoma Lietuva, ar nacistinė Vokietija, ar Sovietų Sąjunga, piliečių seksualinio gyvenimo kontrolė rėmėsi iš esmės tomis pačiomis XIX šimtmečio Europoje įtvirtintomis taisyklėmis, vadinamąja "Viktorijos laikų morale", kuri, reguliuodama, kas yra ir kas nėra normalu, šimtmečiais egzistuojančius reiškinius tenublokšdavo į pogrindinės, o dėl to ir menkai kontroliuojamos veiklos užribius.
