aA
Lietuvos Respublikos Seimas yra įspūdinga organizacija. Mums patinka ją neapkęsti ir tai matosi – sociologinėse apklausose nepasitikėjimas parlamentu yra tiesiog nepadoriai didelis.
Andrius Tapinas
Andrius Tapinas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Apie 55-70 proc. piliečių pareiškia juo nepasitikintys ir tik 5-10 proc. išreiškia pasitikėjimą. Ir nieko nestebina, kai Seimo nario paklausus, kur jis dirba, jis pradeda mykti ir išsisukinėti „tai čia sukuosi po biškiuką, valstybės tarnyboj ten“. Ir tik priremtas prie sienos prisipažįsta, kad dirba nemėgstamiausioje Lietuvos institucijoje.

Bet gal mes ne vieni tokie? Gal visur įstatymus leidžianti valdžia yra nemėgstama. Yra to. Bet vis tiek skirtumai dideli. Eurobarometro duomenimis, pasitikėjimas ES šalių parlamentais yra maždaug tris kartus didesnis, Skandinavijoje parlamentu pasitiki daugiau kaip pusė žmonių, Kanadoje – 40 proc.

Taigi – problema mumyse. Ir sunku neužjausti Seimo narių dėl tokios nemeilės, kai jų gyvenime yra tiek išrausta vilkduobių. Visų, žmogau, neišvengsi. Tai į padėjėjus draugus ir giminiečius susirinksi, tai į komandiruotę Naujojon Zelandijoje aptarti avių auginimo išvažiuosi, tai kanceliarines vėl nurėš, tai už kolegas mygtuką paspausi ar bjauriems žurnalistams paskaičiavus paaiškės, kad per ketverius kadencijos metus laikeisi liaudies išminties „kalbėjimas – sidabras, tyla – auksas“.

Iš 141 visuomenei atskaitingo Seimo nario tik 5 turi svetaines, kuriose atsiskaito visuomenei už savo darbus ir veiklą – Rima Baškienė, Liutauras Kazlavickas, Linas Balsys, Algirdas Sysas ir Milda Petrauskienė. Likusios svetainės yra arba savigyros rinkinėlis, arba atrodo taip, lyg jas būtų kūrusi į laisvę ištrūkusių banderlogų armija, padedama aklų laboratorinių žiurkių.
Andrius Tapinas

Ir šaukiame, kad „Seime visi vagys“. Bet pasitikėjimas visų pirma turi būti grindžiamas pagarba.
O negali jausti pagarbos Seimo nariui, kurio elgesys signalizuoja bet ką, tik ne viešojo intereso gynimą. Štai Kęstutis Daukšys. Ištiesė ranką priešų ujamam buvusiam kultūros viceministrui Vytautui Vigeliui, įdarbino padėjėju. Pilnam etatui, nes likus metams iki kadencijos pabaigos jam žūtbūt prisireikė konsultuotis savivaldos klausimais. Bet padėjėjas, pasak paties Seimo nario, jį konsultuoja telefonu ir „tada, kada reikia“. 21 000 eurų iki rinkimų ir dar išeitinė kompensacija – štai valstybės ir mūsų pinigai ištaškyti. Už ką mokam? Už ištikimybę partijai turbūt. Kodėl mokam? Nes Seimo narys Daukšys taip nusprendė.

O kadangi Seimas yra pavyzdys visuomenei, tai visi žinokime – nuo šiol darbas pilnu etatu yra „tada, kada reikia“. Telefonu. Vos ne kaip „Teo“ klientų aptarnavimo linija, tik už Vigelio minutę mes mokame gerokai daugiau.

Ir tokių pavyzdžių ne vienas ir ne dešimt. Seimo nariai lipa ant grėblių, gurinasi nosis ir reputaciją, bet vyriškai neverkia, nes žino „dirbant Seime svarbu partija ir aš“. Ir dar – per daug skaidrumo kenkia.

Dabartiniame skaitmeniniame amžiuje, mano galva, Seimo narys turėtų būti skaidrumo paragonas ir išnaudoti visas galimybes rodyti visuomenei – kaip, ką ir už kiek aš dirbu.

Todėl pažiūrėkime, kaip atrodo Seimo narių interneto svetainės. Nepamirškime, kad jas prižiūri ir daugiašimtinė padėjėjų armada. Pasiruoškite, nes žiema artėja.

141 Seimo narys. 600 padėjėjų. 5 milijonai eurų per metus padėjėjų algoms. Milijonas eurų per metus kanceliarinėms išlaidoms. Ir tik penki, dar pakartosiu didžiosiomis raidėmis – PENKI parlamentarai sugeba daugmaž žmoniškai papasakoti visuomenei, ką jie veikia.
Andrius Tapinas


Seimo puslapyje nurodoma, kad savo puslapius internete turi 48 Seimo nariai, atmeskim ministrus – 45. Pradedu gilintis, kuriuose puslapiuose galiu rasti tikslią informaciją, ką yra nuveikęs, ką ir kada veikia ir ką dar žada nuveikti Seimo narys. Juk noriu ne tiek daug.

Pasigilinau. Ir galiu pasakyti, kad iš 141 visuomenei atskaitingo Seimo nario tik 5 turi svetaines, kuriose atsiskaito visuomenei už savo darbus ir veiklą – Rima Baškienė, Liutauras Kazlavickas, Linas Balsys, Algirdas Sysas ir Milda Petrauskienė (bet ši Seimo narė visuose „Facebook“ įrašuose apie save kalba trečiuoju asmeniu, tai truputį nejauku).

Likusios svetainės yra arba savigyros rinkinėlis, arba atrodo taip, lyg jas būtų kūrusi į laisvę ištrūkusių banderlogų armija, padedama aklų laboratorinių žiurkių. Arba sustojusios 2011 metais, kai „pilkuoju ruoniu“ save vadinantis Seimo narys Egidijus Vareikis rašė apie Osamą, o Emanuelis Zingeris džiaugėsi 2011 metais gautomis naujomis pareigomis Europos Taryboje.

Arba ten galima rasti bėdų biuliotenių.

A. Tapinas. Seimo miegapelėms dar reikia eurų. Duosim?

Konservatoriaus Arvydo Anušausko puslapyje net ir įvairių minčių nekyla.

A. Tapinas. Seimo miegapelėms dar reikia eurų. Duosim?

Arba tiesiog – ten, kur nuveda svetaine kirkilas.eu

A. Tapinas. Seimo miegapelėms dar reikia eurų. Duosim?

O geriausia pabaigoje.

A. Tapinas. Seimo miegapelėms dar reikia eurų. Duosim?

Apie Dangutės Mikutienės veiklą Seime – warning, premature end of data. Skamba simboliškai.
Tai va. 141 Seimo narys. 600+ padėjėjų. 5 milijonai eurų per metus padėjėjų algoms. Milijonas eurų per metus kanceliarinėms išlaidoms.

Ir tik penki, dar pakartosiu didžiosiomis raidėmis – PENKI parlamentarai sugeba daugmaž žmoniškai papasakoti visuomenei, ką jie veikia.

Galbūt tų vilkduobių įbaugintas Seimo narys vengia viešumo ir primena kokį engiamą miško gyvūnėlį, pavyzdžiui, didžiąją miegapelę ( lotyniškai glis glis), kuri pasak gamtos knygos, rudenį tampa riebi ir užmiega žiemos miegu, o iškilus pavojui skubiai sprunka į savo požeminį urvelį, kad niekas nematytų ir negirdėtų.

Bet kai reikia ginti savo urvelio gerą, o, broliuk, tada jau matome aktyvumo stebuklus.

Praėjusią savaitę vyko svarstymai dėl sprendimo dar metams palikti sumažintas Seimo narių kanceliarines išmokas (700 eurų per mėnesį) ir nedidinti jų iki 1200 eurų per mėnesį. Jie sukėlė parlamente chaosą, kurį galima būtų pavadinti žodžiu iš B raidės (daug variantų yra, pasirinkite patys). Seimo nariai slapstėsi, nesiregistravo balsuoti ir demonstravo pilietinį pasipriešinimą, prilygintiną vaikų darželio kontingento blaškymuisi artėjant popietinio miego valandai.

Drąsesni ėjo pasakyti visą teisybę. Konservatorius Rokas Žilinskas grasino būti nepopuliarus ir „Lietuvos rytui“ sakė, kad 700 eurų yra „mizeris“ ir jam net neužtenka nuvažiuoti į kuruojamą apygardą. Nors atrasti informacijos apie tai, kurią apygardą jis kuruoja, beje, ir apskritai apie Roko Žilinsko veiklą parlamente yra nelengva, bet spėju, jog tai Ignalina. Nuo Vilniaus iki Ignalinos ir atgal yra 300 kilometrų, su normalia mašina tai kainuoja apie 25-30 eurų. Vadinasi, Seimo narys važiuoja kuruoti kiekvieną mielą dieną. Na, gerai, gal dar mašinos nuoma yra, gal dar kas, tai tada kas antrą dieną važinėjama? O tai kas Seime įstatymus priiminėja?

Molėtuose renkamas „darbietis“ Petras Čimbaras skundėsi, kad negali net spaudai susimokėti už savo veiklos viešinimą. Nesgi čia „vsio zakonno“ – valstybės skirtus pinigus išleisti spaudos paglostymui, kad po to apie tave „gerai rašytų“.

Bet kas svarbiausia, kad jie teisūs, tie verkiantys dėl savo eurų Seimo nariai. Parlamentinei veiklai skirtų pinigų galėtų būti daugiau. Neprieštaraučiau, jei jų būtų ir kokie 2000 eurų.

Jeigu.

Jeigu visuomenė matytų skaidriai ir aiškiai pateikiamas ataskaitas, kur tie pinigai išleidžiami. Jeigu suprastų, kad šie pinigai padėjo išspręsti kad ir nedidelę, bet konkrečią provincijoje gyvenančių žmonių problemą. Jeigu gerbtų savo išrinktus Seimo narius ir žinotų, kad jie stovi visuomenės intereso sargyboje ir niekam kitam ir vieno euro neišleis. Svarbiausia, kad tai daug nekainuoja – reikia tik sąžinės ir noro. Negi Seimo nariui šie du dalykai yra nepakeliami?

Jeigu.

Bet taip nėra. Ir nežinia, kada bus. Dėl to ir skaudu žiūrėti į lietuviškas miegapeles su telefoniniais patarėjais, mirusiais puslapiais, nuliniu visuomenės pasitikėjimu, neegzistuojančiu skaidrumu ir dideliu noru gauti papildomų eurų šaltajam sezonui.

Haiku

Nebus man laiko
Galvot apie valstybę
Kai nėr eurukų

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.